Mokyklos šurmulys, kurį ne visi pastebi: kas gali varginti autistiškus vaikus?

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil atkreipia dėmesį, kad vaiko sunkumai mokykloje ne visada matomi iš karto, o „Camelia“ vaistininkė Giedrė Stankevičienė primena, kad pasikeitus rutinai verta atidžiau stebėti ir vaiko miegą, poilsį bei bendrą savijautą.

Vienu metu vaiką gali pasiekti bendraklasių pokalbiai, kėdžių stumdymas, skambutis, ryškus apšvietimas, valgyklos ar valymo priemonių kvapai, prisilietimai sausakimšame koridoriuje. Autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių sensorinis jautrumas labai individualus: vieni gali būti itin jautrūs garsui ar šviesai, kiti – priešingai, kai kuriuos pojūčius jausti silpniau arba aktyviai jų siekti. To paties vaiko reakcija į skirtingus dirgiklius taip pat gali skirtis.

„Kai vienu metu vaikui tenka apdoroti daugybę garsų, vaizdų, kvapų, prisilietimų ir dar suprasti, ko iš jo tikimasi, nervų sistemai tenkantis krūvis labai išauga. Todėl svarbu pirmiausia klausti ne kodėl vaikas taip elgiasi, o kas tuo metu jam yra per sunku“, – sako K. Košel-Patil.

Kai dirgiklių susikaupia daugiau, nei nervų sistema tuo metu pajėgia apdoroti, gali kilti sensorinė perkrova. Ji nebūtinai atrodo kaip ryškus emocinis protrūkis: vienas vaikas gali verkti, pykti, užsidengti ausis, bandyti pabėgti iš patalpos ar intensyviau judėti, kitas – nutilti, atsiriboti, lėčiau reaguoti į klausimus ar nebegalėti atlikti anksčiau įprastų užduočių.

„Tokios reakcijos neturėtų būti automatiškai vertinamos kaip nepaklusnumas ar nenoras mokytis. Sensorinė perkrova gali sukelti stresą, nerimą, kartais net fizinį diskomfortą ar skausmą, todėl perkrovos metu pirmiausia svarbu mažinti vaikui tenkantį krūvį. Praktikoje gali padėti galimybė trumpam pasitraukti į ramią vietą, triukšmą slopinančios ausinės, pritemdytas apšvietimas, galimybė iš klasės į koridorių išeiti keliomis minutėmis anksčiau ar iš anksto perspėti apie garsų renginį, gaisro signalizacijos patikrinimą bei kitą neįprastą situaciją“, – paaiškina K. Košel-Patil.

Autizmo spektro sutrikimai ne veltui priskiriami nematomoms negalioms – autistiško žmogaus patiriami sunkumai ar jam reikalingas aplinkos pritaikymas ne visuomet yra akivaizdūs kitiems.

Prie žinios apie tai skleidimo prisideda ir vaistinių tinklas „Camelia“, jau kelerius metus bendradarbiaujant su Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ ir kartu šviečiant visuomenę apie autizmą bei kitas nematomas negalias.

Svarbu suprasti, kad rugsėjo iššūkiai už mokyklos durų nesibaigia. Po vasaros pasikeičia kėlimosi ir miego laikas, ryto eiga, kelionė iš namų, valgymo laikas, dienos veiklos. Mokykloje vėl reikia pereiti nuo pamokos prie pertraukos, iš vieno kabineto į kitą, prisitaikyti prie skirtingų mokytojų ir netikėtų tvarkaraščio pakeitimų. Autistiškiems vaikams grįžimas į mokyklos rutiną gali pareikalauti papildomų resursų dėl socialinių, komunikacinių, sensorinių ir savireguliacijos iššūkių.

„Rutina autistiškam vaikui dažnai suteikia aiškumo ir saugumo: jis žino, kas vyks toliau, ko iš jo tikimasi, kiek truks veikla. Prasidėjus mokslo metams daug šių atsakymų staiga pasikeičia. Net iš pirmo žvilgsnio nedidelė detalė – kitas kabinetas, pavaduojantis mokytojas ar netikėtai atšaukta pamoka – gali pareikalauti daug papildomų vidinių resursų. Kuo daugiau dienoje nuspėjamumo, tuo mažiau energijos vaikui tenka skirti nežinomybei suvaldyti“, – dalijasi K. Košel-Patil.

Anot jos, būtent todėl pasiruošimas pokyčiui gali prasidėti dar namuose. Vaikui galima iš anksto parodyti mokyklos, klasės ir svarbiausių žmonių nuotraukas, aptarti būsimos dienos eigą, kelis kartus nueiti ar nuvažiuoti maršrutą į mokyklą. Jaunesniems vaikams gali būti naudingi paveikslėliais sudaryti dienos planai, vyresniems – aiškiai užrašytas tvarkaraštis. Prieš veiklos pasikeitimą galima perspėti, kiek laiko liko, o pasikeitus planui – kuo konkrečiau paaiškinti, kas bus kitaip ir kas liks taip pat.

„Verta prisiminti, kad iš šalies gali atrodyti, jog vaikas mokykloje puikiai susitvarko, tačiau namo jis gali grįžti visiškai išsekęs. Mokykloje jam gali tekti nuolat filtruoti aplinkos garsus, sekti instrukcijas, prisitaikyti prie socialinių taisyklių, ir nuolat reguliuoti savo reakcijas.

Todėl po pamokų ne kiekvienam vaikui iš karto tiks būrelis, namų darbai ar išsamūs klausimai apie dieną. Kai kuriems pirmiausia reikalingas laikas tyloje, mėgstama pasikartojanti veikla, judėjimas ar kita vaikui tinkama nusiraminimo forma“, – pasakoja K. Košel-Patil.

Mokslo metų pradžioje svarbu skirti pakankamai dėmesio fizinei vaiko savijautai. Miegas yra viena iš sričių, kurioje autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai sunkumų patiria dažniau, susiduria su užmigimo, naktinių prabudimų, miego trukmės ir su miegu susijusio nerimo problemomis.

„Prasidėjus mokslo metams nereikėtų vertinti vien to, ar vaikas spėja atlikti visas dienos užduotis. Svarbu stebėti, kaip jis miega, ar rytais atsikelia pailsėjęs, kaip pasikeitė apetitas, energija ir emocinė savijauta.

Po intensyvios dienos vaikui reikia laiko atsigauti, todėl vakaro rutina turėtų būti kuo ramesnė ir nuspėjamesnė. Jei miego sunkumai užsitęsia, vaikas dieną tampa labai mieguistas ar prasta savijauta pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, vertėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą“, – pataria vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė G. Stankevičienė.

Anot vaistininkės, ieškodami būdų padėti vaikui lengviau nusiraminti tėvai vaistinėje neretai teiraujasi augalinių preparatų ar arbatų. Tradiciškai lengvai įtampai mažinti ir miegui palengvinti naudojami preparatai su melisomis, levandomis, valerijonais, taip pat ramunėlių arbata. Vis dėlto vaikui jų nereikėtų parinkti vadovaujantis vien tuo, kad priemonė yra augalinė.

„Natūrali sudėtis savaime nereiškia, kad preparatas tinka bet kokio amžiaus vaikui. Pavyzdžiui, dalies melisų ar valerijonų preparatų nerekomenduojama vartoti jaunesniems nei 12 metų vaikams, todėl būtina atsižvelgti į konkretaus produkto sudėtį, vaiko amžių ir informacinį lapelį. Jei vaikas vartoja kitų vaistų, dėl galimų sąveikų taip pat verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku“, – pabrėžia G. Stankevičienė.

Ji priduria, kad jei vaikas dažnai jaučiasi pavargęs, stokoja energijos ar suprastėja jo bendra savijauta, verta su gydytoju aptarti, ar nereikėtų atlikti kraujo tyrimų ir įvertinti galimą maistinių medžiagų trūkumą. Normaliai nervų sistemos veiklai ir energijos apykaitai svarbūs B grupės vitaminai, magnis, geležis, o vitaminas D reikšmingas normaliai imuninės sistemos ir raumenų veiklai. Vaistininkė primena, jog maisto papildus vaikui reikėtų rinktis pagal individualų poreikį, o ne vartoti profilaktiškai savo nuožiūra.