„Manau, kad pats poreikis atsitraukti nuo telefono daug parodo, kaip tampriai telefonas yra įsiliejęs į mūsų kasdienybę. Jis šiandien naudojamas ne tik susisiekti ar atlikti konkrečią užduotį – telefonu mes dirbame, pramogaujame, ilsimės, apsiperkame, bendraujame ir net bandome reguliuoti savo emocinę būseną“, – sako psichologas Saulius Varnelis.
Pasak jo, nuobodulio akimirką rankose automatiškai atsiduriantis telefonas nėra vien valios trūkumo klausimas. Programėlės ir socialiniai tinklai suteikia greitą stimulą, naują informaciją, socialinį kontaktą ar trumpą emocinį palengvėjimą. Todėl elgesys greitai tampa įpročiu.
Būtent todėl, pasak psichologo, skaitmeninis detoksas nebūtinai reiškia pripažinimą, kad „telefonai yra blogis“. Dažnai tai tiesiog signalas, kad žmogus pradeda pastebėti: „Aš ne visada pats renkuosi, kada naudojuosi telefonu.“
Susiję straipsniai
Pataria sau užduoti kelis klausimus
S. Varnelio teigimu, skaitmeninio detokso poreikį parodo ne tik telefone praleidžiamo laiko kiekis. Svarbesnis esą klausimas, kaip telefono naudojimas veikia žmogaus gyvenimą.
„Vertėtų susimąstyti, jeigu žmogus pastebi, kad telefoną ima beveik automatiškai, nors neturi konkretaus tikslo, nuolat tikrina pranešimus, sunkiai atsitraukia nuo socialinių tinklų arba planuoja telefone praleisti penkias minutes, tačiau reguliariai praleidžia gerokai ilgiau.
Kitas svarbus ženklas – pasekmės. Jeigu dėl telefono nukenčia miegas, darbas, mokslai, santykiai, fizinis aktyvumas ar gebėjimas tiesiog pabūti su savimi, verta į tai atkreipti dėmesį.
Taip pat įdomu stebėti, kokiose situacijose telefonas tampa ypač patrauklus. Ar griebiame jį tada, kai nuobodu? Kai jaučiame nerimą? Kai nenorime kažko pradėti? Kai kyla nemaloni mintis? Jeigu telefonas nuolat tampa būdu nuo tokių išgyvenimų pabėgti, problema gali būti ne vien pats ekrano laikas“, – paaiškina S. Varnelis.
Kokia skaitmeninio detokso nauda?
Pasak psichologo, pertrauka gali praversti, tačiau jos nereikėtų vertinti kaip magiško „reset“ (liet. Persikrovimo) mygtuko. Daug svarbesnė skaitmeninio detokso metu yra savirefleksija ir kam pavyksta skirti naujai atsiradusį laiką.
„Dienos ar savaitgalio pertrauka gali padėti pamatyti, kiek dažnai telefoną naudojame iš įpročio, o ne dėl realaus poreikio. Kai nebesame nuolat stimuliuojami nauju turiniu, gali atsirasti daugiau galimybių nuobodžiauti, pabūti su savo mintimis, užsiimti veikla, kuri reikalauja daugiau dėmesio.
Tačiau čia yra vienas svarbus niuansas. Jeigu žmogus padeda telefoną į šalį ir likusias aštuonias valandas tiesiog žiūri televizorių, pats telefono atsisakymas nebūtinai išsprendžia problemą“, – pabrėžia S. Varnelis.
Skaitmeninio detokso savaitgaliui jis pataria suplanuoti veiklų. Eiti pasivaikščioti, sportuoti, pasimatyti su draugu, skaityti, gaminti maistą ir panašiai.
Nuo ko pradėti?
Telefono ribojimas neturėtų priminti prievartos – griežtos taisyklės kelia diskomfortą ir didina tikimybę, kad žmogus jos nesilaikys ir vėliau save kritikuos.
„Kognityvinės elgesio terapijos (KET) požiūriu daug naudingiau pirmiausia atlikti nedidelį eksperimentą. Pavyzdžiui, vieną ar kelias dienas stebėti: kada paimu telefoną, kas tuo metu vyksta, ką jaučiu, apie ką galvoju, ko tikiuosi iš telefono ir kiek laiko planavau jame praleisti, palyginti su tuo, kiek iš tikrųjų praleidau.
Toks stebėjimas dažnai jau pats savaime suteikia nemažai informacijos.
Tuomet galima pasirinkti vieną konkrečią situaciją ir ją pakeisti. Pavyzdžiui, neimti telefono pirmąsias 30 minučių po pabudimo, nebesinešti jo į lovą arba tam tikrą vakaro laiką palikti telefoną kitame kambaryje“, – pataria S. Varnelis.
Pasak jo, svarbu ir iš anksto pagalvoti, ką darysime, kai atsiras noras patikrinti telefoną.
Jeigu tiesiog sakome sau „negaliu“, smegenys labai greitai pradeda derėtis. O jeigu turime alternatyvą – trumpą pasivaikščiojimą, dušą, knygą, pokalbį, sportą ar kitą veiklą – atsitraukti tampa lengviau.
„Nereikėtų skaitmeninio detokso paversti dar vienu būdu save kontroliuoti ir kritikuoti. Jeigu žmogus vieną vakarą praleido telefone ilgiau, nei planavo, tai nėra nesėkmė. Įdomiau paklausti: „Kas šiandien nutiko? Ko tuo metu man reikėjo? Ką kitą kartą galėčiau padaryti kitaip?“
Galutinis tikslas nėra gyventi be telefono. Tikslas – kad telefonas būtų įrankis, kurį žmogus sąmoningai pasirenka naudoti, o ne automatinis atsakas į kiekvieną nuobodulio, nerimo ar nepatogios pauzės akimirką“, – apibendrina psichologas.