Makšties mikrobiotą galima įsivaizduoti kaip sudėtingą mikroorganizmų bendruomenę. Joje gyvena bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai, nuolat sąveikaujantys tarpusavyje ir su mūsų organizmu, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Tai natūrali sveikos moters organizmo dalis. Dažnai kalbame apie laktobakterijas – kai kurių jų rūšių, ypač Lactobacillus crispatus, gausa siejama su sveikesne makšties mikroaplinka. Šios bakterijos gamina pieno rūgštį ir padeda palaikyti rūgštesnę terpę“, – sako akušerė-ginekologė, Inovatyvios medicinos centro (IMC) doktorantė Eglė Bareikienė.
Tačiau mikrobiota nėra nekintanti. Jos sudėtis gali keistis priklausomai nuo hormonų, amžiaus, menstruacinio ciklo, vartojamų vaistų ir kitų veiksnių. Todėl šiandien mokslininkai vis dažniau kalba ne apie vieną „idealią“ mikrobiotą, o apie skirtingas mikroorganizmų bendruomenes ir jų gebėjimą prisitaikyti prie organizmo pokyčių.
„Sveikatos kodas“. Klausos sutrikimai
Į šią temą galima pažvelgti ir iš fizikinės chemijos perspektyvos. „Makšties mikrobiota nėra vien bakterijų, mikroorganizmų sąrašas. Tai labai dinamiška cheminė aplinka, kurioje gali kisti rūgštingumas, deguonies prieinamumas, ištirpusių medžiagų ir mikroorganizmų išskiriamų metabolitų koncentracijos. Net nedideli šių sąlygų pokyčiai gali pakeisti tai, kurios bakterijos geriau dauginasi, kaip jos prisitvirtina prie gleivinės paviršiaus ir kaip tarpusavyje sąveikauja“, – aiškina fizikinės chemijos mokslininkė, docentė Urtė Prentice.
Pasak jos, svarbu tirti ne tik tai, kokie mikroorganizmai yra aptinkami, bet ir kokioje cheminėje aplinkoje jie gyvena. Būtent ši mikroaplinka gali padėti geriau suprasti, kodėl vienais atvejais išlieka stabili mikrobiota, o kitais jos pusiausvyra pakinta.
Susiję straipsniai
Įdomu tai, kad mikroorganizmų bendruomenės egzistuoja visose mūsų kūno gleivinėse. Mokslininkė Greta Kasputė atkreipia dėmesį, kad mokslininkus domina ir skirtingų kūno vietų mikrobiotos panašumai bei skirtumai.
„Nosis ir makštis iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai skirtingos aplinkos, tačiau abi yra gleivinės, kuriose gyvena savitos mikroorganizmų bendruomenės. Tyrinėdami šias bendruomenes galime geriau suprasti, kaip mikroorganizmai prisitaiko prie skirtingos organizmo aplinkos ir kaip jie sąveikauja su šeimininko imunine sistema“, – pasakoja G. Kasputė.
Vis dėlto vienas įdomiausių klausimų šiandien – ar makšties mikrobiota gali būti susijusi su tuo, kaip organizmas susidoroja su ŽPV.
Aukštos rizikos ŽPV yra pagrindinis gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksnys, tačiau pats viruso nustatymas dar nereiškia, kad moteris susirgs. Didžioji dalis ŽPV infekcijų yra laikinos – žmogaus imuninė sistema virusą pašalina savaime. Daug svarbesnė tampa persistuojanti infekcija, kai virusas organizme išlieka ilgą laiką.
„Tyrimai rodo, kad ŽPV persistencija gali būti susijusi su makšties mikrobiotos pokyčiais – didesne bakterijų įvairove, mažesniu Lactobacillus dominavimu ir didesne kai kurių anaerobinių bakterijų gausa. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai dar nereiškia, jog konkreti bakterija sukelia viruso persistenciją. Šiuo metu daugiausia kalbame apie sąsajas, o priežastinius mechanizmus dar reikia išsiaiškinti“, – pabrėžia E. Bareikienė.
Būtent šį ryšį savo doktorantūros tyrime nagrinėja E. Bareikienė. Tiriamos moterys, kurioms nustatytas aukštos rizikos ŽPV, tačiau nėra gimdos kaklelio pakitimų. Naudojami šiuolaikiniai molekuliniai metodai, leidžiantys analizuoti ne vien pavienius mikroorganizmus, o visą makšties mikrobiotos bendruomenę.
„Tai suteikia galimybę ieškoti dėsningumų, kurie galėtų padėti geriau suprasti, kodėl vienos infekcijos išnyksta, o kitos išlieka“, – sako mokslininkė.
Šioje srityje jau atlikta nemažai tyrimų, tačiau rezultatai kelia ne mažiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad moterų, kurioms ŽPV infekcija išlieka, mikrobiota pasižymi didesne įvairove ir mažesniu Lactobacillus dominavimu. Taip pat pastebėtas didesnis kai kurių anaerobinių bakterijų kiekis.
„Vienas įdomiausių dalykų yra tai, kad kai kuriuose tyrimuose mikrobiotos skirtumai buvo stebimi ne tik esant persistuojančiai ŽPV infekcijai, bet ir po viruso eliminacijos. Tai leidžia kelti klausimą, ar tam tikra mikrobiotos sudėtis galėtų būti ne tik infekcijos pasekmė, bet ir vienas iš veiksnių, susijusių su jos eiga“, – sako dr. Tatjana Ivaškienė, Inovatyvios medicinos centro vadovė.
Mokslininkus domina ir tai, kaip mikrobiota galėtų veikti ŽPV infekcijos eigą. Vienas iš galimų mechanizmų – poveikis vietiniam imuniniam atsakui. Mikroorganizmai gali gaminti įvairias biologiškai aktyvias medžiagas, keisti aplinkos rūgštingumą ir sąveikauti su gleivinės imunine sistema. Todėl mikrobiota gali būti svarbi ne tik kaip mikroorganizmų „sąrašas“, bet ir kaip aktyvi biologinė sistema.
„Šiandien vis labiau pereiname nuo klausimo, kokios bakterijos gyvena makštyje, prie klausimo, ką jos daro ir kaip jų veikla gali paveikti žmogaus organizmą. Būtent toks požiūris leidžia geriau suprasti sudėtingus biologinius procesus“, – teigia T. Ivaškienė.
Ateityje šios žinios galėtų būti svarbios ir individualizuotai medicinai. Jeigu būtų nustatyta, kad tam tikri mikrobiotos pokyčiai yra susiję su didesne ŽPV persistencijos tikimybe, jie galėtų tapti papildomu biologiniu rodikliu vertinant infekcijos eigą.
Vis dėlto šiandien dar negalime teigti, kad pakeitus mikrobiotą galima išgydyti ŽPV. Nors tiriami probiotikai ir kitos mikrobiotos moduliavimo strategijos, šie metodai kol kas nėra standartinis ŽPV gydymas. Tam reikalingi didesni ir ilgalaikiai klinikiniai tyrimai.
„Svarbiausia ne ieškoti vienos „gerosios“ bakterijos, kuri išspręstų problemą, o suprasti visą sistemą – viruso, mikrobiotos ir žmogaus organizmo sąveiką“, – pabrėžia E. Bareikienė.
Nors mikrobiota plika akimi nematoma, mokslas šiandien leidžia ją tirti daug detaliau nei anksčiau. Šie tyrimai atveria galimybę geriau suprasti ne tik ŽPV infekcijos eigą, bet ir sudėtingą žmogaus organizmo bei jame gyvenančių mikroorganizmų sąveiką.
Tuo pačiu svarbu nepamiršti, kad kol kas patikimiausios ŽPV sukeltų ligų prevencijos priemonės išlieka ŽPV vakcinacija ir reguliari gimdos kaklelio patikra. O mokslininkams dar lieka atsakyti į vieną svarbiausių klausimų – ar mikrobiota yra tik ŽPV infekcijos aplinkos dalis, ar ji pati gali prisidėti prie to, kad virusas organizme išlieka.