Dermatologė Lycia Thornburg teigia, kad daugeliui žmonių tokie dariniai pradeda atsirasti maždaug nuo 30 metų. O sulaukę 50–60 metų jų turi beveik visi, sako Wayne State universiteto dermatologijos programos vadovas, dermatologas Steve'as Daveluy.
Seborėjinės keratozės yra itin dažnos. Pasak L. Thornburg, tai veikiausiai viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės pasibeldžia į jos kabineto duris.
Kaip atrodo seborėjinė keratozė?
„Sveikatos kodas“. Klausos sutrikimai
Seborėjinės keratozės – labai dažni odos dariniai, atsirandantys žmogui senstant, teigia S. Daveluy. Kasdienėje kalboje jie kartais vadinami senatvinėmis dėmėmis, o L. Thornburg juos juokais vadina „išminties prilipėliais“.
Tokie dariniai gali atsirasti beveik bet kurioje kūno vietoje, išskyrus delnus ir padus. Vis dėlto dažniausiai jie aptinkami ant krūtinės, nugaros, kaklo ar galvos.
Seborėjinės keratozės gali atrodyti įvairiai, tačiau dažniausiai tai būna iškilę, vaškiniai arba sausi, pleiskanojantys dariniai, atrodantys tarsi būtų „priklijuoti“ prie odos. Kai kurie jų būna lygūs, kiti primena karpas arba atrodo trupantys.
Jų spalva taip pat gali skirtis – jie gali būti rusvi, rudi, juodi, rausvi, balti, pilki arba panašios spalvos kaip pati oda.
Susiję straipsniai
Žmogus gali turėti vos vieną tokią keratozę, tačiau dažniau jų būna kelios, teigia L. Thornburg. Jų dydis gali svyruoti nuo kelių milimetrų iki daugiau nei 2,5 centimetro.
Ar seborėjinės keratozės pavojingos?
Nors išvaizda gali kelti nerimą, šiuo atveju ji gali būti apgaulinga. Seborėjinės keratozės yra gerybinės, tai yra – ne vėžinės.
Vis dėlto kartais jos gali būti labai panašios į melanomą – pavojingiausią odos vėžio rūšį. Todėl net gydytojams kai kuriais atvejais tenka atlikti biopsiją, kad būtų galima tiksliai nustatyti darinio pobūdį, sako S. Daveluy.
Seborėjinės keratozės taip pat gali būti panašios į bazaliomą – kitą odos vėžio rūšį. Be to, jas galima supainioti su aktinine keratoze – ikivėžiniu odos dariniu, atsirandančiu dėl daugelį metų trunkančio neapsaugotos odos poveikio ultravioletiniams spinduliams.
Palyginti su seborėjinėmis keratozėmis, aktininės keratozės paprastai būna sausesnės, pleiskanojančios, plokštesnės ir šiurkštesnės. Vis dėlto šiuos darinius taip pat galima supainioti, sako L. Thornburg.
Todėl pastebėjus naują darinį ant odos verta jį parodyti dermatologui – net jei atrodo, kad tai tik seborėjinė keratozė.
Kaip atskirti seborėjinę keratozę nuo pavojingesnio darinio?
Geriausiai tai gali įvertinti dermatologas, tačiau yra keletas požymių, kurie gali padėti atskirti seborėjinę keratozę nuo pavojingesnių darinių.
Seborėjinės keratozės paprastai turi vaškinį paviršių, atrodo tarsi būtų „prilipusios“ prie odos, jų kraštai būna aiškiai apibrėžti. Be to, tokie dariniai dažniausiai išlieka nepakitę mėnesius ar net metus, teigia S. Daveluy.
Melanoma dažnai atpažįstama pagal ABCDE požymius: asimetriją, nelygius kraštus, nevienodą spalvą viename darinyje, didesnį nei pieštuko trintukas skersmenį ir darinio pokyčius laikui bėgant.
Taip pat dermatologai taiko vadinamąją „bjauriojo ančiuko“ taisyklę. Jei ant odos yra keli panašiai atrodantys dariniai, tai gali būti raminantis požymis. Tačiau jeigu vienas iš jų aiškiai skiriasi nuo kitų, jį reikėtų parodyti gydytojui.
Tas pats galioja dariniams, kurie keičiasi, kraujuoja ar nuolat niežti. Kreiptis į specialistą verta ir tada, kai tiesiog kyla abejonių dėl darinio pobūdžio.
Kodėl atsiranda seborėjinės keratozės?
Tiksli priežastis nėra žinoma. Didžiausias rizikos veiksnys yra amžius, teigia S. Daveluy. Be to, tokie dariniai dažnai kartojasi šeimose, todėl, pasak L. Thornburg, tikėtina, kad jų atsiradimui įtakos turi ir genetika.
Pavyzdžiui, jeigu vienas iš tėvų turi daug tokių darinių, tikimybė jų atsirasti ir vaikui yra didesnė. Kai kurios seborėjinės keratozės gali padidėti dėl hormoninių pokyčių, pavyzdžiui, nėštumo metu ar taikant pakaitinę hormonų terapiją.
Saulės poveikis taip pat gali turėti įtakos kai kuriais atvejais, tačiau seborėjinės keratozės atsiranda ir tose odos vietose, kurios beveik niekada nebūna saulėje.
L. Thornburg teigia, kad dar reikia daugiau tyrimų, siekiant nustatyti, kodėl šie dariniai atsiranda ir ar ultravioletiniai spinduliai iš tiesų yra viena iš jų priežasčių.
Tačiau viena aišku: seborėjinės keratozės neatsiranda dėl prastos higienos, pabrėžia S. Daveluy. Nepaisant pavadinimo, jos taip pat nesusijusios su seborėjiniu dermatitu – kita uždegimine odos būkle, dažnai siejama su pleiskanomis.
Ar galima jų atsikratyti?
Seborėjinės keratozės gali atrodyti taip, lyg jas būtų galima lengvai nuplėšti ar nukrapštyti, tačiau L. Thornburg to daryti nerekomenduoja. Taip galima sukelti infekciją, be to, žmogus gali klysti dėl to, ką iš tiesų bando pašalinti.
Kadangi šie dariniai yra nepavojingi, jų gydyti nebūtina. Dažniausiai jie šalinami dėl kosmetinių priežasčių arba tada, kai nuolat niežti, kliūva už drabužių ar papuošalų.
Jeigu nusprendžiama darinį pašalinti, dermatologas tai gali padaryti gana paprastai. Vienas iš būdų – krioterapija, kai darinys užšaldomas skystu azotu. Taip pat galima jį pašalinti kiuretažu, mechaniškai nugramdant, arba lazeriu, teigia S. Daveluy.
Tam tikri nereceptiniai kremai taip pat gali padėti išlyginti seborėjinių keratozių paviršių. Tokie kremai, kurių sudėtyje yra salicilo rūgšties ar pieno rūgšties, jų nepašalins, tačiau dariniai gali tapti mažiau linkę kabintis už drabužių, sako L. Thornburg.
Reguliariai naudojant tokius kremus taip pat gali būti lengviau atskirti seborėjinę keratozę nuo aktininės keratozės. Drėkinant odą aktininės keratozės išlieka nepakitusios, o seborėjinės keratozės tampa lygesnės, paaiškina dermatologė.
Parengta pagal „Prevention“ inf.