Atsidūrė ligoninėje
Ieva nuo trijų metų serga cukriniu diabetu, dėl kurio prieš kelias dienas jai teko skubiai gultis į ligoninę. Cukraus kiekis jos kraujyje smarkiai pakilo.
Padėti geradarei šį kartą prašo „Mamų unija“ vadovė Eglė Mėlinauskienė, savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalinusi jautria žinute.
Prašo pagalbos
„Ji padėjo daugumai žmogeliukų, dabar mūsų eilė padėti jai... Rašau dėl Ievutės sveikatos ir jaudinačios jos žinutės. Šiuo metu Ievutė ligoninėje po sunkių darbų ir pablogėjusios sveikatos. Jaučiu pareigą, kaip ir daugelis ją mylinčių ir gerbiančių žmonių, jai padėti.
Stebiu jos sveikatos stovį ir kartais galvoju, kaip dar su tokiais, kartais nekontroliuojamais, „cukrais“ galima dirbti. Ievutei pačiai nėra drąsu prašyti pagalbos, nes jai reikalingos geresnės pompos su integruotu monitoringu kaina išties įspūdinga.
Geresnė kainuoja – 4,200eur. Ir tai dar ne viskas... Kas savaitę keičiamo sensoriuko kaina – 55eur. Tik nuo mūsų visų priklauso ar Ieva galės geriau jaustis ir kontroliuoti savo ligą, kuri ją labai alina. Labai prašau pasidalinti žinute su tais, kurie norėtų ir galėtų padėti šiam nuostabiam, stebuklus vaikams kuriančiam, žmogeliukui“, – rašė E.Mėlinauskienė.
Moteris pranešė, jog antradienio ryte jau buvo paaukota dalis reikalingos sumos. „Mūsų visų gerumo dėka šio ryto duomenimis Ievutės gydymui paaukota- 1280 eurų“, – socialiniame tinkle rašė E.Mėlinauskienė.
Parašė graudžią žinutę
Prieš kelias dienas Ieva savo „Facebook“ paskyroje taip pat pasidalino graudžia žinute apie savo ligą.
„Skiepas prieš gulantis į endokrinologijos skyrių. Turbūt paskutinis kartas pas vaikus. Naktį, atsibudusi nuo dangų siekiančio aukštumo glikemijos, supratau , kad naktimis taip keliuosi daugiau nei puse savo gyvenimo. Užsimerkiau. Bakts.
35.800 dūriai į pirštuką. (maždaug tiek, per visą gyvenimą su liga). Bakst. 700 insulino pompos kateterių. ( maždaug tiek, per keturis su puse metų). Bakst. Apie 100 gliukozės sensorių. (maždaug tiek, per keturioliką ligos metų, esant blogai savijautai). Bakst.
Šiandien jau daugiau nei 13 metų, kai gyvenime atsirado riba PRIEŠ ir PO. Daug atimta, daug ir duota. Nors diabetikai tokie patys kaip kiti, bet mūsų dienos ir naktys truputį kitokios. Įsivaizduokite, kad žaidžiate šachmatais VISĄ PARĄ. Visą savaitę. Visą mėnesį. Ištisus tryliką metų. Ir niekaip nesuprantate taisyklių. Įsivaizduokite kasdienybę, kur 1+1 ne visada lygu 2… Kiek skausmo akimirkų, kiek kartų išrėkta – nebenoriu, skauda, pavargau… Ir net akimirkai neatsitraukė.
Ar šiandien aš norėčiau atsikratyti to dėl ko būdama pirmokė visiems norėjau pasigirti ir papasakoti? To, dėl kurio patyčios paauglystėje buvo naikinančiai skaudžios? To, dėl kurio keliuosi kas naktį? Ar norėčiau atsikratyti D, kurį ilgainiui ėmiau vadinti draugu? Bakts.
Nenorėčiau. Tačiau norėčiau kad tų dūrių būtu kiek įmanoma mažiau. Norėčiau būti sveika bent savaitę, kai į burną galėčiau dėti ne skaičius, o maistą. Kai nereikėtų pykti ant savęs jog vėl ir vėl negerai suskaičiavau kiek vaistų susileisti. Kad nereikėtų verkti duriantis kateterio adatą… kad skaudėtų truputį mažiau. Ir žinot kada mažiau skauda? Kai atsiverčiu insulino pompos ar sensoriaus kateterių kainyną. Kainos tokios skaudžios, kad dūriai ima ir nublanksta. Tada užsimerkiu ir ... bakst“, – rašė mergina.
