Stebuklinga vilniečio prisikėlimo istorija: to nesitikėjo niekas

Naktinį darbą klube, kurio duris atvėrė prieš metus kartu su broliu ir bičiuliais, M.Puodžiūnas vadina svajonių darbu. Kiekvieną savaitgalį jis kuria linksmybes kitiems.

O šurmuliui ir rūpesčiams praūžus, jis kelias dienas stengiasi pailsėti, išsimiegoti. Juolab kad pavargsta greičiau nei dauguma. Mato darbingumas siekia vos 20 procentų.

„Mėgau pasisveikinti tvirtai, vyriškai. Dabar taip neišeina. O kai nepažįstami paklausia, kodėl šlubuoju, kartais pajuokauju, kad batas spaudžia. Bet po akimirkos pasakau tikrąją priežastį – patyriau sunkią stuburo traumą“, – pokalbį pradėjo M.Puodžiūnas.

Po traumos dešinė jo kūno pusė liko silpnesnė – tarsi po lengvo insulto. Dešinė koja kur kas greičiau pavargsta, vaikščiodamas jis šlubuoja, negali nei bėgti, nei aukštai pašokti. Abiejų delnų sutrumpėjusios sausgyslės ir atrofavęsi raumenys. Jau keleri metai jis yra kairiarankis. Viską jam reikėjo išmokti iš naujo.

Jis važinėja automobiliu su ženklu „Neįgalusis“, tačiau dar vis gėdijasi jį statyti tam skirtoje vietoje. Jam sunku užsirišti batą, susipjaustyti kepsnį, tačiau pagalbos visuomet atsisako. Užtat pats mielai bendrauja su panašias traumas patyrusiais žmonėmis, kurie patys jį susiranda.

M.Puodžiūno istorija – išskirtinė. Tarsi iš pasakos, prie kurios ranką pridėjo medikai, artimieji, draugų palaikymas, sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės ir, žinoma, nepaprastas Mato užsispyrimas.

Prieš septynerius metus nelaimė atsitiko Junginėse Amerikos Valstijose, Šiaurės Karolinoje, kur būdamas studentas Matas buvo išvykęs padirbėti. Jis šoko į baseiną, kuriame ten buvusiems žmonėms vanduo siekė pečius.

Pasirodo, jie klupėjo ant dugno, baseinas buvo labai negilus. Nuo smūgio per pusę lūžo Mato stuburo 5 ir 6 slanksteliai, o 7-asis visai sutrupėjo tarsi po sprogimo.

„Paprastas neapskaičiavimas. Dabar pagalvoju: gaila, kad susižeidžiau ne gindamas kokią nors damą“, – nusišypso Matas.

Šiandien jis gali ir pajuokauti – sunkūs gijimo metai jau praeityje, o graužaties dėl to, kad taip nutiko, jaunas vyras niekada neprisileido.

„Kai atsitinka tokia trauma, manai, kad kai viskas sugis, vėl grįši į savo pirminę būseną. O man iškart gydytojai pasakė, jog negalvočiau, kad jie mane pagydys ir būsiu toks pat, koks buvau dieną prieš nelaimę. Man patarė nuolat galvoti, kaip prisitaikyti prie esamos situacijos.

Buvo sunku, bet šie žodžiai netrukus įgavo aukso vertę“, – kalbėjo Matas, kuriam tada atrodė, kad tuoj gyvens kaip gyvenęs.

M.Puodžiūnas tragišką atsitikimą prisimena taip, tarsi jis būtų buvęs vakar. Su smulkiomis detalėmis, tiksliai ir jautriai. Ką jaučia žmogus, po smūgio gulėdamas vandenyje?

„Įšokęs pajutau smūgį. Netrukus prasidėjo pačios baisiausios akimirkos mano gyvenime. Suvokiau, kad trenkiausi galva į dugną, kad labai negilu, bet negaliu pajudinti nei rankų, nei kojų. Tiesiog plūduriavau.

Sakoma, gyvenimas pro akis prabėga. Nieko panašaus. Niekas man neprabėgo. Pirma mintis – ne kaip išsigelbėti, o kaip šią žinią sutiks tėvai: jiems kas nors paskambins ir pasakys, kad sūnus nuskendo negiliame baseine. Taip supykau ant savęs! Tokia kvaila, bet tėvams širdį plėšanti mirtis.

Tada kažkas mane apvertė, paprašiau, kad man padėtų, nes susilaužiau kaklą. Tuo metu baseine buvo merginų iš Rusijos. Jos dar siūlė mane tiesiog nunešti į lovą, esą aš pamiegosiu ir rytą viskas bus gerai.

O aš maldavau, kad tik ne tai. Netrukus apsnūdau ir girdėjau tik lakstymą, rėkavimą. Jaučiau, kad kažkur važiuoju, sraigtasparnio garsą. Po to ėmiau prabusti kas valandą ar kas dvi“, – nelaimės akimirkas atkūrė Matas.

Po operacijos atbudęs reanimacijos palatoje jis neįsivaizdavo, kad viskas taip rimta. Dar medicinos slaugytojoms sakė, kad jam reikia kitą dieną į darbą. Jį ramino, kad niekur jam nereikės, mat jis susižeidęs.

Reanimacijoje pirmoji lietuvį aplankė JAV gyvenanti jo giminaitė medikė Sonata Jodelė, kuri ėmėsi tvarkyti dokumentus, derėjosi dėl sąlygų ligoninėje ir labai prisidėjo prie M.Puodžiūno gijimo istorijos.

Kalbėdamas apie save Matas mėgsta tokį posakį: „Man labai nepasisekė, bet iškart po to man viskas sekėsi. Pradedant pirmosiomis akimirkomis po nelemto šuolio.“

Matą iš baseino ištraukė prie vandenyno užaugę banglentininkai. Jie žinojo, jog negalima kelti žmogaus taip, tarsi neštum jaunąją per tiltą, jei įtariama stuburo trauma.

Taip galima dar labiau pakenkti. Jie Matui po nugara pakišo lentą ir atsargiai iškėlė.

Iškart buvo iškviestas sraigtasparnis – jis labai greitai atskrido. Automobiliu iki ligoninės būtų reikėję važiuoti apie 3 valandas, o sraigtasparniu lietuvis ten buvo nuskraidintas gal per 20 minučių.

Lemtinga buvo kiekviena minutė. Kai lūžta kaklas, kaulai susminga ir pažeidžia stuburą, jis išbrinksta ir stuburo kanalas pradeda spaustis į kaulus, tada trūkinėja nervai. Reikėjo kuo greičiau suleisti steroidų, kad sumažėtų paburkimas.

„Ligoninę atsimenu lyg per miglą. Man uždavinėjo klausimus ir aplink mane susibūrę medikai svarstė, ką toliau daryti. Buvo dvi išeitys: palikti, kaip yra, arba operuoti.

Esant tokiems dideliems pažeidimams kaip mano jie dažniausiai renkasi pirmą variantą – iš dalies fiksuoja kaulus, nes skeveldras labai sunku surinkti. Antras variantas – abiejų pusių operacija. Ji labai brangi, o aš – ne Amerikos pilietis.

Taip pat tyrė, ar aš nebuvau išgėręs. Rado kraujyje alkoholio, bet normos neviršijo, dar galėjau net vairuoti. Jiems apsispręsti padėjo ir jaunas mano amžius – tuomet buvau 21-erių, ir tai, kad anksčiau nebuvau turėjęs traumų“, – pasakojo Matas. Jis buvo nugabentas į Norfolko ligoninę. Ji – labai moderni, nes ten mieste įsikūrusi didžiulė karinio laivyno bazė.

Apie trečią valandą nakties prasidėjusi operacija truko 12 valandų. Operuodami medikai pasakojo, ką Matui daro, ir viskas buvo užrašinėjama. Iš viso pridiktavo 109 lapus.

„Man iki šiol sunku suvokti, kaip viską sutvarkė, kur to galima išmokti. Mane operavusiam gydytojui buvo tik 34 metai. Į stuburą jis man įgręžė 12 varžtų. Tai genialumo viršūnė!“ – stebėjosi Matas.

Įgijus tokios patirties jo požiūris į mediciną visiškai pasikeitė. Panašias situacijas jis buvo matęs nebent seriale „Daktaras Hausas“. Tuomet tik numodavo ranka – esą tai tik filmas.

Kad trauma rimta ir tai jau ne filmas, Matas suprato, kai į palatą pamatė įeinančią iš Lietuvos atskridusią mamą Nijolę su broliu Luku, kuriam pirmajam iš Amerikos paskambino ligoninės darbuotoja.

Lukas išklausė ir nepatikėjęs padėjo ragelį. Manė, kokie telefoniniai sukčiai.

Antrą kartą suskambus telefonui ji padiktavo Mato asmens duomenis iš paso. Tada brolis suprato, kad tai tiesa.

Jis ir tėvai puolė į neviltį, bet po akimirkos jau ėmė planuoti, kaip greičiau nuvykti pas Matą, kaip apmokėti sąskaitas, svarstė, gal reikės parduoti namus.

Pradedant greitosios pagalbos iškvietimu, baigiant skrydžiu atgal į Lietuvą, Mato trauma kainavo apie 350 tūkst. eurų.

Kelionės draudimas siekė iš viso apie 46 tūkst. eurų, jie ištirpo per 2 dienas.

Vien transportavimas sraigtasparniu atsiėjo apie 15 tūkst. eurų. Viena diena reanimacijoje – daugiau nei 4,5 tūkst. eurų.

Matas ten išbuvo beveik dvi savaites. Didžiąją reabilitacijos kainos dalį padengė pati ligoninė, dalį – vietos labdaros fondas.

Matas pasakojo, kad JAV reabilitacijoje žmogus dažniausiai nelaikomas ilgiau negu dvi savaites, tačiau lietuvis ten praleido beveik tris mėnesius, labai susidraugavo su septyniais specialistais, kurie dirbo tik su juo.

„Jie, matydami, kad mane jau lyg ir norima išrašyti iš ligoninės, stengėsi reabilitaciją užvilkinti. Pavyzdžiui, 4 varžtus, kurie buvo įveržti į galvą, išsuko vėliau, negu galėjo. Už mano reabilitaciją jau nebuvo mokama, tad jie svarstė išnuomoti man butą šalia ligoninės.

Tie žmonės kovojo už mane, iki šiol su jais palaikau ryšį, o būdamas Amerikoje užsuku pasisveikinti“, – sakė Matas.

Tris mėnesius Norfolko ligoninėje jis vadina geriausiu laiku per visą reabilitaciją.

Tačiau labiausiai yra dėkingas savo mamai, kuri visą laiką kartu su juo gyveno ir antrą kartą gyvenime pastatė savo sūnų ant kojų.

„Ji – didžiausias vaistas. Ji judino man rankas, vartė, paduodavo vandens. Kai neimdavo miegas, naktį keldavomės ir važiuodavome į salę. Ji pati medikė, dirba kraujagyslių skyriuje, tad ligoninė jos neatbaidė, neišvargino.

Jai kartais tekdavo ir nugesinti mano vaikiško pykčio proveržius, kai akimirką dingdavo kantrybė“, – pasakojo vyras.

Mato reabilitacija vyko žaidimo ir savo rekordų gerinimo principu. Jis turėjo sąsiuvinį, į kurį rašė savo laimėjimus. Kiekvieną pratimą darydavo su laikmačiu.

„Pirmą kartą kojines apsimoviau per pusantros valandos. Kasdien darydavau po 7 pratimus. Taip pat turėjau dėžę, kurioje buvo 33 įvairūs daiktai, – juos reikėdavo kuo greičiau surinkti. Darydavau tą pratimą keliasdešimt kartų per dieną, kol nors sekunde pagerindavau laiką“, – prisimena Matas.

Pirmąkart ant kojų jis atsistojo po mėnesio. Tą akimirką jam svaigo galva, jis jautėsi silpnas ir iškart apsipylė prakaitu tarsi po maratono.

Tąkart Matas paėjo tik porą žingsnių, bet jam atsirado milžiniškas noras eiti kuo toliau. Nebenorėjo nei valgyti, nei atlikti kitų procedūrų – tiktai eiti.

„Užsispyrimas buvo nežmoniškas. Norėjau kuo daugiau eiti, kad į sąsiuvinį galėčiau įsirašyti geresnį skaičių“, – savo išgyvenimus prisimena Matas.

M.Puodžiūnas tiesiog neprisileido minčių, kad niekada nevaikščios. Nors tam medikų buvo ruošiamas nuo pat pirmųjų valandų ligoninėje.

„Viskas buvo sakoma tiesiai šviesiai. Kad esu kritiškos būklės ir man reikės priežiūros, buvo parašyta oficialiame laiške tėvams.

Dar iš ko supratau? Yra specialus metalinis įrenginys, tarsi voras, kurį įleidžia į aortą. Jis įsikabina į kraujagyslių sieneles ir sugaudo didesnius kraujo krešulius.

Tai dažniausiai daroma, kai visiškai nejuda kojos ir esi vežimėlyje. Man jį iškart įdėjo, nes kai tokia trauma, didelė tikimybė, kad teks likti invalido vežimėlyje arba gulėti lovoje“, – pasakojo Matas.

Iškart po operacijos gydytojai klausė lietuvio, kuriame aukšte jis gyvena, kad galėtų parašyti raštą valdžiai ir ji skirtų butą pirmame aukšte.

Jie ruošė Matą ir jo artimuosius, kaip reikės visiems prisitaikyti, nes jis nevaikščios.

M.Puodžiūno tėvai net svarstė, kuriam reikės išeiti iš darbo ir rūpintis sūnumi.

„Tai buvo ne tik mano tragedija, bet ir sunkumas šeimai. Kai skridome namo, jie norėjo man įdėti į bagažą invalido vežimėlį, bet aš kategoriškai nesutikau.

Net supykau. Reabilitacijos metu nuolat sapnuodavau, kad vaikštau, lekiu, bėgu. Vadinasi, mano pasąmonė taip programavo“, – šypsosi M.Puodžiūnas.

Grįžęs į Lietuvą Matas dar beveik tris mėnesius praleido Santariškių ligoninėje, o iš jos išėjęs suprato, kad gali gyventi ir vienas. Jis specialiai namuose neįrengė jokių papildomų turėklų, jokių palengvinimų vairuojant. Toliau neprisileido minties, kad yra silpnesnis.

Netrukus ėmė vairuoti, nejučia pradėjo lankytis vakarėliuose, draugų gimtadieniuose. Kaip buvo pratęs nuo mažų dienų, ėmė eiti visur paskui metais vyresnį brolį Luką.

Matas nuolat jautė draugų palaikymą – kai buvo reabilitacijoje, jie ne tik siuntė laiškus su nuotraukomis, bet ir surinko pinigų, padėjo mamai su broliu nuskristi į JAV.

„Atsikėliau vieną rytą praėjus dvejiems metams po traumos ir pagalvojau: o, jau beveik grįžau į gyvenimą“, – prisimena Matas.

Tada jis nusprendė vykti į JAV ir padėkoti medikams už išgelbėtą gyvybę, buvusiems bendradarbiams, kurie jį kasdien lankydavo. Ir pasitikrinti, ar gali vienas gyventi be tėvų pagalbos.

Matas nuvyko prie to paties baseino. Ten jau kabėjo didžiulis užrašas „Nenardyti“ (angl. „No diving“). Tokį pat ženklą jis išsitatuiravo ant nugaros, pagalvojęs, kad gal bent vieną žmogų jo nelaimė galės sulaikyti nuo neapgalvoto šuolio.

Į Lietuvą grįžo patenkintas, kad yra savarankiškas. Ėmė dirbti vadovaujamą darbą restorane pas pažįstamus.

Baigė magistro studijas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete.

„Tačiau po kurio laiko mane vėl ėmė traukti į užsienį – sugalvojau išvykti gyventi į Torontą, Kanadą. Surengiau draugams atsisveikinimo vakarėlį, svajojau ten susikurti sėkmingą gyvenimą.

Tačiau nusivyliau – miegojau ant sofos pas bičiulį, susiradau paprastą darbą kavinėje, užsisukau rutinoje, apėmė depresija, dar pašlijo sveikata, ėmė kankinti nemiga.

Visi ženklai rodė, kad esu ne savo vietoje“, – slogų laiką prisimena Matas.

Kaip tik tuo metu jo brolis Lukas ėmė ruoštis savo vestuvėms ir pakvietė Matą jas vesti.

„Man Lukas visuomet buvo ir yra artimiausias draugas. Į scenarijų, filmą sudėjau visą save. Man tai buvo pati didžiausia atgaiva.

Jis nupirko man bilietą, bet po vestuvių grįžau atgal. Ir dar keletą mėnesių kankinausi, kol brolis pakvietė antrą kartą – šį kartą kurti baro“, – apie „Materialiste“ atsiradimą pasakojo M.Puodžiūnas.