Nors Rūta serga hepatitu C ir itin rizikavo šią ligą perduoti mažylei, visa laimė, ji gimė sveika. Negana to, moteris prižiūri ir savo metais jaunesnę neįgalią seserį.
„Taip grąžinu skolą anapilin iškeliavusiai mamai“, – prisipažino Rūta.
Dėl meilės susipyko su šeima
R.Olickaja pirmą kartą ištekėjo labai anksti – vos aštuoniolikos. Jos vyras buvo šiek tiek vyresnis – sulaukęs dvidešimties.
„Troškau pabėgti nuo savo šeimos ir mamos. Nenorėjau, kad kas nors man nurodinėtų, kaip turiu gyventi. Be to, tėvas labai gėrė.
Bet gyvenimas pasisuko taip, kad ištekėjau už kalinio. Jam pusketvirtų metų nelaisvės bausmė buvo skirta už narkotikų prekybą.
Kodėl tekėjau? Sužinojau, kad laukiuosi. Mama prieštaravo ir įkalbinėjo daryti abortą. Tačiau tą žmogų labai mylėjau ir apie nėštumo nutraukimą net negalėjau pagalvoti“, – pasakojo moteris.
Tuomet prasidėjo jos gyvenimas su mylimojo tėvais.
Keliai išsiskyrė
Vyras iš pradžių slėpė, kad prekiavo narkotikais – heroinu, todėl Rūta ne iš karto suvokė, kas vyksta. Ji prisimena, kad dar iki teismo mylimojo elgesys pradėjo keistis.
„Narkotikai buvo visiška naujovė. Niekas neįsivaizdavo, kaip atrodo jų pavartojęs žmogus.
Tik vėliau prisiminiau, kad vyras manęs keliskart yra klausęs, ką aš daryčiau, jei jis pradėtų svaigintis. Tačiau tuomet man jo kalbos pasirodė visiškai absurdiškos ir nesuvokiamos.
Jis pats, matyt, suprato, kad nuo prekybos iki vartojimo – tik vienas žingsnis. Taip ir įklimpo“, – teigė Rūta.
Ar ji kada nors aiškinosi, kodėl vyras ėmėsi pardavinėti narkotikus?
Moteris teigė, kad jis turėjo savo verslą ir priprato prie pinigų. Vėliau atsidūrė netinkamų draugų kompanijoje ir susiviliojo dideliu uždarbiu.
Rūtos sutuoktinio tėvai jam į kalėjimą per mėnesį siųsdavo po 3–4 tūkstančius litų.
„Visi suvokė, kad kažkas ne taip. O jis teisindavosi, kad yra kažkam skolingas. Jis manipuliavo motina, kuri besąlygiškai mylėjo savo sūnų. Vaidino vargšą, kurį visi skriaudžia.
Aš visu balsu rėkiau, kad kažkas ne taip, o man jo šeima aiškino, jog aš išsigalvoju.
Gimdyme jis, žinoma, nedalyvavo, o neilgai trukus po dukters gimimo išsikrausčiau iš jo tėvų namų. Vyras į narkotikų liūną klimpo vis gilyn.
Nebegalėjau ištverti nuolatinės įtampos, mačiau, kad mano mylimas žmogus žudosi“, – pasakojo Rūta.
Įklimpo pati
Moteris vėl atsigręžė į savo gimines. Senelis ją su dukrele įleido gyventi į butą Naujininkuose.
Ji svajojo apie šeimą, bet viskas griuvo. „Kaip viską daryti, aš žinojau, iš kur gauti, taip pat, tad pradėti nebuvo sunku“, – neslėpė Rūta.
Ji pirmąkart pabandė tik iš smalsumo. „Apgaudinėjau save, kad man pavyks susidoroti su narkotikais ir motinyste. Bandžiau dirbti, bet narkotikai atėmė visą laiką. Uždirbtų pinigų neužtekdavo.
Blogas emocijas išliedavau ant dukters. Tad vieną dieną atvažiavau su ja pas mamą ir pasakiau, kad nebesugebu jos auginti“, – neslėpė Rūta.
Dukrelei tuomet buvo treji. Rūtos motina netarė nė žodžio, pasiėmė anūkę ir uždarė duris. Taip prasidėjo kitas Rūtos kelias.
Per tą dešimtmetį, kai vartojo narkotikus, R.Olickaja teigė niekuomet nevogusi iš artimųjų, tačiau vienąkart silpnumo akimirką pasiėmė motinos telefoną.
„Vyliausi jį užstatyti, o vėliau išpirkti. Mama greitai viską sužinojo ir nutraukė su manimi bet kokius ryšius. Tai mane sukrėtė, iš karto nulėkiau į detoksikacijos centrą.
Bet tuomet dar nebuvo mano laikas kilti. Kiekvienas vartojantis turi pasiekti savo dugną, o saviškio dar nebuvau pasiekusi.
Ne kartą buvau ir reabilitacijoje, tačiau jai pasibaigus viskas prasidėdavo iš naujo“, – atviravo Rūta.
Su dukrele tą dešimtmetį moteris bendravo ir niekuomet nedrįso važiuoti pas ją apsvaigusi.
„Norėjau išlaikyti ryšį, mylėjau ją. Tačiau stengiausi laikyti atokiai nuo savo problemų, o mama nuo manęs taip pat laikėsi per atstumą ir tiesiog laukė“, – teigė Rūta.
Užsikrėtė hepatitu C
Hepatitu C moteris užsikrėtė praėjus maždaug penkeriems metams nuo narkotikų vartojimo pradžios.
„Narkomanai vieni kitiems padeda, nes venų nematyti. Taip padėdama kitam pati užsikrėčiau.
Netrukus pajutau pasekmes – oda pagelto, vėmiau ir savaitę nevalgiau. Išsikviečiau greitąją pagalbą ir ligoninėje sužinojau, kad sergu hepatitu.
Bet nei vaikas, nei liga nebuvo tie ženklai, kurie bylojo, kad turiu mesti narkotikus“, – atsiduso R.Olickaja.
Dievas atsiuntė ženklą
Ji tikino, kad visą gyvenimą mylėjo ir gerbė tik vieną žmogų. Tai buvo jos motina.
Už smulkias vagystes Rūta porą kartų buvo patekusi į kalinimo įstaigą. Iš viso ten praleido kiek daugiau nei metus, tačiau teistumų turi net septynis.
„Būdama Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir laukdama, kol būsiu perkelta į Panevėžio moterų kalėjimą, gavau laišką.
Prieš tai tardytoja apie mano padėtį pranešė mamai.
Maldavau, kad to nedarytų, nes mama – širdininkė.
Bet tardytoja paskambino ir viską papasakojo. Mama tuomet man dar atvežė drabužių.
Tačiau po to, matyt, neatlaikė jos širdis. Minėtas laiškas buvo nuo sesers. Ji parašė, kad mama yra reanimacijoje, miršta. Ir tai – mano kaltė.
Manęs sesuo atsisakė ir teigė nenorinti daugiau matyti. Šeimoje buvome trise. Jauniausia sesuo yra neįgali“, – susijaudinusi kalbėjo Rūta.
Po to laiško pirmą kartą ji užkaukė balsu. Suvokė, kad praranda mamą. Jautėsi bejėgė, kad negali nieko padaryti. Negalėjo nueiti, paskambinti.
Suprato, kad jei mama mirs, net negalės dalyvauti laidotuvėse.
Atvykusi į Panevėžį ji bandė skambinti seseriai, rašė laiškus, tačiau niekas neatsakė. Tuomet pirmą kartą gyvenime ji pradėjo melstis. Ir nuolat kartojo – jei Dievas mamai grąžins gyvybę, ji mes narkotikus.
Nuo tada, kai gavo sesers laišką, buvo praėję pusantro mėnesio, ir Rūtai staiga šovė mintis paskambinti mamai į mobilųjį telefoną. Ir ji atsiliepė!
„Patyriau šoką. Apsiverkiau. Tai priėmiau kaip ženklą.
Išėjusi pro kalėjimo vartus buvau pasiryžusi keisti gyvenimą, tačiau grįžusi į Vilnių vėl įnikau į narkotikus.
Tik tai truko nebeilgai. Sąžinė neleido. Nenorėjau juokauti su Dievu. Juk jei aš nesilaikysiu savo žodžio, jis gali iš manęs atimti mamą“, – savo potyrius prisimena Rūta.
Tąkart R.Olickajos gydymas ir reabilitacija buvo sėkmingi.
Jaunesnį mylimąjį surado Armėnijoje
Grįžusi į normalų gyvenimą Rūta susigrąžino dukters globos teises, tačiau lengva nebuvo.
„Mano mama jai daug leido, aš buvau griežtesnė.
Tad dukra man pradėjo aiškinti, kad pas močiutę gyventi buvo geriau. Dukrelei tuomet jau buvo vienuolika. Mums teko priprasti prie drausmės, prie tam tikros finansinės padėties, kad negalime sau visko leisti“, – pasakojo Rūta.
Dabar ji gyvena su kitu vyru ir turi dar vieną dukterį. Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado antroji meilė, moteris nusišypsojo: „Kažkas mane paėmė už rankos ir vedė visą šį kelią iki mūsų bendro gyvenimo.
Iš pradžių susirašinėjome. Jis – armėnas, dešimt metų jaunesnis. Kiek pabendravus jis pasiūlė apmokėti man bilietus, kad pas jį atvykčiau.
Tuomet mamai juokiausi, kad kitos tokios galimybės nuvykti į tokią šalį nebeturėsiu. Pasiryžau.“
Kartu jie praleido 10 dienų. Jis buvo geras, jo šeima puiki, bet Rūta nieko rimto net negalvojo. Po susitikimo jie ėmė bendrauti dar daugiau – nuolat kalbėjosi, susirašinėjo.
„Galiausiai kalba pasisuko apie vestuves. Jis juk supažindino mane su tėvais“, – juokėsi Rūta.
Taip per porą mėnesių moteris susirado rimtą jaunikį.
Apie savo praeitį Rūta jam papasakojo iš karto.
„Meluoti nesiruošiau. Žinoma, jis patyrė šoką.
Tačiau pasakė, kad jam nesvarbu, kas buvo prieš tai. Jis pats pasirinko.
Klausimų dėl mano hepatito, dukters jam nekilo. Jis paaiškino, kad jų šeimoje tai nėra priimta, tačiau jis pasirenka mane tokią, kokia esu, – su visais trūkumais ir privalumais“, – pasakojo Rūta.
Taip dešimt metų jaunesnis vyras dėl jos atvyko gyventi į Lietuvą. Pora jau susituokusi porą metų.
Grąžina skolą mamai
Po metų santuokos šeimą aplankė džiaugsmas – Rūta laukėsi. Tačiau kaip dėl hepatito?
Apie 5 proc. hepatitu C infekuotų motinų kūdikių yra užsikrėtę.
Šis skaičius išauga iki 14 procentų, jei motinai kartu pasireiškia ir gretutinės infekcijos.
„Rizikavau, tačiau norėjome bendro vaiko. Nieko keista, juk mano vyrui tai – pirmoji santuoka.
Ir mums pasisekė – mergaitė gimė sveikutėlė“, – džiaugėsi Rūta.
Moteris augina ne tik du savo vaikus – su ja gyvena ir neįgali sesuo.
Po motinos mirties Rūta priėmė sprendimą ją globoti.
Metais už Rūtą jaunesnė sesuo turi kompleksinę negalią: yra akla, prikaustyta prie vežimėlio.
R.Olickaja pripažino, kad auginti du vaikus ir prižiūrėti neįgalią seserį nėra lengva, tačiau tai – jos dalia.
„Visko būna – ir parėkiu, ir paverkiu, tačiau paskui susiimu ir toliau gyvenu. Po motinos mirties man nekilo klausimų, buvau įsitikinusi, kad sesuo turi gyventi pas mane, o ne pas vyresnėlę. Turiu juk kaip nors grąžinti skolą mamai.“
Hepatitas vaikui perduodamas retai
Virusinis hepatitas C – hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas, užkrečiamoji arba infekcinė liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir net pirminį kepenų vėžį.
Hepatito C virusas dažniausiai nustatomas užsikrėtusio žmogaus kraujyje.
Jis plinta per kraują: per užkrėstas adatas, vartojant injekcinius narkotikus, darant tatuiruotes, veriant auskarus, perpilant kraują ar jo produktus, naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis.
Taip pat labai retais atvejais lytiniu būdu, mat virusas kartais aptinkamas spermoje ir makšties sekrete. Juo lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).
Dar mokslinėje literatūroje teigiama, kad kūdikio besilaukiančios moterys hepatitą C gali perduoti naujagimiui. Bet infektologas Alvydas Laiškonis (nuotr.) teigė, kad tai – itin retas reiškinys.
„Manoma, kad tai gali nutikti, tačiau daugeliu atvejų hepatitu C sergančių moterų kūdikiai gimsta sveiki.
Kiekvienas atvejis individualus. Kad būtų galima spręsti apie tokią tikimybę, reikia žinoti nėščiosios nešiojamo viruso aktyvumą, kiek virusinių kopijų yra, ar seniai ji serga, kiek pažeistos kepenys.
Tuomet galima spręsti apie hepatito C perdavimą kūdikiui. Tačiau jei liga mažai išplitusi, kepenų pažeidimas nežymus, kūdikiui niekas negresia“, – kalbėjo profesorius.
Taip pat esama rekomendacijų hepatitu C sergančioms moterims atsisakyti kūdikio žindymo. Profesorius A.Laiškonis paaiškino, kad šiuo klausimu stinga mokslinių tyrimų, todėl toks patarimas moterims vis dar galioja.
Apskritai kalbant apie hepatito C gydymą, pasak infektologo, Lietuvoje 300 laimingųjų jau kompensuojami naujausi brangūs vaistai – jie stebina rezultatais.
„Šalyje jau turime pacientų, kurių organizme po gydymo naujais vaistais pusantrų metų nebeaptinkama virusinių kopijų.
Sprendimų priėmėjai itin greitai susigriebė dėl tokių vaistų kompensavimo.
Mat kad ir kokie būtų brangūs tie medikamentai, jų kompensavimas valstybei atsieina pigiau nei vėlesnis sergančiųjų išlaikymas mokant neįgalumo pašalpas.
Tai tikrai galima pavadinti šviesa tunelio gale“, – teigė ilgametę patirtį turintis medikas.
