Svoris ėmė kristi taip greitai, kad Chiara netrukus pasiekė kritinę ribą ir tesvėrė 22 kilogramus. Ji atrodė taip, lyg ją tuoj nuo žemės paviršiaus nupūs stipresnis vėjo gūsis.
Chiarai atrodė normalu per dieną suvalgyti vos persiką.
Graži moksleivė per kelis mėnesius tapo panaši į skeletą.
Neilgai truko merginos noras badauti. Ilgainiui ji atsidūrė ligoninėje, kurioje medikai ją bandė gydyti, nuolat leido vaistus ir organizmą stiprinančius vitaminus.
Tiesa, merginos psichikos būklė buvo tokia, kad medikams ji grasino nusižudysianti, jei jie neišleis į namus.
Medikai vienu metu tvirtino, kad gyventi Chiarai nėra šansų, tačiau jos tėvai nepasidavė. Jie savo dukterį prižiūrėjo kaip kūdikį, stebėjo kiekvieną jos kąsnelį, kol mergina galiausiai vėl tvirtai atsistojo ant kojų.
Šis košmaras truko tol, kol merginos kelyje atsirado žavus jaunuolis, vardu Jasonas. Juodu taip pamilo vienas kitą, kad mergina, norėdama patikti draugui, ėmė valgyti ir stiprėti.
Pusantrų metų trukęs košmaras baigėsi ir 17-metė mergina atsigavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
„Jasonas išgelbėjo man gyvybę. Jaučiau, kad anoreksija mane pražudys. Buvo laikas, kai medikai buvo bejėgiai. Aš pati buvau bejėgė ir nieko negalėjau sau padaryti. Močiutės netektis mane paveikė taip, kad geriausia išeitis, kokia galėjo būti, – pačiai nieko nevalgyti ir tik taip išgyventi netekties skausmą.
Mane išgelbėjo tik mano vaikinas. Kai sustiprėjau, jis mane nuolat kviesdavo pasivaikščioti į miestą, kavines, parkus. Aš net nepajutau, kaip jis ėmė mane maitinti ledais, bandelėmis, spragėsiais.
Pamažu atsigavau ir dabar esu laimingiausia mergina pasaulyje. Tik Jasonas man padėjo likti gyvai.
Teisybė, kad meilė gydo“, – kalbėjo iš anoreksijos gniaužtų išsivadavusi Chiara.
