Dažnas lūpų laižymas įspėja apie rimtą ligą

Spindulinis gydymas, operacija, vėliau plastinė operacija. Dėl, atrodytų, menkos žaizdelės vilnietė Marija Lukšaitė (35 m.) vos neprarado apatinės lūpos. Jai buvo tik 23-eji, kai sužinojo, kad serga lūpos vėžiu.

M.Lukšaitei nepalūžti padėjo malda ir prancūzų kalbos studijos.<br>J.Karkauskienės nuotr.
M.Lukšaitei nepalūžti padėjo malda ir prancūzų kalbos studijos.<br>J.Karkauskienės nuotr.
M.Lukšaitei nepalūžti padėjo malda ir prancūzų kalbos studijos.<br>J.Karkauskienės nuotr.
M.Lukšaitei nepalūžti padėjo malda ir prancūzų kalbos studijos.<br>J.Karkauskienės nuotr.
A.Purienė perspėja, kad dažnai vilgyti lūpas seilėmis gali būti pavojinga.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
A.Purienė perspėja, kad dažnai vilgyti lūpas seilėmis gali būti pavojinga.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Danutė Jonušienė („Lietuvos rytas“)

Feb 19, 2017, 2:50 PM, atnaujinta Apr 9, 2017, 7:12 PM

Žaizdelė – dėl tėvynės ilgesio?

Praėjo daugiau negu dešimt metų nuo tos dienos, kai prancūzų kalbos specialistei M.Lukšaitei buvo nustatytas piktybinis auglys. Ši liga apvertė aukštyn kojomis moters gyvenimą.

Kai ant apatinės lūpos susidarė nedidelė žaizdelė, kuri apsitraukdavo šašu ir vėl pratrūkdavo, vilnietė gyveno Prancūzijoje, viename vienuolyne netoli Liono. Tada ji jau dvejus metus studijavo teologiją ir filosofiją, ketino priimti vienuolės įžadus.

Anksčiau ji Vilniuje buvo nusivylusi teisės studijomis, todėl norėjo atrasti savo pašaukimą ir leidosi į tolimąją Prancūziją.

Tačiau atsiradusi žaizdelė jai buvo tarsi įspėjimas, kad nereikia stoti į vienuolyną.

Moteris mano, kad žaizdelė galėjo atsirasti ir dėl tėvynės ilgesio. Jos sveikata buvo tokia, kad privalėjo suprasti – reikia grįžti namo.

Viešnagė Prancūzijoje Marijai padėjo suprasti, ko ji iš tikrųjų nori gyvenime. Grįžusi namo ji ėmė svarstyti, kur galėtų dirbti. Juk ji ne tik parsivežė teologijos ir filosofijos žinių, bet ir atrado pašaukimą mokyti kitus, tad įsidarbino krikščioniškuose vaikų globos namuose.

Globojami vaikai pastebėjo Marijos žaizdą. Būdavo, kad kuris nors net ją paminėdavo savo maldoje: „Tegu Marijai kuo greičiau užgyja žaizda.“

Diagnozės teko palaukti

Kadangi lūpos vėžys – vyresnio amžiaus žmonių liga, sunku buvo įtarti, kad šia liga gali susirgti tuomet tokia jauna mergina kaip Marija.

Niekas ir vėliau nenustatė priežasties, kodėl atsivėrė ši žaizda. Iš pradžių lietuvė ją tepė cinko tepalu. Kai susidarydavo šašas, jis greitai nukrisdavo, nes kalbant lūpos nuolat juda.

„Jei būčiau mėnesį nekalbėjusi, gal žaizda būtų sugijusi, bet vos nusišypsodavau, ji vėl atsinaujindavo“, – pasakojo M.Lukšaitė.

Ji metus lankėsi Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centre. Čia buvo atlikta biopsija, jos rezultatai rodė, kad vėžio nėra.

Kadangi lūpos žaizdelė vis negijo, odos ligų gydytojai nutarė siųsti jauną moterį konsultuotis pas burnos ligų specialistą.

Taip M.Lukšaitė atsidūrė Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje. Šios klinikos vadovė profesorė Alina Pūrienė buvo pirmoji, kuri įtarė lūpos vėžį.

Negalėjo šypsotis

Tik trečias citologinis tyrimas padėjo nustatyti tikrąją ligos diagnozę – pirmos stadijos lūpos vėžį.

Pacientė buvo nukreipta gydytis į Nacionalinį vėžio institutą.

Medikai diskutavo, kaip gydyti. Vieni siūlė taikyti lazerį, kiti – šalinti pakitusius audinius, skirti spindulinę terapiją. Gydytojai stengėsi ne tik sunaikinti piktybinį auglį, bet ir išsaugoti lūpą.

Neprarasti dvasinės pusiausvyros Marijai padėjo du dalykai: dalyvavimas mišiose ir prancūzų kalbos bei literatūros studijos Vilniaus universitete.

Dėl spindulinės terapijos kankino jausmas, kad dega ne tik lūpa, bet ir smakras, kaklas, nes į šias vietas buvo nukreipti spinduliai. Buvo lapkričio pabaiga, o ji vaikščiodavo be šaliko, nes oda buvo smarkiai įraudusi.

„Man atrodė – uždėsi kiaušinį ir jis iškeps, taip buvo karšta“, – prisiminė Marija.

Vėliau burnos gleivinėje susidarė nedidelis mazgelis. Nutarę nerizikuoti gydytojai jį pašalino. Kai po operacijos Marija pamatė susiūtą žaizdą, ji buvo beveik per visą smarką.

Mariją operavęs chirurgas guodė ją – padarė viską, kad neliktų jokių vėžio pėdsakų.

Tačiau pooperacinis laikotarpis Marijai buvo sunkiausias. Ji negalėjo šypsotis, nes galėjo trūkti siūlės. Tada būtų tekę antrąkart gultis ant operacinės stalo.

Prireikė plastikos chirurgų pagalbos

Kai randas sugijo, prasidėjo kitas etapas. Onkologinę operaciją išdavė subjaurotas lūpos kontūras, nes jo nepavyko gražiai atkurti, taip pat randas smakre, todėl reikėjo plastikos chirurgų pagalbos.

2007 metais moteriai plastinę operaciją atliko chirurgas Renaldas Vaičiūnas.

Marija dvejojo, nelabai norėjo dar kartą operuotis, bet profesorė A.Pūrienė ją įkalbėjo, kad tai būtina padaryti.

„Esi graži moteris, graži turi būti ir lūpa. Tau reikės sukurti šeimą, o vyrams reikia grožio“, – patarė gydytoja.

Po plastinės operacijos keletą savaičių Marija negalėjo kramtyti, valgė tik trintą maistą – siurbčiojo jį per šiaudelį.

Kadangi po spindulinio gydymo neliko pigmento, kuris skiria lūpos raudonį nuo odos, moteriai buvo atliktas ir permanentinis makiažas, todėl dabar jos apatinė lūpa beveik niekuo nesiskiria nuo sveikosios.

Sudėtingas onkologinis gydymas nepalaužė Marijos: „Jei žmogui lengva gyventi, jis mažai ką vertina – netgi šypsena ar džiaugsmas jam atrodo įprasti dalykai. Kai būna sunku, žmogus priverstas peržvelgti savo vertybes.“

Kai 2009 metais pagal „Erasmus“ programą vilnietė buvo išvykusi vėl studijuoti į Prancūziją, jos vyresniajam broliui lūpoje taip pat atsivėrė žaizdelė.

Laimė, jam pakako cinko tepalo, kuris iš pradžių buvo paskirtas ir Marijai. Jos broliui šis gydymas buvo veiksmingas.

Daug kančių ištvėrusi M.Lukšaitė neretai pastebi, kaip žmonės nesąmoningai žaloja savo lūpas. Pavyzdžiui, jei žmogus turi įprotį dažnai apsilaižyti ar krimstelėti vieną lūpą, toje vietoje ilgainiui gali susidaryti nedidelių pakitimų, kurie gali būti ir lemtingi.

Kad lūpos neskilinėtų, reikia dažnai naudoti vazeliną, neliesti jų nešvariomis rankomis.

„Žmonės nesusimąsto, kad įtrūkusi lūpa – vartai infekcijai patekti į organizmą“, – priminė M.Lukšaitė, kurios šypsenos nesubjaurojo vėžys.

Vilgyti seilėmis lūpas – pavojinga

Alina Pūrienė

Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos direktorė, profesorė

„Daugelis žmonių nesusimąsto, kad piktybinis auglys gali išsivystyti ne tik krūtyse, gimdos kaklelyje, prostatoje, žarnyne ar plaučiuose, bet ir kitose kūno vietose. Vėžys gali pažeisti ir veidą, burną, žandikaulius, liežuvį ar poliežuvinę sritį, dantenas.

Bet vėžys kur kas dažniau nusitaiko į apatinę lūpą – maždaug 80 proc. visų lūpos vėžio atvejų būna susiję su apatinės lūpos pažeidimais. Vyrai, ypač rūkantys, kur kas dažniau kenčia nuo šios piktybinės ligos nei moterys.

Lūpos vėžys nėra itin dažna liga – septinta pagal dažnį. Anksčiau tai buvo vyresnio amžiaus žmonių, dažniausiai lauko darbininkų, stiklapūčių, liga. Pastaruoju metu šis piktybinis navikas nustatomas ir jauniems asmenims.

Dažniau serga mėgėjai kaitintis saulėje, rūkaliai, asmenys, užsikrėtę pūsleline ar žmogaus papilomos virusais. Įtakos gali turėti ir prasta burnos higiena, nusilpusi imuninė sistema.

Yra žinomi rizikos veiksniai, galintys nulemti lūpos vėžį, pavyzdžiui, įvairios traumos. Jei lūpos dažnai būna nukramtytos, išsausėjusios, šerpetojančios, tokiam žmogui gresia kur kas didesnis pavojus susirgti lūpos vėžiu.

Būtina apsaugoti lūpas nuo išsausėjimo tepant jas įvairiais aliejiniais tepalais ir apsauginiais kremais. Tačiau negalima jų seilinti, nes seilės tik dar labiau džiovina lūpas.

Lūpoms pavojingi ir ultravioletiniai spinduliai. Nuvykę atostogauti į šiltuosius kraštus žinome, kaip apsaugoti kūno odą nuo itin aktyvių saulės spindulių, o lūpas dažnai pamirštame. Todėl būtina į kelioninį krepšį įsidėti apsaugos priemonių, kurios saugo ir lūpas.

Atsiradus negyjančioms opelėms negalima delsti. Jei lūpas nusėja tarsi žuvies žvyneliai, jei atsiranda žaizdelių, kurios nesugyja per dvi savaites, būtina kreiptis į gydytoją.

Išplitus lūpos vėžiui kur kas sunkiau jį sustabdyti. Reikalinga veido ir žandikaulių chirurgo ar onkologo pagalba, nes dažnai prireikia sudėtingos chirurginės operacijos, dėl kurios tenka šalinti dalį lūpos, spindulinio ar chemoterapinio gydymo. Norint atkurti prarastus audinius, vėliau taikomi sudėtingi plastinės chirurgijos metodai.

Marijos vidinė stiprybė, jos pilietiškumas paviešinant savo ligą ir pakviečiant visus nedelsti atsiradus bet kokiems neaiškiems pakitimams veide, burnoje ir kitose kūno vietose buvo postūmis ir mums, gydytojams, aktyviai įsitraukti į pilietinį judėjimą kovojant su šia klastinga liga.“

Burnos vėžio patikra – nemokama

Šiemet vasario mėnuo Lietuvoje paskelbtas Burnos vėžio prevencijos mėnesiu.

Šiuo laiku vykdomos pacientų patikros akcijos. Jų tikslas – skatinti žmones kuo daugiau sužinoti apie burnos vėžio keliamus pavojus sveikatai, reguliariai tikrintis, anksti kreiptis pagalbos, nes tik anksti diagnozavus vėžį galima pagydyti ligonį.

Pernai šioje nemokamoje akcijoje dalyvavo keturios ligoninės, šiais metais – šešios viešosios įstaigos ir šešios privačios.

Informaciją apie nemokamas patikras galima rasti www.sam.lt

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kaip jaustis tapus grėsme nacionaliniam saugumui?