Medikai apgailestavo
Jonavos rajone gyvenanti manikiūrininkė dažnai lankydavosi pas ginekologę. Po gimdymo jos gimdos kaklelio būklė įtarimų gydytojui nekėlė, todėl Kristinai buvo patarta tikrintis profilaktiškai kas trejus metus.
Pastaruoju metu ji padarė ilgesnę pauzę – praėjo ne 3, o 4 metai po jos apsilankymo gydytojo kabinete. O tada atėjo atsakymas – tyrimo rezultatai blogi.
Žinią, kad serga gimdos kaklelio vėžiu, ji išgirdo 2016-ųjų gegužę. Atlikus biopsiją buvo nustatyta pirma stadija, o padarius operaciją, ištyrus audinius ir patikslinus diagnozę paaiškėjo, kad tai – trečia stadija.
Kristinai apmaudu, kad vėžio pradžia pražiopsota. Bėda ta, kad nebuvo akivaizdžių negalavimų, kurie priverstų susirūpinti sveikata. Kai vasarą šiek tiek patindavo kojos, ji manydavo, kad nieko baisaus.
„Mano gydytojai apgailestavo, kad nieko bloga nejaučiau – nei skausmo, nei kraujavimo nebuvo“, – prisiminė moteris.
Antroji operacija Kristinai atlikta 2016-ųjų rugpjūtį. Tada buvo pašalinta gimda, dalis limfmazgių, paliktos tik kiaušidės.
Gydytojai guodė pacientę, kad operacija pavyko, bet dar reikės taikyti spindulinį gydymą – 25 procedūras.
Baigę procedūras gydytojai ramino moterį, kad viskas gerai, ir žadėjo pasimatyti su ja po pusmečio. Po kelių savaičių moteriai ėmė skaudėti šoną – ji vėl grįžo į ligoninę. Paaiškėjo, kad vėžys išplito į pilvaplėvę.
Pastaruoju metu moteris gydoma chemoterapija.
Atidėliodavo vizitą
Kristina nerado atsakymo į klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad susirgo gimdos kaklelio vėžiu. Galbūt jos atvejis kuo nors išskirtinis, kad vėžys taip smarkiai išplito?
Kristinos motina irgi sirgo šia liga, jai buvo nustatytas ketvirtos stadijos gimdos kaklelio vėžys, ji mirė būdama 57 metų.
Apie šią onkologinę ligą Kristina pasikalbėdavo su moterimis savo darbe, bet vis atidėliodavo vizitą pas gydytoją.
„Mano pavyzdys rodo, kad reikia tikrintis sveikatą kur kas dažniau“, – prisipažino Kristina.
Gydymas priklauso nuo stadijos
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Konservatyvios onkologijos skyriaus vadovė Sigita Liutkauskienė priminė, kad gydymo sėkmė priklauso nuo to, kokios stadijos piktybinė liga.
Ankstyvosiose stadijose gali būti skiriamas chemospindulinis, taip pat operacinis gydymas. Gydymo taktiką siūlo medikų konsiliumas atsižvelgdamas į pacientės organizmo ypatybes, gretutines ligas. Abiejų šių metodų tikslas – išgydyti ligą.
Vėžiui išvešėjus, kai atsiranda tolimųjų metastazių, yra taikomas sisteminis gydymas. Jis apima chemoterapiją, taip pat biologinę taikinių terapiją.
Neretai pacientės nenori gydytis chemoterapija, pageidauja tik biologinės taikinių terapijos. Tačiau be chemoterapijos naujas metodas nėra veiksmingas.
„Džiaugiamės, kad turime galimybę gydyti jaunas moteris biologine taikinių terapija. Moksliniais tyrimais įrodytas didesnis išgyvenamumas. Tačiau biologinė taikinių terapija nesumažina chemoterapijos būtinumo“, – aiškino gydytoja S.Liutkauskienė.
Biologinė terapija kartu su chemoterapija ilgina išgyvenamumą tų pacienčių, kurioms nustatytos metastazės dėl gimdos kaklelio vėžio.
Biologinė taikinių terapija, kuri mažiau žalinga sveikoms, nepiktybinėms ląstelėms, veikia specifinius vėžio procesus, todėl ji gali būti veiksmingesnė derinant su kitais gydymo metodais, pavyzdžiui, chemoterapija.
Jaunų moterų liga
Gimdos kaklelio vėžys – jaunų moterų liga. Moterų iki 29 metų grupėje gimdos kaklelio vėžys yra antroje vietoje iš visų piktybinių navikų, o iki 54 metų – trečioje vietoje.
Vyresniame amžiuje moterų sergamumas gimdos kaklelio vėžiu mažėja, šis piktybinis navikas atsiduria 5–6 vietoje iš visų onkologinių ligų.
Gimdos kaklelio vėžys gali būti įvairių histologinių formų. Dažniausiai tai būna plokščialąstelinis vėžys, kur kas rečiau – adenokarcinoma, kai auglys vystosi iš liaukinio audinio.
Jauniausia pacientė, kurią gydytoja S.Liutkauskienė gelbėjo nuo gimdos kaklelio vėžio, neturėjo net 25 metų, ji buvo neseniai ištekėjusi.
Jaunai moteriai buvo trečios stadijos vėžys, ji mirė.
Kas savaitę Lietuvoje nuo gimdos kaklelio vėžio miršta penkios moterys, nors šios ligos galima išvengti laiku nustačius ikivėžinius pakitimus ir skyrus atitinkamą gydymą.
Svarbi patikros programa
Ypač svarbi patikros programa – jei pavyksta nustatyti ikivėžinius gimdos kaklelio pokyčius, pavyksta užbėgti ligai už akių. Išgydžius šiuos pakitimus, moteris ir toliau turi reguliariai lankytis pas gydytoją.
„Susirgus gimdos kaklelio vėžiu Lietuvoje prieinama pagalba kaip ir kitose Europos šalyse. Bet pagal sergamumą ir mirštamumą mes vis dar gale, nes patikros programa dar neveikia taip, kaip tikėtasi. Lietuvoje pernelyg mažas procentas moterų dalyvauja šioje programoje“, – apgailestavo gydytoja S.Liutkauskienė.
Klasikinis gimdos kaklelio citologinis tyrimas vadinamas PAP testu. Nuo 1940 metų šis tyrimas taikomas ikivėžinėms gimdos kaklelio ligoms nustatyti. Ilgą laiką tai buvo vienintelis ir svarbiausias tyrimas gimdos kaklelio vėžio patikroje.
Lietuvoje šis tyrimas iki šiol yra pagrindinis ikivėžinių gimdos kaklelio ligų diagnostikos metodas. Tepinėlis imamas specialia šluotele ar šepetėliu.
Įvairių studijų duomenimis, jo jautrumas yra nuo 30 iki 80 proc., todėl lieka tikimybė, kad ikivėžiniai pakitimai, o gal netgi piktybinis navikas nebus laiku nustatyti.
Ragina moteris būti atsakingomis
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja akušerė-ginekologė Kristina Jarienė priminė, kad ne tik gimdos kaklelio vėžio patikros programos vykdytojai, bet ir pačios moterys turi būti atsakingos už savo sveikatą ir prisiminti, kad joms turi būti atliktas valstybės finansuojamas citologinis gimdos kaklelio tyrimas (PAP).
Moterys turi teisę prašyti atlikti papildomus tyrimus: tikslesnį nei įprastas PAP skystųjų terpių citologinį tyrimą bei didžiausiu jautrumu pasižymintį didelės onkologinės rizikos žmogaus papilomos virusų (ŽPV) tyrimą. Pastarasis nustato patį gimdos kaklelio vėžio sukėlėją. Deja, šie tyrimai vis dar nėra finansuojami valstybės ir už juos moteris turi mokėti pati.
Gydytoja K.Jarienė įsitikinusi, kad ikivėžinių gimdos kaklelio ligų diagnostika būtų geresnė, jei pirminės patikros metu būtų nustatoma, ar moteris užsikrėtusi didelės rizikos žmogaus papilomos virusu, o tik vėliau patikslinama, kokių morfologinių pokyčių dėl šio viruso poveikio yra atsiradę ląstelėse.
Toks patikros metodas ypatingas tuo, kad pirmiausia atliekamas didelės rizikos ŽPV tyrimas, kuris yra beveik 40 proc. jautresnis nei citologinis tyrimas.
Šį patikros metodą taiko vis daugiau išsivysčiusių šalių – JAV, Meksika, Kanada, Ispanija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Švedija, Vokietija, Olandija, Belgija, kai kurie Italijos regionai, Australija, net ir kaimyninė Estija.
Čia moterys turi galimybę pasitikrinti sveikatą atliekant valstybės kompensuojamus didelės rizikos ŽPV tyrimus.
Lietuvoje taikant šį tyrimą nekompensuojama nei pirminė patikra, nei tolesnis moters stebėjimas ir tyrimas.
Atliekant patikrą Lietuvoje taikomi ne skystųjų terpių ar didelės rizikos ŽPV tyrimai, o tradicinis citologinis tyrimas, nes tik šis metodas kompensuojamas.
„Mes elgiamės kaip praėjusio amžiaus šeštajame ar aštuntajame dešimtmetyje, kai PAP tyrimas buvo vienintelis įmanomas citologinis metodas, naudojamas ikivėžiniams gimdos kaklelio pakitimams aptikti“, – tikino gydytoja K.Jarienė.
Lietuvoje gimdos kaklelio patikros programa taikoma nuo 25 metų, bet yra šalių, kur tokios programos taikomos nuo 20–21 metų, pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Slovėnijoje.
Šios programos skiriasi ne tik amžiaus riba, bet ir tuo, koks tyrimas atliekamas pirminiame etape – skystųjų terpių citologinis tyrimas ar didelės rizikos ŽPV.
Pavyzdžiui, Australijoje ir JAV didelės rizikos ŽPV tyrimas pirminiame etape atliekamas nuo 25 metų, o Olandijoje, Ispanijoje, Švedijoje – nuo 30 metų.
Tiktai vėliau, jei randamas virusas, šioms moterims atliekamas skystųjų terpių citologinis tyrimas.
Virusas – nematomas, bet galingas
Gimdos kaklelio vėžys – viena iš nedaugelio onkologinių ligų, kurios priežastinis ryšys su virusiniu sukėlėju (žmogaus papilomos virusu – ŽPV) yra neabejotinai įrodytas.
Yra daugiau kaip 100 žmogui pavojingų ŽPV tipų (genotipų), tačiau tik 14 jų siejami su didele gimdos kaklelio vėžio rizika – jie sukelia iki 99 proc. visų gimdos kaklelio vėžio atvejų.
Net 7 iš 10 ligos atvejų sukelia didelės rizikos ŽPV tipai – 16 ir 18. Likusių galimai onkogeninių virusų gebėjimas sukelti ikivėžinius pokyčius ir vėžį tiriamas iki šiol.
ŽPV plinta per odos, gleivinių mikrotraumas. Žemo onkogeniškumo virusai gali sukelti karpas ant odos, lyties organų, gerklose, o aukšto onkogeniškumo virusai – vėžį. Tai viena dažniausių lytiniu būdu plintančių infekcijų.
Daug kartų gimdžiusios moterys linkusios dažniau sirgti gimdos kaklelio vėžiu greičiausiai dėl dažnesnio gimdos kaklelio traumavimo gimdymo metu.
Daugelis žmonių tampa ŽPV trumpalaikiais nešiotojais, bet tik daliai infekuotųjų, kurie virusą nešioja ilgai, liga pasireiškia kliniškai.
Užsikrėsti ŽPV gali kiekviena lytiškai aktyvi moteris ir vyras. ŽPV infekuota motina šį virusą gali perduoti naujagimiui gimdymo metu.
Yra duomenų, kad mažesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra toms moterims, kurių partneriams apipjaustyta apyvarpė.
Prezervatyvų naudojimas, lytinių santykių vengimas ankstyvoje jaunystėje, saugus seksas, lytinių partnerių skaičiaus mažinimas – tai būdai užkirsti kelią ŽPV infekcijai plisti.
