Kai nukentėjęs vyras iš Utenos buvo atvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, mikrochirurgams pavyko prisiūti tris vienos rankos pirštus, dar vieną – kitos. Kiti trys nupjauti pirštai buvo taip smarkiai sužaloti, kad jų prisiūti buvo neįmanoma.
Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjo, medicinos mokslų daktaro Nerijaus Jakučio praktikoje – ne vienas toks sudėtingas atvejis.
Kartais atsitinka taip, kad operacinėse tenka stabdyti planinius darbus ir dėmesį skirti tuo metu atvežtam naujam pacientui.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius šiemet švęs 35-ąjį gimtadienį. Tai vienas svarbiausių centrų šalyje, kuriame gydomi sudėtingas traumas patyrę žmonės.
Nuo skyriaus įkūrimo čia pagalbos sulaukė tie, kuriuos likimas galėjo smarkiai nuskriausti. Pasveikę ligoniai džiaugiasi, kad gali vėl jausti, lankstyti dėl nelaimingo atsitikimo nupjautus ar sužalotus pirštus.
Dabar medikai ne visais atvejais stengiasi prisiūti prarastą kūno dalį – ne taip kaip mikrochirurgijos eros aušroje, kai visi tryško optimizmu. O tais laikais svarbiausia buvo prisiūti viską, kas tik buvo amputuota.
Bet retai pasitaiko, kad prisiūtas pirštas funkcionuotų kaip anksčiau. Prisiuvant prarastą kūno dalį sėkmė priklauso nuo traumos pobūdžio, paciento amžiaus, chirurgų patirties, reabilitacijos ir kitų veiksnių.
– Kodėl kartais prireikia net trijų chirurgų brigadų? – paklausiau medicinos mokslų daktaro N.Jakučio.
– Operacijos ilgai trunka, nes tai – sudėtingas, kruopštus ir kūrybinis darbas. Jei sužalota viena ranka, užtenka vienos budinčių mikrochirurgų brigados.
Kai būna stipriai sužalotos abi rankos, suburiama papildoma medikų brigada, pasitelkiama į pagalbą daugiau gydytojų rezidentų. Stengiamasi, kad darbo krūvis būtų padalytas.
Pirmasis etapas – chirurgas turi surasti ir pasižymėti nutrauktame piršte ar galūnėje tam tikras struktūras, kurias vėliau turės susiūti mikroskopu, – tai nervai, kraujagyslės.
Tas pačias struktūras jis turi pasižymėti ir bigėje. Operuojant iš pradžių sujungiami kaulai, susiuvamos sausgyslės, toliau prasideda mikrochirurginė dalis – susiuvami nervai, arterijos, vėliau – venos.
Operacija gali užsitęsti dėl įvairių komplikacijų, pavyzdžiui, susiūtos kraujagyslės gali užsikišti trombu, todėl jas tenka dar kartą siūti.
Užbaigęs operaciją mikrochirurgas niekada negali būti tikras, kad tai jau darbo pabaiga.
Net praėjus 6–8 valandoms po operacijos gali tekti vėl ją kartoti. Taip atsitinka, jei sutrinka prisiūtos galūnės dalies kraujotaka. Šį sutrikimą išduoda pakitusi spalva ir temperatūra.
Jei prisiūti trys pirštai – tai reiškia, kad susiūtos bent trys arterijos. Tai – kraujagyslės, kuriomis kraujas atiteka į pirštą. Taip pat susiūtos mažiausiai trys ar šešios venos – jomis kraujas nuteka iš piršto.
Iš trijų prisiūtų pirštų vienas gali pabalti, o kitas – pamėlti. Kad pavyktų laiku atkurti kraujotaką, būtina kuo anksčiau pastebėti pakitimus.
Jei pirštas išpampsta, pamėlsta – tai veninis sutrikimas, o jei pasidaro baltas kaip popierius, būna sukietėjęs, tai rodo, kad trūksta arterinio kraujo.
Slaugytojai ir chirurgai puikiai žino, kaip vertinti prisiūto piršto kraujotaką, kokie yra kriterijai. Tačiau vien žinojimo nepakanka, būtina ne tik patirtis, bet ir nuojauta.
– Ar visada reikia prisiūti amputuotus pirštus?
– Yra daugybė kriterijų, kuriais remiantis priimamas sprendimas. Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai prisiūtas pirštas tik trukdė ligoniui, nes buvo nelankstus, nejudrus.
Pacientas netgi prašydavo, kad šis pirštas būtų pakartotinai amputuotas.
Jei žmogus neteko kelių pirštų, gydytojai svarsto, kiek jų tikslinga prisiūti.
Ypač svarbus nykštys, atliekantis beveik pusę plaštakos funkcijų. Prarastą nykštį mikrochirurgai stengiasi prisiūti net tada, kai tai atrodo beviltiška.
Rankos pirštų paskirtis labai įvairi, pavyzdžiui, smilius svarbus suimant smulkius daiktus – adatą, šaukštelį, raktą. Mažylis ir bevardis – jėgos pirštai, be jų žmogus negalėtų suimti plaktuko ar kirvio.
– Ar kojų pirštai ne tokie naudingi, kad chirurgai rečiau juos prisiuva?
– Žmonės gali netekti kojų pirštų dėl tingumo. Taip dažniausiai atsitinka vasarą, kai norėdami pavalyti žoliapjovę nuo apsinešusių stiebų įkiša į ją koją.
Netekęs kojos piršto žmogus gali remtis pėda ir kaip atrama. Todėl amputuoti kojų pirštai dažniausiai lieka neprisiūti, nes tai netikslinga.
Labai retai žmogus per nelaimingą atsitikimą netenka ne kojų pirštų, o vienos ar abiejų kojų. Taip atsitinka, jei jį pervažiavo traukinys.
Pavojingas ir motorinis pjūklas. Dalį pėdos žmogus gali nusipjauti, jei dirbdamas su tokiu pjūklu sugalvos paspirti kokią nors malką. Tokiu atveju sunku įvertinti, ar naudinga prisiūti prarastą kūno dalį.
Galbūt žmogui bus lengviau atsistoti ant kojų pritaikius protezą ar specialią ortopedinę avalynę, nei laukti, kol sugis prisiūti kaulai, kraujagyslės, nervai.
Retai žmogus netenka žasto ar dilbio. Kur kas dažniau susižaloja rankų pirštus, nes plaštaka atliekama daug įvairių veiksmų, o dilbis su žastu tėra tik svertai.
– 1995 metais atėjote į skyrių kaip doktorantas. Nuo to laiko ne viena istorija įsiminė. Kada supratote, kad liksite skyriuje ir nereikės keisti profesijos?
– Man didelį įspūdį padarė viena pirmųjų operacijų, kurią atliko mano mokslinio darbo vadovas profesorius Kęstutis Vitkus. Jis atliko rankos nykščio rekonstrukciją persodindamas kojos nykštį. Tai sudėtinga rekonstrukcinė operacija.
Vėliau tokių operacijų teko ir pačiam atlikti. Prisimenu, kai vienas septyniolikametis 2009-ųjų gegužę, kai jo rankoje sprogo nežinoma cheminė medžiaga, neteko kelių pirštų. Iš jo plaštakos liko tik du sveiki pirštai – bevardis ir mažylis, o iš nykščio – tik delnakaulis.
Vaikinas negalėjo ta plaštaka nieko paimti, jam trūko nykščio. 2009-ųjų lapkritį pavyko persodinti jaunuolio kojos nykštį į prarasto rankos nykščio vietą.
Vaikinas prisiūtu pirštu juto prisilietimą, šaltį, skausmą.
– Kaip ilgai gali trukti reabilitacija?
– Tas laikotarpis nuo daug ko priklauso, pavyzdžiui, kaip profesionaliai buvo atlikta operacija, ar nebuvo komplikacijų. Sveikimas taip pat priklauso nuo paciento noro ir valios vykdyti gydytojų patarimus.
