Išsinuomotą automobilį „Audi A2“ blaivus vairavęs 53-ejų alytiškis Valdas Vaitulevičius keturiolikmetę V.Vosylės dukterį Piją parbloškė 2018 metų balandžio 27-osios vakarą Kauno Europos prospekte.
Pija per pėsčiųjų perėją ėjo su šunimi – jis žuvo iš karto. O mergaitė paniro į gilią komą, kuri truko du mėnesius.
Tik praėjus devyniems mėnesiams po nelaimės Pijos kūnas pradėjo vaduotis iš paralyžiaus, bet traumos pasekmes ji greičiausiai jaus visą gyvenimą.
Mergina iki šiol beveik nevaldo kairės rankos, kenčia nuo didelių galvos skausmų, atminties sutrikimų, nepajėgia niekur viena išeiti iš namų.
Kauno apylinkės teismas šią avariją sukėlusį V.Vaitulevičių įpareigojo sumokėti paauglei 35 tūkst. eurų, o jos motinai – 2 tūkst. eurų neturtinę žalą.
Tai – viena didžiausių kompensacijų, kurias mūsų teismai iki šiol yra paskyrę per avarijas sužeistiems žmonėms ir jų artimiesiems.
– Kaip jūs vertinate teismo sprendimą? Ar jį skųsite? – „Lietuvos rytas“ paklausė plaukų ir drabužių stiliste dirbančios V.Vosylės.
– Dar nežinau. Viena vertus, pagal Lietuvos teismų praktiką, kompensacija didelė. Bet juk kalbama apie vaiką, kuriam prieš akis dar visas gyvenimas.
Apie jo fizines ir dvasines kančias, sudužusias svajones, nevisaverčiu tapusį gyvenimą, didžiules pastangas po kruopelę naikinant traumos pasekmes, kovojant su apatija ir nusivylimu.
Be to, sudėjus išlaidas vaistams, procedūroms, gydymo priemonėms ir prietaisams, šios sumos pakaktų metams ar šiek tiek ilgiau. Gerai, kad dalį turtinės žalos dar padengia draudimas.
Viena auginu dvi nepilnametes dukras, todėl visa finansinė našta krinta ant mano pečių. Dėl vyresnėlės traumos turiu atsisakyti daugelio klientų užsakymų, sumažėja šeimos pajamos.
Galbūt tokioms šeimoms kaip mūsų valstybė galėtų skirti didesnes išmokas iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, rasti kitų lėšų šaltinių.
Dar nežinia, per kiek laiko vairuotojas sumokės priteistą žalą. Jis niekur nedirba, o iki šiol yra pervedęs tik 500 eurų.
– Kaip po nelaimės pasikeitė jūsų dukters ir visos šeimos gyvenimas? Kokias traumos pasekmes ji jaučia?
– Iki avarijos Pijos gyvenimas buvo visavertis.
Aktyvaus būdo dukra lankė rankinio treniruotes, buvo pasinėrusi į dailę, kartu nemažai keliaudavome.
Dabar pagrindinis jos maršrutas: namai – gydymo įstaigos. Guvus vaikas priverstas patirti daugybę apribojimų, užsidaryti tarp keturių sienų.
Mergaitei atlikta galvos operacija, lūžo dubens kaulai. Vėliau prasidėjo reabilitacijos procesas, kuris nesibaigia iki šiol.
Po ilgo laiko vežimėlyje ji pradėjo pamažu vaikščioti, bet tik labai artimus atstumus, įsikibusi į baldus, kitus daiktus.
Dukra visiškai nevaldė kairės kūno pusės, ją kamavo epilepsijos priepuoliai.
Kairės rankos Pija beveik nepajudina iki šiol – pajėgia tik nežymiai pakrutinti plaštaką. Dėl smegenų traumos pasireiškia atminties sutrikimai, nuotaikų kaita. Ir tai – tik dalis bėdų.
Mergaitė buvo priversta atsisakyti daugelio pomėgių. Nebegali ne tik sportuoti, bet ir lavinti dailės įgūdžių taip, kaip anksčiau. Paima teptuką, bet ilgai nenulaiko, ranka ima drebėti.
Apsivertė ne tik Pijos, bet ir visos šeimos gyvenimas.
Neretai man tenka pamiegoti vos po keletą valandų, kad suspėčiau ir ja pasirūpinti, ir kitai dukrelei dėmesio skirti, ir namų ruošą atlikti, ir pinigų uždirbti.
– Kaip mergaitei sekasi mokslai? Galbūt atsirado naujų pomėgių?
– Pija – labai valinga, plataus akiračio. Patyrusi traumą ji ėmė mokytis japonų kalbos. Dar iki nelaimės norėjo po mokslų išvykti į Japoniją.
Mokytojai ateina į namus. Per gana trumpą laiką duktė pasivijo mokslo draugus, gauna labai gerus pažymius.
Tačiau mūsų švietimo sistema nepritaikyta vaikams, patyrusiems sunkias traumas. Programos orientuotos į tuos, kurie negalią turi nuo gimimo.
Ne kartą sakiau pedagogams, kad reikia duoti dukrai vis didesnį krūvį, smegenims aktyviai dirbant, ji prisimins tai, ką buvo primiršusi, geriau perims gaunamas žinias.
Iš pradžių mokytojai tuo netikėjo, tačiau vėliau pripažino, kad tai efektyvu.
Duktė anksčiau norėjo užaugusi būti drabužių dizainere ar kurti komiksus, tačiau dabar svarsto apie medikės darbą.
Be to, Pija po traumos pradėjo rašyti apsakymus. Jai pavyko įveikti apatiją, viršų paėmė optimizmas.
– Kaip vyksta gydymas? Kokios medikų prognozės?
– Pamažu dukra atsitiesia, tačiau iki visiško pasveikimo dar labai toli. Vargu ar įmanoma įveikti visas traumos pasekmes.
Reabilitaciją, mankštas vedantys specialistai daro stebuklus, jie verti pačių gražiausių žodžių.
Tačiau popierius tvarkančių valdininkų požiūris labai nuliūdino – pernai vasarą duktė buvo prikaustyta prie patalo, tačiau jie net nenorėjo nustatyti jai neįgalumo!
Tris mėnesius negavome jokių išmokų.
Vėliau buvo nustatytas sunkiausias neįgalumas, bet teko aiškintis, rinkti dokumentus, nervintis.
– O kaip elgėsi avarijos kaltininkas?
Ar vairuotojas susitiko su jūsų šeima, atsiprašė?
– Telefonu jis ištarė „atsiprašau“. Tačiau bendravimas teisme paliko gana slogų įspūdį.
Nors savo kaltę vairuotojas pripažino, pokalbių metu su juo ir jo artimaisiais jausdavome spaudimą, net savotišką šantažą.
Vairuotojo dukra viską pateikė taip, tarsi jis yra didžiausia auka, o mes tik norime pasipelnyti. Bent jau man susidarė toks įspūdis.
