Kaunietė I.Juodienė nešioja gyvo donoro inkstą. Kaip ir Panevėžyje gyvenantis autoimunine liga sergantis ukrainiečių aktorius Ihoris, kuris šiemet liepos 11-ąją Lietuvoje tapo 300-uoju pacientu, kuriam persodintas gyvo donoro inkstas. Jiems abiem po inkstą paaukojo mamos.
Irma ir jos mama Valė Jackienė, kuriai šiemet sukako 66-eri, sveikata nesiskundžia. Diena, kai Valė sužinojo apie dukters neišgydomą inkstų ligą, liko praeityje. Ji nė akimirkos neabejojo, kad gali paaukoti inkstą.
Tai – brangiausia dovana, kurią kada nors yra gavusi Irma. Ji taip pat dėkinga vilniečiams gydytojams, į kurių rankas pakliuvo dar studijų metais.
Neseniai išvydusi, kaip susikaupę dirba medikai ir kiek daug nervų jiems kainuoja inksto persodinimo operacija, Irma buvo be galo susijaudinusi.
„Ačiū“ – pernelyg trumpas žodis, kurį norėčiau pasakyti medikams. Esu be galo laiminga, kad galėjau pamatyti tai, kas man buvo daroma, kai gulėjau ant operacinės stalo“, – susijaudinusi kalbėjo I.Juodienė.
Jos istorijos pabaiga laiminga – lyg iš pasakos.
„Buvo dienų, kai man atrodė, kad gyvenimas jau baigėsi, nors buvau jauna ir iki ligos galvojau gyventi šimtą metų. Susirgau būdama 22-ejų – dėl laiku negydyto gripo sustreikavo inkstai“, – pasakojo I.Juodienė.
Jai gripas atrodė kaip sloga, kuri savaime praeis. Ją dažnai pykindavo, būdavo bloga, skaudėdavo galvą, moteris net manė, kad gal jau laukiasi antro vaikelio.
Bet vieną dieną gydytojai pasakė, kad dėl inkstų nepakankamumo reikia dializės, o vėliau prasitarė, jog inksto donoru galėtų būti jos mama ar tėtis.
Apie savo sveikatos būklę ji nedrįso kalbėti su mama. Kaipgi ateiti pas savo artimą žmogų – mamą ar tėtį ir pasakyti: „Man reikia inksto, ar gali duoti?“
Apie neišgydomą ligą Irma pasikalbėjo tik su drauge, kuri po kurio laiko išdrįso paskambinti telefonu Irmos mamai ir pranešti, kad jos dukrai būtinas donoro inkstas. Irmos mama nesutriko: „Jei netiks vienas inkstas, aš duosiu ir kitą.“
Po transplantacijos Irma toliau tęsė studijas, aktyviai leido laisvalaikį. Jos sūnui jau sukako 20 metų, o žodis „gripas“ moteriai yra nemaloniausias.
Pasakodama savo istoriją I.Juodienė nekart pabrėžė, kad gripas nėra baisi liga, jei žmogus gydosi ir nekelia kojos iš namų bent 3–5 dienas. Tačiau manyti, kad ši liga yra tokio sunkumo kaip sloga, nedovanotina klaida.
Būdama aktyvi asociacijos „Gyvastis“ narė I.Juodienė susitinka su kitų šalių pacientais ir didžiuojasi, kad Lietuvoje nefrologija žengia koja kojon kartu su išsivysčiusiomis Europos valstybėmis.
Vilniaus universiteto Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė Eglė Ašakienė nekart ramino I.Juodienę, kad viskas bus gerai.
Studijų metais susidomėjusi inkstų transplantacija vilnietė gydytoja 1991-aisiais pirmą kartą dalyvavo tokioje operacijoje. Tuo metu inkstas dažniausiai buvo imamas iš mirusio donoro. Prigijęs svetimas inkstas atrodydavo kaip stebuklas.
E.Ašakienė pasakojo, kad išsivysčius inkstų nepakankamumui būna sunku išvengti sveikatos būklės blogėjimo. Toks žmogus neretai nyksta akyse. Tokiu atveju dera paciento giminaičiams užduoti klausimą, gal kuris sutiktų padovanoti inkstą.
Tai gali padaryti ne tik paciento tėvas ar motina – tokių asmenų ratas kur kas platesnis. Organų bei audinių donorystės įstatymas įteisino, kad tokį žingsnį gali žengti ir broliai, seserys, pusbroliai, dėdės, tetos, seneliai – visi, kuriuos sieja kraujo ryšys.
Dar viena galimybė – padovanoti inkstą įvaikintam sūnui ar dukteriai gali ir įtėviai.
Lietuvoje jau yra pacientų, kuriems persodintas gyvo donoro inkstas sėkmingai veikia 20 ir daugiau metų.
– Ką daryti, jei nėra tinkamo donoro inksto? – paklausiau gydytojos E.Ašakienės.
– Tokiu atveju yra naudojamas dirbtinis inkstas. Tai – hemodializės mašina. Tačiau tyrimai rodo, kad kur kas geresnis išgyvenamumas yra pasirinkus gyvo donoro inkstą, o ne dializę.
– Puikiai žinome, kad nė vienas žmogus negyvena be širdies, o kaip yra sutrikus inkstų veiklai?
– Toks žmogus gali kurį laiką gyventi, bet jis būna priklausomas nuo pakaitinės inkstų terapijos. Jau po pusmečio tokie pacientai gali būti įtraukti į potencialių recipientų sąrašą.
Ne visi ligoniai, kuriems būtinas donoro inkstas, sulaukia tokios dovanos. Lietuvoje inksto persodinimo operacijos tenka laukti vidutiniškai apie 1,5–2 metus.
Gyvo donoro inksto persodinimas gerina gyvenimo kokybę, tokios operacijos sėkmė siekia daugiau nei 98 procentus.
Kita vertus, inksto persodinimas nėra gyvybę gelbėjantis metodas, nes jį gali pakeisti dializė.
Pastebima tendencija, kad pasitaiko vis daugiau ligonių, kuriems dėl sudėtingų patologijų inkstus tenka dializuoti.
Pavyzdžiui, 1991-aisiais, kai susidomėjau transplantacija, nedializuodavome pacientų, sergančių piktybinėmis ligomis ar cukriniu diabetu. Neabejoju, kad inksto persodinimo operacijų ateityje daugės, – susiduriame su vis sunkesniais atvejais, kai reikia pakaitinės inkstų terapijos.
Turime pacientų, kuriems jau keturis kartus persodintas donoro inkstas. Pavyzdžiui, Nyderlanduose inkstų iš gyvo donoro persodinama daugiau nei iš mirusio. Šioje šalyje inkstą gali dovanoti netgi draugai, religinės bendruomenės atstovai, tačiau dovanotojas turi būti anonimas.
Metodas turi daug privalumų
Marius Miglinas
Vilniaus universiteto Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas
„Sergant galutinės stadijos inkstų liga būna sunku padėti. Tai viena sudėtingiausių ligų, alinanti ne tik pacientą. Ši liga yra didelė finansinė našta valstybei, nes pakaitinė inkstų terapija daug kainuoja.
Yra trys pagrindiniai gydymo metodai – peritoninė dializė, hemodializė ir inksto transplantacija.
Persodinti inkstą yra geriausia išeitis, nes šis metodas gerina gyvenimo kokybę, taip pat ilgina išgyvenamumą.
Yra daug privalumų, kodėl verta imti gyvo donoro inkstą. Pirma, trumpėja laikas, kai pacientas, kuriam reikia transplantacijos, sulaukia šio gydymo metodo. O laukiant tinkamo mirusio donoro inksto ne visiems nusišypso laimė. Kai kas šios akimirkos nesulaukia.
Antra, gyvo donoro transplantacija atliekama planuotai – tada, kai tai patogiausia ligoniui, donorui, medikų komandai.
Persodintas gyvo donoro inkstas pradeda veikti iškart, dėl šios priežasties pavyksta išvengti dializių.
Jei yra gyvas donoras, galima iš anksto pasiruošti ir atlikti inksto persodinimą netgi tada, kai yra nesuderinamos kraujo grupės. Turint mirusio žmogaus inkstą, šios kliūties jau neįmanoma įveikti.
Statistika rodo, kad persodintas gyvo donoro inkstas veikia ilgiau, nei naudojant mirusiojo inkstą. Tokiu atveju būna kur kas geresnis imunologinis suderinamumas.
Gyvoji donorystė turi dar vieną privalumą – dėl jos trumpėja eilė tiems žmonėms, kurie laukia mirusio donoro inksto.“
Skaičiai ir faktai
Pirmas pacientas, kuriam Lietuvoje buvo persodintas gyvo donoro inkstas, gyveno 6 metus, o JAV – vos 6 mėnesius. Tiesa, Lietuvoje šis gydymo metodas buvo pradėtas taikyti 1974-aisiais, o JAV – 1954 metais.
Iki 2019-ųjų liepos 11-osios Vilniuje atliktos 1989 inksto transplantacijos: 300 – kai persodintas gyvo donoro inkstas, 1689 – mirusio donoro inkstas.
Šiemet Lietuvoje inkstas persodintas 59 kartus: 5 atvejai, kai imtas gyvo donoro inkstas, 54 – mirusiojo inkstas.
Iki šių metų liepos mėnesio organų donorystės sutikimus pasirašė 30 tūkst. 464 Lietuvos gyventojai – 20 tūkst. 159 moterys ir 10 tūkst. 305 vyrai.
