Nuo vaikystės pirmojo tipo diabetu sergantis Virgilijus Zigmantavičius lapkričio 3-iąją sulaukė neįprastos dovanos. 59 metų vilniečiui buvo sulašintos mirusio donoro kasos salelės ir tai suteikė viltį pasveikti.
Buvęs kultūros namų direktorius, renginių vedėjas ir dramos režisierius tikino, kad jaučiasi gerai, o insulino dozės reikia kur kas mažesnės.
„Svarbiausia, kad dabar nebūna komos, kuri anksčiau ištikdavo staigiai sumažėjus gliukozės kiekiui. Mano bėda būdavo ta, kad artinantis komai nejausdavau jokių ženklų, todėl būdavo nedrąsu kur nors vykti vienam“, – prisipažino vyras.
Dėl diabeto komplikacijų pacientui išsivystė galutinės stadijos inkstų liga. Net devynerius metus V.Zigmantavičiui teko laukti, kol bus persodintas inkstas. Tuo metu jam buvo skiriama dializė. Į šią procedūrą vyras vykdavo kaip į katorgą. O prieš 16 metų jam buvo persodintas inkstas, dėl šios priežasties jam būtini imunitetą slopinantys vaistai.
Pirmajai išskirtinei procedūrai, kuri truko apie valandą, šis pacientas buvo pasirinktas dėl to, kad tie patys medikamentai tinka ne tik siekiant išvengti svetimo inksto, bet ir kito donoro kasos salelių atmetimo reakcijos.
Kasos salelių perkėlimas – paciento organizmą tausojanti procedūra. Jos metu nebūtina taikyti bendros nejautros, ligonis būna prislopintas vaistais, todėl nejaučia skausmo, bet yra sąmoningas, kai reikia, gali sulaikyti kvėpavimą, linktelėti galva, pakelti ranką.
Kasos salelės lašinamos į kepenų vartų veną, retais atvejais po procedūros gali šiek tiek kraujuoti. Pacientas, kuriam Santaros klinikose buvo taikytas šis gydymo būdas, išvengė tokios komplikacijos.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas profesorius Marius Miglinas sakė, kad kažkada salelių implantacija buvo eksperimentinė procedūra, tačiau dabar tai yra medicinos praktikoje įsitvirtinęs gydymo būdas.
„Persodintos salelės pailgina jau anksčiau transplantuoto inksto veiklos trukmę, padeda suvaldyti gliukozės kiekio svyravimą kraujyje, ypač staigius gliukozės kiekio sumažėjimus, kurie gali baigtis paciento mirtimi“, – teigė M.Miglinas.
Visame pasaulyje daugėja sergančiųjų pirmojo tipo cukriniu diabetu. Net taikant šiuolaikinius gydymo metodus dažnai nepavyksta išvengti komplikacijų. Kas trečiam pacientui vystosi inkstų pažeidimas.
Ilgainiui prireikia inkstus pavaduojančio gydymo – vadinamųjų dializių. Tyrimai rodo, kad kasmet iš visų dializuojamų pacientų, kurie serga diabetu, dešimtadalis miršta.
Tokiems ligoniams ypač svarbu persodinti inkstą, tačiau ir tuomet diabetas išlieka. Maždaug po 5–7 metų į naują organą gali sugrįžti diabetinė liga. Dalį ligonių ištinka pavojinga krizė, nes diabetas smogia dviguba jėga.
Tokiems pacientams ypač naudingas naujasis gydymo būdas. Skirtingai nei insulino injekcijos ir insulino pompos, kasos salelių implantacija užtikrina fiziologinį gliukozės kiekio kraujyje reguliavimą. Toks būdas gali padėti išvengti per aukšto ar per žemo gliukozės kiekio kraujyje epizodų, kurie būna taikant standartinį gydymą.
Daugelis mokslininkų pripažįsta, kad mirusių donorų kasą būtina efektyviau panaudoti, nes ji gali tapti šaltiniu beta ląstelių, kurios reikalingos pakaitiniam gydymui.
„Iš tikrųjų diabetu sergančiam žmogui nereikia visos donoro kasos, jam reikia tik vadinamųjų Langerhanso salelių, kurios sudaro vos du procentus kasos masės“, – priminė profesorius M.Miglinas.
Suleistos donoro kasos salelės pasiekia recipiento kepenis. Nors anatomiškai tai nėra būdinga, kasos salelės „apsigyvena“ naujoje vietoje. Kritinis laikotarpis yra pirmosios keturios savaitės, kai pacientą būtina atidžiai stebėti.
„Per keturias savaites paciento organizmas sugeba aprūpinti suleistas kasos saleles kraujagyslių tinklu, jos nelieka be mitybos, todėl pradeda gaminti insuliną. Kasos salelės veikia kaip slaptoje operacijoje desantininkai – sugeba užimti ir įsikurti nepažįstamoje vietovėje“, – pasakojo M.Miglinas.
Tinkamai paruošti donoro kasos ląsteles sugeba ne kiekviena ligoninė. Profesoriui M.Miglinui teko stažuotis ne vienoje kasos salelių atskyrimo laboratorijų, esančių Prancūzijoje, Švedijoje ir JAV. Idėja, kad Lietuvoje taip pat reikėtų taikyti šį naują metodą, profesoriui kilo po vizito į vieną Švedijos universiteto ligoninių prieš penkerius metus.
Santaros klinikų medikų komanda, kurią sudarė chirurgai, endokrinologai, nefrologai, radiologai, daug nuveikė siekdama šio tikslo. „Nors teko įveikti daugybę barjerų, komanda dirbo darniai ir pagaliau pavyko atlikti pirmąją procedūrą Lietuvoje“, – džiaugėsi M.Miglinas.
Kasos salelėms išskirti būtina speciali laboratorija, kurioje vyksta daug sudėtingų etapų. Maždaug 12 valandų trunka, kol pavyksta iš mirusio donoro kasos išskirti saleles.
Iš pradžių būtina nuo donoro kasos nuvalyti riebalus, kitus audinius. Vėliau į kasos lataką suleidžiama fermento kolagenazės. Ši medžiaga pradeda ardyti kasos audinį. Vėliau donoro kasai taikomas ne tik cheminis, bet ir mechaninis ardymas – ji įdedama į specialų maišytuvą.
Kadangi kasos salelių tankis yra kitoks, centrifuguojant gaunama salelių suspensija. Taip pat būtina ištirti, koks yra salelių skaičius, koks jų gyvybingumas, kokios jų struktūros ypatybės.
Daugelyje valstybių kasos salelių implantacija yra klinikinėje praktikoje įsitvirtinęs gydymo būdas. Bendradarbiaudami su Švedijos mokslininkais vilniečiai medikai planuoja kasmet atlikti apie 7–8 kasos salelių persodinimo operacijas.
Jei Lietuvoje būtų persodinamos donoro kasos salelės pacientams, sergantiems tik labai sunkios eigos pirmojo tipo diabetu (kurių inkstų veikla dar gera), naujas gydymo būdas praverstų kur kas didesniam pacientų ratui.
Gali būti naudojami ir kiti kasos ląstelių persodinimo metodai. Pavyzdžiui, JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse pacientams, kuriems dėl įvairių priežasčių reikia šalinti kasą, taikoma vadinamoji kasos salelių autotransplantacija.
Šis metodas ypatingas tuo, kad pašalinta kasa yra specialiai apdorojama, o beta ląstelės iš naujo suleidžiamos tam pačiam pacientui. Taip pavyksta išvengti vadinamojo chirurginio diabeto, o po procedūros net nereikia vartoti imunitetą slopinančių vaistų.
M.Miglinas pasakojo, kad ateityje gali būti naudojamos ne mirusio donoro kasos salelės, o to paties paciento kamieninės ląstelės, kurios suleistos į kepenis imtų gaminti insuliną. Toks gydymo būdas atvertų neribotas galimybes.
Veiksminga procedūra
Kasos salelių persodinimas – proveržis gydant diabetą. Mineapolyje (JAV) įsikūrusi klinika paskelbė, kad praėjus metams po procedūros insulino nebereikia net 70 proc. pacientų, o kitiems reikia kur kas mažesnės insulino dozės.
Šis gydymo metodas patogus ir dėl to, kad praėjus pusmečiui procedūrą galima kartoti naudojant kito donoro kasos saleles.
Persodinti kasos saleles įmanoma įvairaus amžiaus pacientams. Net donoro antsvoris nėra kliūtis – nutukusio žmogaus kasoje būna kur kas daugiau beta ląstelių, nei jų turi liekni asmenys.
