Vienoje sostinės įmonių finansų analitike dirbanti Viktorija iki tol niekada nesusimąstė, kad gali rimtai susirgti. Jos giminėje nėra žmonių, kuriems būtų nustatytas skrandžio vėžys.
Kol išaiškėjo, kas kamuoja Viktoriją, praėjo ne vieni metai. Tik gavusi siuntimą konsultuotis su pulmonologu ir gastroenterologu ji suprato, kad gali būti kur kas rimtesnė priežastis, o ne tik apsunkintas rijimas.
Iš pradžių jai buvo įtarta gastroezofaginio refliukso liga (GERL), vadinamasis rėmuo. Moteris išbandė įvairias tabletes, mažinančias skrandžio sulčių rūgštingumą, jai ne vieną kartą buvo atliktas endoskopijos tyrimas, biopsija, o prieš dvejus metus nustatytas skrandžio vėžys ir atlikta operacija.
Viktorijai sunkiausia buvo apsiprasti su mintimi, kad serga vėžiu. Kai pateko į Nacionalinį vėžio institutą, moteris svėrė vos 47 kilogramus. Pašalinus dalį skrandžio jos svoris dar šiek tiek sumažėjo, nes reikėjo laikytis griežtos dietos.
Viktorija turėjo priprasti valgyti kas dvi valandas, bet po nedaug, kad neišsipūstų skrandis. Likus pusvalandžiui iki valgymo ji turėdavo išgerti šiek tiek skysčių. Moters dienotvarkė būdavo taip griežtai suplanuota, kad nesinorėdavo net per atostogas kur nors keliauti.
„Buvau įpratusi, kad pavalgius staiga pasidaro bloga, todėl turiu pagulėti, maždaug po 20 minučių viskas praeidavo, bet tai trukdavo tik iki kito valgymo“, – prisiminė Viktorija.
Praėjus dvejiems metams po operacijos jos gyvenimas sugrįžo į senas vėžes. Dabar ji sveria 51 kilogramą.
„Galiu valgyti beveik viską, tik mano svoris vis dar pernelyg mažas, todėl dažnai lankausi pas dietologę“, – pasakojo Viktorija.
Vilnietė yra ne vienintelė pacientė, kuri apsilankė pas daug specialistų, kol pavyko nustatyti skrandžio vėžį. Nacionalinio vėžio instituto pilvo chirurgas Augustinas Baušys pripažino, kad ši liga apgaulinga, nes pasireiškia ne iš karto, o skausmas juntamas retai.
Yra žinoma, kad apie pusę pacientų, sergančių ankstyvųjų stadijų skrandžio vėžiu, jokių skundų neturi. Vystantis ligai ilgainiui atsiranda įvairių su virškinimo sistema susijusių simptomų.
Tai gali būti nemalonus jausmas „po duobute“, viršutinėje pilvo dalyje, ankstyvas sotumo jausmas, apetito praradimas, riaugėjimas, svorio kritimas be aiškios priežasties, ilgai užsitęsęs rėmuo, nepasiduodantis medikamentiniam gydymui.
„Jaučiant tokius negalavimus, ypač jei jie kartojasi, reikėtų nenumoti ranka, o kreiptis į gydytoją“, – patarė A.Baušys.
Kai kam skrandžio vėžys pasireiškia neintensyviu kraujavimu ir mažakraujyste, kuri sukelia bendrą silpnumą, greitą nuovargį ar dusulį.
Skrandžio vėžys yra agresyvi liga, tačiau laiku diagnozuota gali būti sėkmingai gydoma ir išgydoma. Labiausiai gydytojų darbą apsunkina tai, kad žmonės pernelyg vėlai kreipiasi pagalbos, kai onkologinė liga jau būna išplitusi į kitus organus.
Tokiu atveju sunku tikėtis pasveikti, gydymas gali tik sušvelninti simptomus ir pailginti gyvenimo trukmę.
O nustačius lokalizuotą skrandžio vėžį, kai ši liga yra ankstyvos stadijos, gydymo rezultatai būna geri, dažnai užtenka vien chirurgų pagalbos.
Kitais atvejais gydymo būdai kur kas sudėtingesni, tenka ligoniui atlikti ne tik operaciją, bet ir taikyti chemoterapiją, spindulinį gydymą.
– Ar Lietuvoje yra prieinamos visos skrandžio vėžio gydymo galimybės, kurios taikomos žymiausiose Europos klinikose?
– Pastaruoju metu Lietuvoje turime visas priemones, kurios reikalingos standartiniam šiuolaikiniam skrandžio vėžio gydymui, koks yra taikomas pažangiuose Europos centruose.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad JAV skrandžio vėžio gydymo gairės nurodo, jog viena geriausių gydymo galimybių pacientams, sergantiems skrandžio vėžiu, yra dalyvavimas klinikiniuose tyrimuose. Tokiu atveju gali būti taikomas inovatyvus, tačiau dar eksperimentinis gydymas. Tai yra nauda ir sergančiajam, ir gali paskatinti naujų gydymo metodų kūrimą.
Lietuvoje tokie klinikiniai tyrimai taip pat vykdomi. Kai kurie mūsų institute gydomi pacientai jau gali išbandyti ir ateities gydymo metodus, kurie tik vėliau bus prieinami visuotinai.
– Kokios yra tos šiuolaikinės naujovės?
– Pagrindinis gydymo metodas, leidžiantis tikėtis visiško pasveikimo nuo skrandžio vėžio, yra chirurginis. Vien tokio gydymo pakanka tik tais atvejais, kai liga nustatoma ankstyvos formos.
Diagnozavus vietiškai pažengusį skrandžio vėžį kartu su chirurginiu gydymu derinama chemoterapija. Nacionaliniame vėžio institute galime pasiūlyti šiuolaikinę chemoterapiją, kai skiriama keletas skirtingai veikiančių citotoksinių vaistų. Toks gydymas Europoje yra vertinamas kaip auksinis standartas.
Dar viena naujovė, taikoma mūsų institute, yra minimaliai invazinės skrandžio vėžio gydymo operacijos. Esant labai ankstyvam vėžiui gali pakakti endoskopinio naviko pašalinimo.
Tokiu atveju šalinamas tik pakitusios gleivinės plotas, išsaugomas pats skrandis, o procedūra atliekama endoskopijos metu, todėl nereikalingi pjūviai pilve.
Esant labiau pažengusiai ligai tenka šalinti dalį ar visą skrandį bei aplinkinius audinius su sritiniais limfmazgiais. Tokios operacijos taip pat gali būti atliekamos naudojant laparoskopinę techniką. Minimaliai invazinė operacija pasižymi tuo, kad daromi keli nedideli pjūviai, todėl po operacijos sveikstama greičiau.
Šiuolaikinis skrandžio vėžio gydymas yra kompleksinis, todėl svarbų vaidmenį atlieka ne tik pilvo chirurgai, chemoterapeutai, radioterapeutai, bet ir gydytojai radiologai, dietologai, reabilitologai, patologai, anesteziologai-reanimatologai bei slaugos personalas. Specialistų komanda leidžia nustatyti tikslią diagnozę, parinkti geriausią gydymą, sumažinti ar išvengti su gydymu susijusių nepageidaujamų reiškinių.
– Ko dažniausiai teiraujasi sergantieji? Kas jiems kelia daugiausia nerimo?
– Natūralu, kad ligoniai prieš operaciją jaudinasi. Kai kuriais atvejais chirurgams tenka šalinti ne tik dalį skrandžio, bet ir visą organą. Žmonės dažnai nerimauja, ar po operacijos įmanoma gyventi be skrandžio. Iš tikrųjų žmogaus organizmas puikiai prisitaiko.
Tyrimai rodo, kad laiku sustabdžius piktybinę ligą ir praėjus metams po skrandžio šalinimo operacijos išoperuoti ligoniai jaučiasi taip, kaip sveiki žmonės, kurie turi skrandį.
Pacientams kyla klausimų ir apie pooperacines komplikacijas, kaip įmanoma jų išvengti. Jie domisi, kokia yra tikimybė, kad po gydymo pavyks pasveikti nuo onkologinės ligos.
Esame atlikę išsamų tyrimą, kurio rezultatai atskleidė, kad nustačius ankstyvą skrandžio vėžį pasveiksta beveik 98 procentai sergančiųjų. Tais atvejais, kai liga yra vietiškai pažengusi, gydymo rezultatai taip pat nėra beviltiški – pasveikti gali 30–50 procentų ligonių.
Tai rodo, kad pajutus negalavimus svarbu kuo anksčiau nustatyti tikrąją ligos priežastį, nes ankstyva skrandžio vėžio diagnostika yra raktas į gydymo sėkmę.
– Ilgą laiką buvo manoma, kad skrandžio vėžiu dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės. Ar tai tiesa?
– Iš tiesų dažniau ši liga pasitaiko vyresniems kaip 50–55 metų žmonėms. Tačiau skrandžio vėžys gali užklupti gerokai jaunesnius asmenis ir tai atsitinka vis dažniau – tokia tendencija vyrauja visame pasaulyje.
Taip pat pastebima, kad jauni žmonės neretai serga agresyvesne skrandžio vėžio forma.
Lietuvoje gydytojai kasmet susiduria su žmonėmis, kurie serga skrandžio vėžiu sulaukę vos trisdešimties.
– Kaip įmanoma išvengti skrandžio vėžio?
– Yra žinomi rizikos veiksniai, kurie didina pavojų susirgti šia onkologine liga. Tai rūkymas, neatsakingas alkoholio vartojimas, Helicobacter pylori infekcija, taip pat tam tikri mitybos ypatumai.
Yra nustatyta, kad dažniau skrandžio vėžiu serga žmonės, mėgstantys valgyti rūkytą mėsą, marinuotas daržoves, naudojantys daug druskos ir aštrių prieskonių.
Didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu turi ir tie asmenys, kurių šeimoje kas nors jau serga šia liga. Tai gali būti susiję su Helicobacter pylori infekcija.
O paveldimas arba vadinamasis šeiminis skrandžio vėžys pasitaiko retai, bet būtina atlikti genetinius tyrimus, jeigu giminėje bent du artimi giminaičiai susirgo šia liga būdami jaunesni nei 50 metų ar trys giminaičiai sirgo šia liga bet kokiame amžiuje.
Kai kuriais atvejais skrandžio vėžio įmanoma išvengti laiku nustačius ikivėžinius pakitimus. Pavyzdžiui, tokie pakitimai gali susidaryti jungtyje tarp stemplės ir skrandžio pacientui ilgą laiką sergant gastroezofaginio refliukso liga.
Tokie pakitimai vadinami Barreto stemple, o laikui bėgant iš jų gali išsivystyti piktybinis navikas. Tai atsitinka, kai skrandžio rūgštys pažeidžia stemplės gleivinę, verčia ją pasikeisti, tad kartais tokie pokyčiai gali progresuoti ir supiktybėti.
Jei skiriant medikamentinį gydymą nuo rėmens negalavimai vis tiek tęsiasi, prieš pradedant naują medikamentinio gydymo ciklą derėtų atlikti endoskopijos tyrimą. Tokio tyrimo metu įmanoma ne tik apžiūrėti skrandį, bet ir atlikti biopsiją – paimti skrandžio audinių ir ištirti, ar juose nėra supiktybėjimo ženklų. Už rėmens simptomo gali slypėti ir onkologinė skrandžio liga.
– Ką daryti, jei skrandyje yra aptikta polipų?
– Tyrimai rodo, kad polipai tik retais atvejais kelia didesnę skrandžio vėžio riziką.
Aptikus polipų būtina atlikti jų biopsiją ir nustatyti, koks yra tų polipų histologinis tipas. Toks atsakymas padeda gydytojams apsispręsti, ar būtina šalinti polipus, nes kai kuriais atvejais tai gali būti ikivėžiniai pakitimai, o kitais atvejais tokie polipai nieko pikto nedaro.
Kita vertus, didžioji dalis sergančiųjų skrandžio vėžiu neturi jokių ikivėžinių būklių. Ypač svarbu pajutus negalavimus nedelsti ir kreiptis į gydytoją. Tai padeda nepražiopsoti ankstyvosios skrandžio vėžio stadijos, kai gydymas yra efektyviausias, o viltis išgyti – didžiausia.
