Po ketverių draugystės metų Fee Lobinger (27 m.) sumainė žiedus su dvejais metais vyresniu Jonu.
Jos tėvą, buvusį pasaulinio meistriškumo šuolininką su kartimi T.Lobingerį užplūdo dar didesnis džiaugsmas, kai jam buvo leista dalyvauti vestuvėse ir dukterį palydėti iki altoriaus.
Žvelgiant į nuotraukas, sunku patikėti, kad 2003-iųjų pasaulio lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionui T.Lobingeriui likus dienai iki dukters vestuvių buvo leista pasišalinti iš ligoninės.
Jau kelis kartus atrodė, kad dabar treneriu dirbantis T.Lobingeris nugalėjo vėžį. Prieš penkerius metus jis įveikė leukemiją – dėl paaukotų kamieninių ląstelių. Šių metų vasarį – agresyvią mielomos, kaulų čiulpuose esančių plazminių ląstelių vėžio, formą.
T.Lobingeriui buvo taikomas CAR-T – didelį proveržį onkologijoje žadantis, jau patvirtintas gydymo metodas. Bet vėžys vėl perėjo į puolimą.
„Penkias savaites praleidau klinikoje. Man atliko šeštąją chemoterapiją ir kamieninių ląstelių transplantaciją. Negana to, per praėjusius keturis mėnesius dar tris kartus sirgau koronavirusu, gulėjau intensyviosios terapijos skyriuje. Mano būklė nebuvo gera, todėl nesitikėjau dalyvauti Fee vestuvėse“, – pasakojo T.Lobingeris.
Buvęs šuolininkas su kartimi interviu duoda nuotoliniu būdu, nes nėra fiziškai pajėgus. 193 centimetrų ūgio sportininkas sveria tik 66 kilogramus.
„Svarbiausia – leukocitų kiekis mano kraujyje. Vienu metu jų buvo nulis – katastrofiška padėtis. Paskui labai netikėtai šoktelėjo į viršų, kiek vėliau padidėjo dešimteriopai. Lyg Dievas būtų norėjęs, kad savo dukterį vesčiau prie altoriaus“, – pasakojo buvęs lengvaatletis.
Gydytojai leido T.Lobingeriui 20 valandų pasišalinti iš ligoninės dėl vestuvių ir kitos dienos rytą vėl grįžti.
„Man buvo maloniausia, kad svarbiausiais šventės asmenimis tapo tik mano duktė Fee ir jos išrinktasis Jonas. Tai – didžioji jų meilės diena.
Susirinkusieji, žinoma, matė, kad sunkiai sergu, bet apie onkologinę ligą niekas manęs neklausinėjo. Nenorėjau būti dėmesio centre, išskyrus tą kartą, kai žengiau ceremonijos priešakyje.
Tai buvo gražiausia ir daugelį labai nustebinusi akimirka. Tik saujelė susirinkusiųjų žinojo, kad dalyvauju ir pajėgsiu atlikti savo pareigą. Tą dieną buvau tik nuotakos tėvas, o ne onkologine liga sergantis Timas. Tai man suteikė daug malonių minčių ir šiltų emocijų“, – pasakojo praeityje garsus lengvaatletis.
– Daugeliui tėvų labai sunku paleisti savo dukras. O jums? – vokiečių žurnalistai paklausė buvusio aukšto meistriškumo šuolininko su kartimi T.Lobingerio.
– Džiaugiausi, nes mačiau, kokia laiminga Fee. Iš pat pradžių malonu buvo bendrauti su Jonu, su juo greitai susidraugavau. Kartais su juo telefonu kalbėjausi dažniau nei su Fee. Dar tiksliai prisimenu, kaip Jonas paskambino ir paprašė jos rankos.
2020-ųjų koronaviruso pandemijos vasarą jis pasakė, jog nori žengti kitą žingsnį. Man labai patiko, kad pasipiršti Jonas nusprendė per Kalėdas. Tai tikrai didelė mūsų šeimos ir draugų šventė, tuomet vienas kitam skiriame daug laiko.
Fee ir Jonas savo vestuves planavo pusantrų metų. Tuo metu jaučiausi labai blogai.
Planuodami vestuves jie kruopščiai rinkosi ne tik laiką, bet ir vietą. Netoliese turėjo būti viešbutis, kur būtinu atveju galėčiau apsistoti.
Vestuvės buvo padalintos į du savaitgalius. Tuomet buvo didesnė tikimybė, kad galėsiu dalyvauti nors vienoje šventėje. Laimė, taip ir įvyko.
Buvau per didįjį pokylį. Civilinė santuoka įregistruota savaite anksčiau. Ten dalyvauti negalėjau, nes kūnas buvo pernelyg silpnas.
– Dar kovo mėnesį jautėtės gerai ir išsivadavęs iš vėžio. Kas įvyko?
– Balandį atsirado žandikaulio ir dviejų trijų kitų vietų pakitimai. Be to, turėjau didelių problemų dėl fizinės būklės. Per dvi dienas taip nusilpau, jog supratau, kad organizmui kažkas ne taip.
Dėl skubios pagalbos kreipiausi į kliniką, kur atlikti magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai parodė, kad vėžys vėl rodo savo galią. Manimi besirūpinantis profesorius nedelsdamas pradėjo gydymą. Iš pradžių – chemoterapija, paskui – kamieninių ląstelių transplantacija.
Dar šiek tiek prireikė laiko atlikti mano donoro sveikatos būklės testą ir patikrinti jo duomenų atitikimą. Esu labai dėkingas ir džiaugiuosi, kad jis dar kartą pabuvo donoru.
– Jums buvo pritaikytas didelį proveržį onkologijoje žadantis CAR-T ląstelių gydymo metodas. Jį taikant, surandamos vėžinės ląstelės. Kodėl terapija neturėjo ilgalaikio poveikio?
– Trumpai tariant, šių ląstelių tiesiog nebeliko. Jų kiekio nepakako tam, ką jos turėjo nugalėti, arba piktybinio auglio našta joms buvo per didelė. Sergant šia liga nepakanka tik truputį nugalėti vėžį. Kadangi truputis to, kas lieka, kartais išplinta.
Tai buvo skaudus smūgis, nes tuo metu jau džiaugiausi dėl būsimųjų vestuvių. Nors su Fee buvau aptaręs, kokiame viešbutyje apsistosiu per civilinės santuokos registraciją, dalyvauti negalėjau. Bet nenorėjau ir nenoriu būti nuolatinė savo šeimos problema. Noriu, kad mane lankytų vaikai, pasakotų apie savo rūpesčius, nes noriu būti jų gyvenimo dalyvis.
Kai Fee paskambino į ligoninę ir su manimi tarėsi dėl staltiesės per vestuves spalvos – mėlynos ar žalios, tuomet jaučiau, kad gyvenimas nestovi vietoje. Tai, apie ką kalbėjome, normalaus gyvenimo epizodas.
Vis dar prisimenu, kaip su Fee stovėdamas tarp sunkiai sergančių chemoterapijos skyriaus pacientų aptarinėjau jos vestuvinę suknelę. Keistas jausmas: juk ligoninėje nėra vietos tam, kas malonu. Ligoninė – tik priemonė tikslui pasiekti. Tikrasis gyvenimas yra už jos durų.
– Ar per vestuves sakėte kalbą?
– Ne, bet veikiausiai būčiau apalpęs, būtų prireikę deguonies kaukės arba būčiau kaukęs kaip koks nors komikso personažas, kuriam iš akių litrais trykšta ašaros. Pasirašiau net nedidelę kalbą, bet nebūčiau išspaudęs nė dviejų sakinių.
Manau, gerai žinau savo galimybių ribas – emociniu požiūriu man būtų buvę per sunku.
– Ar daug jėgų suteikia teigiamos akimirkos tam, kad išlaikytumėte gyvybingumą ir neleistumėte vėžiui įveikti jūsų psichiškai?
– Visada būna periodų, kai suvoki, kad tikrai neturi noro daryti tai, kas suplanuota. Todėl, kad žinai, kur kokia adata įbesta, kas kokius skausmus sukelia, kada baigs pykinti. Kai ta diena baigiasi, suvoki, kad reikia turėti gyvenimo tikslų ir jų siekti. Rugsėjį mokyklą pradės lankyti mano jauniausias sūnus Okkertas. Rugsėjo 3-ąją – mano 50-asis gimtadienis.
Didelė dukters Fee ir Jono meilė, vestuvių nuotraukos, kurias dabar galiu žiūrėti, padeda neprarasti nuotaikos, suteikia gerų emocijų, kai gyvenimą vėl aptemdo tamsios valandos.
Šios džiugios akimirkos – tai tarsi mano degalai. Kai kartais gyvenimo variklis stringa arba net stoja, tuomet šildančiais širdį prisiminimais vėl papildau degalų atsargas, kad toliau žengčiau sunkiu savo gyvenimo keliu.
Iširo dvi santuokos
- T.Lobingeris buvo vedęs (1994–2003 m.) trišuolininkę Petrą Laux (55 m.). Pora susilaukė dviejų vaikų – dukters ir sūnaus.
- Lexas Tygeris Lobingeris (23 m.) yra profesionalus futbolininkas.
- T.Lobingerio duktė Fee (29 m.) – psichologė, docentė. Nuo 2020-ųjų vadovauja Diuseldorfe įsikūrusiai socialinių medijų agentūrai.
- 2011-aisiais T.Lobingeris vedė televizijos laidų vedėją Aliną Baumann (41 m.). Pora susilaukė sūnaus Okkerto. 2017-aisiais jie pasuko skirtingais gyvenimo keliais.
Parengė Ona Kacėnaitė
