Žodžiai, apvertę gyvenimą aukštyn kojomis
Jau beveik 10 metų, kaip Aušrelė išsilaisvino iš sunkios ligos gniaužtų. Jau net spėjo primiršti, kaip kadaise iš paskutinių jėgų kovojo dėl savo gyvybės, tačiau sako, jog liga lyg tiksinti bomba – nežinia kada gali sprogti vėl.
„Dirbau vienoje Vilkpėdės bazėje, su keliomis kolegėmis kasmet darėmės profilaktinius tyrimus, vieną dieną visiems atsakymą davė, o man ne – liepė ateiti kitą dieną. Tuo metu jau gyvenime turėjau daug įtampos, streso ir pergyvenimų“, – prisimena moteris.
Piktybinis krūties navikas – štai kokią diagnozę teko išgirsti Aušrelei. Tuo metu ji nesuvokė kas vyksta, vaikščiojo po gydytojus, iš kabineto į kabinetą, pirmyn atgal, viskas jai kaip pro miglą, viskas lyg netikra.
„Kai atsibudau po operacijos, jau buvo nupjauta krūtis. Žiūriu pro langą ir galvoju – Dieve, kaip aš nieko nevertinau“, – jausmais dalinasi vilnietė.
Tiesa, operacijų ji turėjo ir iki tol. Kaip ir dažna moteris, Aušrelė turėjo fibroadenomą – gerybinį krūtų naviką.
Bėda po vieną nevaikšto
Išsigydžius ramus gyvenimas ilgai netruko. Po kelių metų – ta pati diagnozė, vėžys jau užpuolė antrą krūtį, tik šįkart jau daug blogesnė situacija.
„Kai patikrino – trigubai neigiamas krūties vėžys. Jis „blogietis“, eina per pusę su sarkoma, kuri yra jau nebesustabdoma“, – apie vieną baisiausių gyvenimo akimirkų pasakoja Aušrelė.
Tąkart moteris išgyti jau nesitikėjo. Jėgos seko, o kartu ir blėso viltys sugrįžti į normalų gyvenimą: „Ilgai žiūrėdavau pro langą, ilgai galvodavau. Maniau, kad teks atgulti prie mamos“.
Pašnekovės niūrias mintis išsklaidė lemtinga pažintis. Chemoterapijos metu Aušrelė sutiko moterį, kuri sirgo kiaušidžių vėžiu. Užsisuko pokalbis, kuris, tiesioginę to žodžio prasme, išgelbėjo jai gyvybę.
„Kiaušidžių vėžį nustatyti yra labai sunku. Aš kasmet tikrindavausi, nieko nerasdavo. Vieną dieną jos klausiu – ką jus jutote? Ji man sako, kad pastoviai „kala ir kala“, aš galvoju, gi ir man kala!“, – prisiminimu dalinasi moteris.
Apmąsčiusi pokalbį su likimo bendražyge, Aušrelė nusprendė išprašyti gydytojų dar vienos operacijos.
Baigusi chemoterapijos kursą iškart gulėsi ant operacinio stalo. Pakilusi nuo jo išgirdo žodžius, kuriuos sakydama gydytoja pati negalėjo patikėti – išoperuotoje gimdoje ir kiaušidėse rastas vėžys.
„Kadangi tuo metu man darė chemiją, šis vėžys šiek tiek sumažėjo, bet vis tiek liko. Ir vėl pradėjau chemoterapiją. Tada išgirdau, kad būtų gerai išsioperuoti ir pilvaplėvę su taukine, kam papildoma rizika, tad ir vėl ryžausi operacijai“, – su ašaromis akyse kalba moteris.
Naujo gyvenimo ritmas
Gyvenimas tuo metu buvo itin sunkus. Juk privalu atsisakyti daugelio maisto produktų ir griežtai stebėti savo režimą.
„Labai bijojau, tad net 8 metus neturėjau jokio cukraus burnoje. Nevalgiau net saldžių obuolių, bandelių, net duonos atsisakiau. Mano bendražygė, jauna moteris, atsisakė net agurkų, nes jie priskiriami prie angliavandenių“ – apie naują maisto rutiną pasakoja Aušrelė.
Aplinkinių paramą sunkiu metu moteris prisimena su skausmu. „Buvo palaikymas, bet mano vaikai buvo jau užsienyje. Visaip stengiausi ir jiems nesakyti, ir gulėdama ligoninėje, kalbėdama telefonu, sakydavau, kad einu sriubą virti.
Aš nesijaučiau vieniša, tik šiaip, kad tu jau nebe su jais, tu jau savame pasaulyje“, – prisimena vilnietė.
Užsidirbti savo laidotuvėms
Su skarele arba peruku, be antakių, blakstienų, nagų ir be jėgų, kad ir su kokiomis diagnozėmis kovojo moteris, ilsėtis laiko ji neturėjo.
„Nevažiavau į sanatorijas, po operacijų mane siuntė visur – ir į Palangą, ir į Druskininkus. Nei į vieną nėjau, skubėjau greitai užsidirbti pinigų savo laidotuvėms.
Bėgau į darbą iškart po gydymo, net siūlės buvo nenuimtos. Nedarbingumas buvo, bet bijojau ir nenorėjau vaikų užkrauti, galvojau vis tiek ateis ta diena, reikia apie tai galvoti, čia gi ne gripas.“ – atvirauja moteris.
Tačiau prisipažįsta, įsisukus į darbą jai būdavo žymiai geriau, atsirasdavo ir jėgų, pasimiršdavo problemos. Svarbiausia, kad niekas neklausinėtų apie jos akivaizdžiai matomą ligą. Nuo klausimų pasidarydavo sunku, apimdavo noras išsiverkti.
Per skausmą uždirbtus pinigus laidotuvėms moteris jau išleido, bet ne sau. Aušrelė gyvena dėl kitų, ypač dėl vaikų laimės. Moteris jaučiasi gerai tik tada, kai padaro kažką gero kitiems.
„Padėjau sūnui, jis nusipirko naujos statybos butą, ten reikėjo pakeisti lubas, nupirkau jiems gerą, brangią, medinę lovą, taip ir išsileidau“, – prisimindama šypsosi moteris.
Tiki minčių galia
Daugelis žmonių mini, kad labai svarbi yra minčių galia. Kaip nusistatysi, kaip norėsi – taip ir bus. Aušrelė pasakoja, kaip sunkiai jai sekėsi prisipratinti šias mintis ir ribiniu gyvenimo laikotarpiu išlaikyti pozityvą.
„Atsimenu atvejį, kai girdėjau, kad po pirmos operacijos žmonės dažnai atkrenta. Vis bijojau sakyti, kad man gerai, negalėjau nusiteikti, man viskas išeidavo atvirkščiai. Žinoma, nereikia galvoti blogų dalykų, bet manau geriau patylėti ir nesigirti, nes visgi žmonės dažnai atkrenta“, – pasakoja moteris.
Gyvenimas niekada jau nebus toks kaip buvo: pasikeitė vertybės, suprasta sveikatos vertė. Po kovos su liga Aušrelė išmoko nebekreipti dėmėsio į daugelį nereikšmingų dalykų.
Visiems, kas šiuo metu eina šį sunkų kelią Aušrelė pataria du dalykus: nesinervinti ir žiūrėti, ką valgai. Moteris tiki, kad stresas nulėmė ir jos pačios ligas.
