Parkinsono liga Lietuvoje kasmet diagnozuojama maždaug pusantro tūkstančio pacientų. Skaičiuojama, kad lėtine neurodegeneracine liga mūsų šalyje serga keliolika tūkst. gyventojų.

Dauguma suserga būdami vyresni nei 55 metų. Tačiau apie 10 proc. pacientų liga prasideda iki 40 metų. Deja, Parkinsono liga nėra išgydoma, bet vaistai apmalšina simptomus.

Kai vaistai nepadeda, medicina ištraukia dar didesnius ginklus. Lietuvoje jau ne vienerius metus taikomas pažangus metodas – gilioji smegenų stimuliacija.

„Tai yra gana elegantiškai paprasta procedūra“, – sako VUL Santaros klinikų gydytojas neurochirurgas Žilvinas Chomanskis.

[[ge:lrytas:lrytas:29521252]][[ge:lrytas:lrytas:29659651]][[ge:lrytas:lrytas:29903935]][[ge:lrytas:lrytas:27249697]]

Pasak jo, procedūros metu į giliąsias smegenų substancijas įstatomas elektrodas – veikiau paprastas laidukas – smegenys paveikiamos elektra, gaunamas gydomasis efektas.

Gydytojas tęsė, kad elektrodai gali būti įvedami per nedideles, maždaug 1 centimetro skersmens skylutes. Nuo komplikacijų apsaugo kontrolė vaizdiniais tyrimais – kompiuterinio tomografo (KT) ar magnetinio rezonanso tomografijos (MRT).

„Šiais laikais mes tuos elektrodus į mus dominančius branduolius pastatome su milimetriniu tikslumu“, – procedūros preciziką pabrėžė Ž.Chomanskis.

Jis paaiškino, kad laideliai pravedami po oda ir stimulatiorius tvirtinamas kairėje arba dešinėje krūtinės ląstos pusėje, riebaliniame audinyje.

„Jeigu pacientas yra plonesnis, tai gali matytis stimuliatoriaus kontūras, bet tai nėra kažkoks suvaržymas ar kažkas blogo.

Stimuliatorius yra elektrinė grandinė, kurio pagrindinis komponentas yra ilgai veikianti baterija. Ji gali būti pakraunama arba ne“, – pabrėžė Ž.Chomanskis.

Jis pridūrė, kad stimuliatoriaus implantacijos procedūra trunka 4–5 valandas, jos metu pacientas miega, nieko nejaučia.

VUL Santaros klinikų surengtos „Facebook“ transliacijos metu Ž.Chomanskis papasakojo, kokie pacientų klausimai apie giliąją smegenų stimuliaciją pralinksmina ir kokią ateitį šiam metodui piešia medicinos mokslas.

– Paaiškinkite, kokioms ligoms esant medikai rekomenduoja giliąją smegenų stimuliaciją?

– Pagrindinės indikacijos: Parkinsono liga (75 proc. pacientų), generalizuota distonija ir esencialinis tremoras.

Jeigu kalbame apie Parkinsono ligą, tai indikacija procedūrai yra vaistais nevaldomas tremoras. Kita forma – sukaustymas.

Tai yra, kai pacientas suvalgo tabletę, kol vaistas veikia jis jaučiasi labai gerai, bet staiga vaisto efektas baigiasi ir reikalinga nauja dozė.

Parkinsono liga – neurodegeneracinė liga, kurios išgydyti kol kas negalima, procesas tęsiasi. Su giliąja smegenų stimuliacija mes pageriname paciento būklę, bet liga gali toliau progresuoti. Todėl palaipsniui gali prireikti didesnių stimuliacijos parametrų.

[[ge:lrytas:lrytas:30221317]]

– Kokia priežiūra reikalinga po stimuliatoriaus implantacijos procedūros?

– Jau kitą parą po operacijos pacientas stojasi, vaikšto. Ketvirtą-penktą parą pacientą jau galima paleisti namo, bet mūsų pacientai dažniausiai važiuoja į reabilitaciją.

Po 1–2 savaičių pacientas atvažiuoja pas mus ir mes jau bandome tą stimuliatorių įjungti. Parą prieš jis jau nebegeria vaistų, kad mes galėtume pamatyti stimuliacijos efektą.

Tikriname, kuris kontaktas iš mūsų turimų keturių turi didžiausią terapinį intervalą t.y. nuo kokio elektros stiprumo prasideda efektas ir kada „išlenda“ šalutiniai reiškiniai. Tada prasideda naujas paciento gyvenimas su įjungtu stimuliatoriumi.

Palaipsniui vaistų dozės mažinamos, o stimuliacija keliama. Tai paprastai trunka 3–6 mėnesius. Gydytojas su pacientais susitinka tiek, kiek reikia.

– Užsiminėte apie galimas rizikas. Kokie galimi šio metodo šalutiniai poveikiai?

– Reikia kalbėti keliais aspektais. Pirmiausia, yra standartinės chirurginės rizikos – infekcijos rizika ties pjūvio vieta. Tai būna nuo 1 iki 5 proc., bet tai yra antbiotikais pagydomi dalykai.

Kitas dalykas, kurios mes ir pacientai bijome labiausiai – kraujavimas į smegenis. Vienas straipsnis ištyrė, kad 500 atvejų tenka 2 pakraujavimai, bet kliniškai reikšmingas buvo tik vienas atvejis.

Pacientas turėjo švelnią parezė – rankos ir kojos silpnumą – kuris po kelių dienų palaipsniui regresavo. Mirčių ar ryškaus būklės pablogėjimo tame atvejų pristatyme nebuvo.

Bendrai sakoma, kad pakraujavimų rizika yra iki 1 proc. Didesnė rizika, jeigu paciento amžius yra vyresnis, didesnė smegenų atrofija, yra hipertenzija, antikoguliantų vartojimas. Šitus medikamentus mes turime nutraukti bent 7 dienas iki procedūros.

Kitas dalykas, kur yra visas giliosios smegenų stimuliacijos žavesys. Anksčiau mes galėjome, ką padaryti? Smegenyse, kurioje nors vietoje padaryti skylutę ir tą branduolį tiesiog sunaikinti. O jei šiek tiek nepataikėme? Atgal nebegrįši. Sunaikintas branduolys yra sunaikintas.

Gilioji smegenų stimuliacija leidžia tą branduolį sunaikinti funkciškai. Reiškia, jūs jį išjungiate ir, jeigu reikia, paskui įjungiate. Daktaras nepataikė į branduolį, tai elektrodą galima pakeisti, įdėti iš naujo. Niekas blogiau neatsitiks.

[[ge:lrytas:lrytas:30221315]]

Tai yra moduliuojanti terapija: galime padidinti, pamažinti, išjungti, pakeisti elektrodo padėtį.

Labai svarbu įsisamoninti, kad terapija yra saugi.

– Kam pasiruošti turi pacientas ir jo artimieji?

– Reikia pasiruošti, kad tą ligonį teks atvežti. Vyresnio amžiaus pacientas turi ateiti iki mūsų.

Specifinių pasiruošimų nėra. Dažniausiai yra konsultacija prieš operaciją, kurios metu aptariama konkrečiai, ką mes darysime.

Iš esmės pacientui tereikės reguliariai apsilankyti pas mus, ką jis ir įprastai daro, Parkinsono liga sergantys pacientai kas pusę metų privalo pasirodyti pas gydytoją neurologą.

– Ar elektrodus reikia pakeisti?

– Elektrodai turi tarnauti visą laiką. Vienintelis dalykas, kurį reikia pakeisti, tai stimuliatorių, jei jo baterija yra nepakraunama. Tada po kelių metų reikia padaryti 15–30 minučių trukmės operaciją vietinėje nejautroje, pakeisti stimuliatorių.

– Turbūt pacientai jau būna išbandę įvairių gydymo metodų. Ar jie išsigąsta, kai pasiūlote giliąją smegenų stimuliaciją?

– Būna įdomesnių klausimų, bet tu turi viską išaiškinti, pasakyti, kad elektrodai nestyro kaip antenos.

– O kaip aš skrisiu lėktuvu? – Jokių problem nebus, galėsite skristi.

– O tai mane parduotuvėje stabdys vagių blokatoriai? – Taip, tas gali nutikti, bet pacientas turi specialią kortelę, kurią gali parodyti.

Gyvenime galima viską daryti, tik proto ribose.

– Kasdieniam gyvenimui, kaip jūs sakote, tas įrenginys netrukdo?

– Taip, be to, pacientai turi savo programotrių. Kai matome, kad pacientas gali pats pasireguliuoti savo parametrus, mes paliekame tam tikras ribas, jis gali pasididinti, pasimažinti.

Blogai būna tada, kai tą stimuliaciją jie pradeda naudoti perdėtai: šitas režimas valgymui, šitas – sėdėjimui ant tualeto, trečias – važiavimui automobiliu, o ketvirtas – miegui.

Kai tas keičiama po 10–12 kartų per dieną, tas nėra gerai pačioms smegenims. Tokių dalykų reikėtų vengti.

– Kaip seniai Santaros klinikose atliekama gilioji smegenų stimuliacija?

– Pas mus tai yra keli metai, Lietuvoje, apskritai, man atrodo, 10–12 metų, o pasaulyje klinikinėje praktikoje pradėta taikyti nuo 1985 metų.

[[ge:lrytas:lrytas:30221316]]

– Kiek tokių pacientų būna Santaros klinikose?

– Mes turime 10–15 stimuliatorių metams. Kolkas mums tiek užtenka, bet tikimės daugiau.

– Kokia yra giliosios smegenų stimuliacijos ateitis? Galbūt galėsime taip palengvinti daugiau ligų?

– Čia rimtai užkabinote (juokiasi).

Ateitis jau atėjo. Yra direkciniai elektrodai, kurie leidžia padaryti, kad elektros srovė keliautų labiau viena kryptimi, tai padėtų išvengti šalutinių reiškinių.

(...) Kitas dalykas, ateina uždaro korpuso principu veikiantys stimuliatoriai. Kas tai yra per dalykas? Reiškia, mes iš elektrodo galime gauti ir tam tikrą sensorinę informaciją. Jeigu pacientą pradeda labiau kaustyti, mes tą galime pamatyti, tą pajusti gali stimuliatorius.

Vadinasi, reikia padidinti srovę, pacientas pats negali to padaryti, bet stimuliatorius gali.

Kalbama, kad galima gydyti ne tik Parkinsono ligą, generalizuotą distoniją ir esencialinį tremorą. Kalbama apie tam tikrus psichiatrinius sutrikimus: obsesinį kompulsinį sindromą, depresiją, šizofreniją. Tai yra ateitis.

– Bet to kol kas niekas nedaro?

– Yra bandymai, vadinamosios klinikinės studijos. Rezultatai nuteikia pozityviai.

O ar galime pareguliuoti kraujospūdį? Galime! Kraujospūdis iš principo yra reguliuojamas nerviniu būdu, t.y. kraujagysles tonuso priklausomybe. Jeigu mes galime paslopinti branduoliuką, atsileidžia kraujagysles, sumažėja kraujospūdis. Vaistų nebereikia.

Gėrėjant elementų tarnavimo laikui ir mažėjant baterijų dydžiui, tikimės, kad ateityje nebereikės krūtinėje dėti jokio stimuliatoriaus, jis bus tokio pat dydžio kaip skylutė elektrodui. Tai irgi yra ateitis.

[[ge:lrytas:lrytas:30221318]]

Neurochirurgas liaupsina inovatyvų metodą prieš Parkinsono ligą: „Tai – elegantiškai paprasta procedūra“