„Manau, kad taip. Reikia pradėti žmones to mokyti“, – paklaustas, ar galima susitaikyti su mirtimi, sako gydytojas onkologas chemoterapeutas Alvydas Česas.

Pasak jo, ankstesnės kartos ir šiandien dar gyvi vyresni žmonės detaliai suplanavo, kaip viskas turėtų atrodyti po jų mirties. Tačiau šiais laikais daugelis mintis apie paskutinę valandą stumia toli į šalį.

„Supranti, kad tas žmogus turi aiškią tiesą, savo viziją ir žinojimą, kad kitaip nebus. Mes visi turime tą suprasti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėjo A.Česas.

Jis pridūrė, kad onkologai kartais mato pagreitintą filmą, kaip žmogus priima artėjančią mirtį. Emocijos įvairios: stresas, pyktis, nežinomybės baimė ir galiausiai susitaikymas.

[[ge:lrytas:lrytas:31900593]]

Tačiau pastarąjį pasiekti žmonėms darosi vis sunkiau. Į gyvenimą pacientai kabinasi atkakliai, už kiekvieno šiaudo.

„Susitaikymas, kad mirtis neišvengiama nustumiamas į šoną. Lygtai žinau, bet tuo savęs negalėčiau spausti ir darysiu viską, kad įmanoma, kad galėčiau pagyventi ilgiau, nesvarbu kaip, nesvarbu koks sunkus gydymas, kokia našta aplinkiniams. Tokių, kurie priima sprendimus labai kardinaliai, jų nėra tiek daug“, – sakė A.Česas.

Vakariečiai į mirtį žiūri kitaip

Ar onkologas bando pacientą įkalbėti, kai šis gydymo kratosi? Medikas prisipažino jaunystėje aktyviau ragindavęs paklausyti jo ekspertinių patarimų, tačiau dabar išmokęs įsiklausyti į kiekvieno žmogaus situaciją ir motyvus.

[[ge:lrytas:lrytas:25035209]][[ge:lrytas:lrytas:33805996]][[ge:lrytas:lrytas:34270302]][[ge:lrytas:lrytas:34891141]]

„Žmogus turi teisę pats spręsti, – ir pasakojo matęs nemažai užsienio ligoninių. – Man buvo labai keista, kad Singapūre ligoninė neįleidžia paciento, jei jis procedūrai atėjo be lydinčio asmens. Tai nebūtinai turi būti giminaitis, tėvas, mama, vaikas, sesuo ar brolis. Tai gali būti samdytas žmogus, kuris ateis ir palaikys už rankos.

Chemoterapijos lovoje gulintis ar sėdintis pacientas visą laiką šalia turi žmogų. Aš klausdavau: „Kas jie tokie?“

Tai man aiškiai parodė, kad diskusijos vyksta per pačius pacientus, su jų artimaisiais, jis visi susėda ir išklauso variantų. Labai įdomu buvo stebėti Europos, Azijos, Amerikos pacientų artimųjų emocijas. Jos labai skiriasi“, – pasakojo A.Česas.

Jis tęsė, kad didelę įtaką turi religinė pasaulėžiūra. Musulmonai ligą priima kaip lemtį, kuriai negali pasipriešinti. Tuo metu europiečiai situaciją linkę vertinti per gyvenimo kokybės prizmę. Gydytojas nupasakojo situaciją garsioje Prancūzijos ligoninėje.

„Atvažiavo priėmimui vyrukas, o jo žmona šypsosi, visada labai laiminga. Kadangi prancūzai retai kalba angliškai, tai mano kolega paaiškino, kad jis puikiai kalba angliškai ir pasakė, kad jam 92 metai.

Žiūriu, kad jis neblogai atrodo. Tas pacientas ir sako: „Daktare, jūs turbūt žiūrite į mane ir keistai mirksite akimis galvodamas, kokio velnio šitas 92 metų žmogus gauna tokią agresyvią chemoterapiją?“

Atsakiau, kad tikrai taip negalvoju. Jis paaiškino, jog gydosi vien dėl to, kad turi žmoną, kuri serga Alzheimeriu. „Aš nenoriu jos niekur atiduoti. Mūsų vienas vaikas Australijoje, kitas Argentinoje, o trečias – Amerikoje.

Jie turi savo gyvenimus, irgi amžiuje, turi savo vaikus. Jeigu aš numirsiu, tai kas tada mano žmonai nutiks? Dėl to ir gydausi“.

Tada supratau, kad išsivystymo lygis lemia ir tavo supratimą, kaip turėtum pasielgti vienu ar kitu atveju“, – sakė A.Česas.

„Tokie žmonės ir gyvena ilgiau“

Gydytojas pastebėjo, kad onkologinės ligos diagnozę išgirdę lietuviai dažnai saugo savo artimuosius. Nepaisant to, šeima dažnai aktyviai įsitraukia į gydymą.

„Paprastas pavyzdys – močiutė, tikinti, vaikštanti į bažnyčią susirgo, atvažiavo. Jai daktarą trukdyti yra didelis įvykis. „Ar dar galima gydyti?“, – paprastai paklausia.

[[ge:lrytas:lrytas:34894621]]

Dukros šalia sėdi, pradeda sakyti, kad tikrai galima. O jinai: „Viskas gerai, nereikia didelių pasakojimų, priimu kaip yra ir nieko nepakeisime“.

Manau, lietuvių reakcija priklauso nuo vidinio būvio. Jei yra tikėjimas, ramybė, tie žmonės tai priimta kitaip. Tyrimų nedariau, bet man atrodo, kad tokie žmonės ir gyvena ilgiau“, – pastebėjo A.Česas.

O kartais vėžio diagnozę išgirdę žmonės išeina į kiemą ir šaukia iš visų plaučių. Psichologai sako, kad tai – būdas išlieti stresą.

Rusiški vaistai – siaubas

Onkologas pasakojo, kad per kelis dešimtmečius vėžio gydyme Lietuva padarė didžiulį progresą.

„Metastatinė liga šiandien gali būti suvaldyta labai puikiai ir mes galime 20 metų gyventi, kiti tiek negyvena net būdami sveiki“, – sakė A.Česas. Galima sakyti, kad 50 proc. pacientų nuo onkologinės ligos pasveiksta ir ją pamiršta.

[[ge:lrytas:lrytas:34894622]]

Tačiau tai nėra savaime suprantama duotybė. Nuvažiavus į Sakartvelą ar Armėniją vaizdas – kitoks. Pasak gydytojo, rusiškos civilizacijos įtakoje likusias šalis medicinos progresas aplenkė.

„Daugelis ligonių sako, kokie pigūs vaistai Baltarusijoje, Rusijoje. Niekada nerizikuočiau, nes turiu kolegų, kurie normalūs gydytojai, dirbę Ivanove, Sankt Peterburge, paskui pabėgę į Ameriką.

Jie sakydavo, kad būdavo nuostaba, kaip negali būti vaistų, kurie yra vakaruose. Pareidavo užsakymas – prašom pagaminti. Pasaulyje kompanijos vaistą tiria mažiausiai 10 metų, kol paleidžia į rinką.

O rusai padaro per metus ir liepia tik šituos skirti. Tie žmonės mirdavo. Normalūs gydytojai sakydavo, kad geriau išvis neskirsime tų vaistų. Kaip jie pagaminti, niekam nebuvo įdomu, svarbu pavadinimą uždėti, kad atstotų užsienio analogą“, – pasakojo A.Česas.

[[ge:lrytas:lrytas:34894640]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Onkologas A. Česas apie mirties baimę po vėžio diagnozės: „Tokie žmonės ir gyvena ilgiau“ (1)