Pasak specialistės, esminis skirtumas – prieinamumo laipsnis. Interneto ryšys leidžia lošti bet kuriuo paros metu, pasiduoti impulsui, priimti staigų, visiškai neapmąstytą sprendimą.
„Nereikia niekur išeiti, nereikia atlikti jokios kelionės, susiruošti, įdėti pastangų. Momentinė būsena padaro įtaką sprendimų priėmimui. Žmogus gyvena telefone, jis nori ir gali labai greitai pasiduoti stimului, jam labai sunku sustoti“, – sako V. Andrejauskienė.
Ji priduria, kad darbo schema su klasikiniais patologiniais lošėjais buvo vienokia, o technologijų atnešti pokyčiai privertė ieškoti naujų prieigos taškų, lošimai telefone koreguoja pagalbos plano kūrimą psichiatrų darbe.
Pastebi didėjančią priklausomybę nuo azartinių lošimų: įvardijo, kas tam turi įtakos
„Kalbame apie visiškai kitą lošėjo portretą. Prie to prisidėjo visi skaitmeniniai sprendimai, išmanieji telefonai“, – pasakoja V. Andrejauskienė.
Dalis į telefoninius lošimus įsitraukusių žmonių atsineša ankstesnį stažą – jie lankydavosi lošimų namuose. Tokius pacientus psichiatrė vadina mišriaisiais lošėjais.
Susiję straipsniai
„Psichiatriniu požiūriu jie yra labiau pažeidžiami, nes, atsineša savo gydymosi/atkyčių istoriją, patyrimą, praradimą, savo sveikatos sutrikimų signalus“, – paaiškina V. Andrejauskienė.
Įtraukia jaunesnius žmones
Pasak specialistės, pagalbos teikimas į telefoninius lošimus įnikusiam žmogui kelia papildomų iššūkių, nes lošimai žmogui lengviau prieinami, jį sunkiau atriboti.
„Seniau buvo konkreti vieta, buvo būtina apsilankyti fizinėje vietoje. Tokiu atveju artimų žmonių ratas gali sukurti planą, apsauginį mechanizmą, nes jau žino, kur ieškoti, ką įpareigoti stebėjimui, greitam sutrukdymui lošiminiame procese“, – pasakoja V. Andrejauskienė.
„Kad mes galėtume padėti asmeniui, kai jis jau kreipiasi arba jį kas nors paskatina kreiptis, turime labai gerai išmanyti tam tikrą foną, signalus, jau degančias lemputes ir jokiu būdu nepakenkti patarimais, kurie tiko klasikiniam lošėjui.
Tai – savotiškas juvelyrinis profesinis menas, kaip atpažinti. Iš žmogaus, kuris atvyko į konsultaciją eina visiškai kitokio spektro skundai, net ir psichikos sutrikimų lygmenyje“, – pastebi V. Andrejauskienė.
Ji priduria, kad internetiniai lošimai įtraukia daugiau jaunesnių žmonių. Jie drąsesni, labiau mėgsta rizikuoti, nes neturi gyvenimiškos patirties.
Žmonės pasiduoda emocijai. Telefonas visada po ranka, tad jame ieškoma momentinio atlygio. Psichiatrė pastebi, kad jaunoji karta ypač sunkiai susitaiko su stimuliacijos stygiumi.
„Jaunam žmogui baisiausias patyrimas yra nuobodulys. Ir ką man dabar veikti?
Ir socialiniai palyginimai vėl labai svarbūs. Visi tai daro, kažkas pasidalina savo laimėjimo epizodu, o apie buvusius pralošimus nutyli“, – pasakoja V. Andrejauskienė.
Bet motyvai įsitraukti – tie patys: noras laimėti, atsipalaidavimo paieškos, azartiškumas ir viltis lengvai gauti pinigų.
„Atėję į anoniminių lošėjų grupes, patys jų dalyviai mato ganėtinai didelį skirtumą tarp savo buvusių kolegų, kurie kalba apie įdirbį, apie buvusias problemas, apie lošimo stažus, pinigų praradimus, bandymus atstatyti. Naujojo tipažo lošėjas gali nerasti bendrų taškų su senbuviu, klaidina save, kad nebus tokiame pavojuje, kaip anie“, – pasakoja V. Andrejauskienė.
Algoritmų spąstai
Psichiatrė pastebi, kad skaitmeniniai sprendimai padeda paslėpti pavojaus momentą. Žaidimų platformos, kaip ir socialiniai tinklai, išgliaudo vartotojų elgseną ir prisitaiko, kad pasiektų didesnį įsitraukimą.
„Mechanizmai sudėlioti taip, kad nepasijustų bėdos signalas, nes tai būtų vienas iš pagrindinių trukdžių. Jų misija ir buvo sukurti kažką priimtinesnio.
Skaitmeninė patirtis yra labiau individualizuota, žmogus tada pasijunta savaip apdovanotas. Sukuriamas pavojingas iliuzijos efektas“, – sako V. Andrejauskienė.
Su pacientais bendraujantys psichiatrai pastebi, kad internetinis lošėjas pasijaučia savaip pranašesnis prieš tradicinį lošimo salonų lankytoją. Deja, išskirtinumo jausmtas tik dar labiau sustiprina pavojingus įpročius.
„Žmogui atrodo, kad jis gali geriau suvaldyti savo laiką, jam lengviau planuoti, suderinti lošimą su socialiniais įsipareigojimais, vaikų nuvežimu į mokyklą, paėmimu iš būrelių“, – pasakoja V. Andrejauskienė.
Kai viską, regis, pavyksta suderinti, žmogui sunkiau pajusti, kad jis turi lošimo problemą.
Kaip pradėti pokalbį su lošėju?
Jei žmogus elgiasi neįprastai, prašo paskolinti pinigų ir dėsto apie „iš oro“ gimusius neaiškius projektus, kuriems įgyvendinti reikalingi finansai, vertėtų suklusti ir pamąstyti, ar jis negali turėti lošimų problemos.
O ką pasakyti, jei pastebėjau, kad artimas žmogus įniko į lošimus telefone? Pasak psichiatrės, griežtas sudraudimas, tikėtina, neduos jokio efekto, ypač jei priklausomybė dar neįspeitė žmogaus į kampą, jis jaučiasi valdantis situaciją.
„Moralų jis neišgirs, gali ir konfliktas kilti. Artimiesiems patarčiau sakyti, kad jie mato pokytį, paaiškinti, kaip pasikeitė elgesys, kokie problemos požymiai atsirado, pasisiūlyti padėti ir jokiai būdais nepritarti buvusiai elgsenai, netgi girdint pagrįstai skambančius pateisinimus“, – sako V. Andrejauskienė.
Pasak jos, veiksmingiausiai apsaugo techniniai ribojimai: bet koks prieigos prie lošimų užkardymas, platformų užblokavimas.
„Pagunda yra nuolatinė, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Juk žmogus „santuokoje“ su telefonu, net miega su juo, ryšio priemonė visada yra po ranka. Pagalbos algoritmas – dalyvauti „skyrybiniame‘‘ procese, kuris tikrai labai skausmingas, brangus. Pavojus sugįžti atgal į santykį su lošimais visada išlieka aukščiausiame lygmenyje, tad specialistai turi būti labai budrūs, stebint elgseną, nusiskundimų foną, pateisinimus, kaltinimus aplinkai ir t.t. Tai tampa savotiškiu šokiu, tik neaišku pagal kokią muziką“ – pasakoja V. Andrejauskienė.