„Lošimo problematiką tiriantys mokslininkai teigia, kad jaunystėje žmonės dažniau ieško naujų patirčių, stiprių emocijų, yra linkę labiau rizikuoti ir mažiau galvoti apie ilgalaikes pasekmes“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič.
Jis atkreipia dėmesį, kad panašiais mechanizmais jaunimą veikia ir kitos skaitmeninės aplinkos pramogos: vaizdo žaidimai, lobių skrynių sistemos, virtualių daiktų pirkimai ar kitos atsitiktinio atlygio sistemos.
„Tai gali formuoti įprotį siekti greito ir nenuspėjamo apdovanojimo. Ne mažiau svarbi priežastis, kodėl paaugliai įsitraukia į azartines veiklas – lošimų normalizavimas viešojoje erdvėje ir jauno žmogaus aplinkoje.
Susiję straipsniai
Jauni žmonės nuolat mato lošimų reklamas, sporto renginių rėmimą, lošimų aptarimus socialiniuose tinkluose. Dėl to lošimas gali būti suvokiamas ne kaip rizikinga veikla, o kaip įprasta pramogos ar sporto kultūros dalis“, – paaiškina O. Mackevič.
Jaučiasi išskirtiniai ir atsparūs
Paauglių gebėjimas planuoti, vertinti ilgalaikes pasekmes ir kontroliuoti impulsus dar vystosi, bet poreikis patirti jaudulį ir malonumą jau būna labai stiprus.
Pasak psichologo, būtent dėl šios priežasties lošimai gali atrodyti ypač patrauklūs – jie siūlo greitą emocinį atlygį, azartą ir galimybę „užsidirbti“ pinigų išlošiant.
„Kitas svarbus veiksnys – socialinė aplinka. Paaugliams bei jauniems suaugusiesiems ypač svarbu priklausyti grupei, būti priimtiems ir neatsilikti nuo bendraamžių. Jei lošimai draugų rate, socialiniuose tinkluose ar sporto kultūroje pristatomi kaip įprasta laisvalaikio forma, jaunas žmogus gali juos suvokti kaip normalią ir mažai rizikingą veiklą.
Taip pat jaunystėje dažnai būdingas tikėjimas savo išskirtinumu ir atsparumu rizikoms. Daugelis nuoširdžiai mano, kad priklausomybės, finansinės problemos ar kontrolės praradimas gali nutikti kitiems, tačiau ne jiems patiems. Todėl lošimo keliama rizika neretai nuvertinama, o savo gebėjimas sustoti ar kontroliuoti situaciją – pervertinamas“, – pastebi O. Mackevič.
Traukia „greita sėkmė“
Psichologo teigimu, jaunimo įpročiams įtakos turi ir nuomonės formuotojų bei turinio kūrėjų pavyzdys, nes paaugliai ypač linkę su jais tapatintis ir pasitikėti jų rekomendacijomis.
„Psichologiškai svarbu ir tai, kad socialiniai tinklai nuolat pateikia emociškai ryškų turinį. Matant kitų žmonių laimėjimus, gali atsirasti pavydas, baimė praleisti galimybę ar noras kuo greičiau pasiekti panašų rezultatą. Tokios emocijos gali skatinti impulsyvius sprendimus, tarp jų ir įsitraukimą į lošimus.
Ypač pavojingas yra vadinamasis „greitos sėkmės“ naratyvas. Jaunam žmogui gali susidaryti įspūdis, kad finansinę sėkmę galima pasiekti greitai, lengvai ir su nedidele rizika. Toks mąstymas prieštarauja realybei, kurioje dauguma finansinių tikslų pasiekiami nuosekliu darbu, o ne atsitiktine sėkme“, – akcentuoja O. Mackevič.
Tiesa, tikėtina, kad daliai jaunų žmonių lošimai tampa ne tiek būdu užsidirbti, kiek emocijų, adrenalino ar pabėgimo nuo kasdienių sunkumų šaltiniu.
Noras užsimiršti, anot psichologo, yra įprasta probleminio lošėjo būsena, kuri būdinga visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. „Tačiau lošimai, kaip būdas užsidirbti, dažniausiai būna pirmine motyvacija, būdinga jauniems žmonėms“, – sako O. Mackevič.
Tėvai atideda pokalbį
LPT specialistas primena, kad Lietuvoje galiojantis draudimas azartiniuose lošimuose dalyvauti jaunesniems nei 21 metų asmenims yra skirtas apsaugoti jaunimą nuo pavojų. Todėl pats faktas, kad jaunesnis asmuo pradeda lošti anksčiau rodo netinkamą elgesį, tad aplinkiniai turėtų reaguoti atsakingai.
„Kalbant apie požymius, dažniausiai stebimi emocijų ir elgesio pokyčiai. Padidėjęs susidomėjimas lošimais ar sporto įvykių rezultatais, pastebimas dažnesnis nuotaikų svyravimas, jaunuolis tampa uždaresnis, vengia atsakyti, kaip sekėsi jo lošimai.
Azartiniai žaidimai neatsiejami nuo pinigų, tad pastebimas ir pasikeitęs elgesys su finansais: mažėja santaupos, dažniau prašomą pinigų, atsirandą neaiškių skolininkų ir pan. Artimieji pasakoja, kad lošėjas ima dažnai meluoti“, – pasakoja O. Mackevič.
Iš profesinės patirties jis pastebi, kad lošimai viena retesnių temų, kurią tėvai aptarinėja su vaikais. Dažnai suaugusieji nėra pasirengę kalbėti šia tema, kartais ir dėl netinkamų nuostatų, vyrauja įsitikinimas, kad probleminis lošimas yra suaugusių žmonių problema ir niekaip nepaliečia vaikų, nes jiems draudžiama lošti.
„Kai kurie tėvai galvoja, kad apie lošimus reikia kalbėti tada, kai vaikas sulauks pilnametystės arba pradės lankytis lošimų vietose. Tačiau šiandien pirmasis kontaktas su lošimui būdingais mechanizmais dažnai įvyksta gerokai anksčiau – kompiuteriniuose žaidimuose, socialiniuose tinkluose, sporto transliacijose ar stebint turinio kūrėjus internete.
Suaugusiesiems atrodo, kad pagrindinė rizika yra finansiniai nuostoliai, tačiau vaikams ir paaugliams daug svarbesnis gali būti pats azartas, emocijos, konkurencija, noras laimėti ar priklausyti bendraamžių grupei“, – paaiškina O. Mackevič.
Jis tęsia, kad tėvai taip pat neretai neįvertina savo pačių pavyzdžio. Vaikai mokosi ne tik iš to, ką girdi, bet ir iš to, ką mato. Jei šeimoje lošimai pateikiami kaip nekalta pramoga, dažnai aptarinėjami laimėjimai, romantizuojama sėkmė, pinigų svarba, vaikui gali susiformuoti įspūdis, kad lošimas yra įprasta, mažai rizikinga, o kartais ir pelninga veikla.
„Šiuo metu dažnai kalbama apie jaunuolių finansinį raštingumą. Daugelis turi nuosavas banko sąskaitas, korteles, tačiau pamirštama apie kontrolę. Praktikoje esu turėjęs pavyzdžių, kuomet tėvai neturėjo nė menkiausio supratimo, kas vyksta jaunuolio banko sąskaitoje, kaip tvarkomasi su finansais.
Dar vienas svarbus aspektas – pokalbis dažnai prasideda per vėlai arba tik tada, kai problema jau pastebėta. Kur kas veiksmingiau kalbėtis ne apie draudimus, o apie tai, kaip veikia lošimai, kodėl jie įtraukia žmones, aptarti mitus ir faktus, kokie yra rizikos požymiai ir panašiai. Tačiau pirmiausia tėveliai turi šia informacija pasidomėti patys“, – sako O. Mackevič.