Prostatos vėžys: onkologas pažėrė patarimų, kaip įveikti ligą ir pagerinti savijautą

Lietuvoje veikia prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos prevencinė programa skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai) ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu. Programos dalyviams periodiškai gali būti atliekamas kraujo tyrimas, parodantis prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentraciją kraujyje. Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas išduoda siuntimą konsultuotis pas urologą, kuris prireikus atlieka priešinės liaukos biopsiją.

Kai vyrams diagnozuojamas prostatos vėžys, ne visada skubama taikyti aktyvų gydymą. M. Kinčius paaiškina, kad ne kiekvienas prostatos vėžys yra vienodai pavojingas.

„Mažos rizikos, lokalizuotas vėžys (PSA < 10, Gleason ≤ 6, cT1–T2a) dažnai auga labai lėtai – kartais lėčiau nei progresuoja įvairios gretutinės ligos. Tokiais atvejais aktyvaus gydymo – operacijos ar radioterapijos – komplikacijos (erekcijos sutrikimas, šlapimo nelaikymas) gali reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę, nesuteikiant apčiuopiamos naudos išgyvenamumui.

Aktyvios stebėsenos strategija – reguliarūs PSA tyrimai, biopsijos, MRT – leidžia stebėti ligą ir gydymą pradėti tik tada, kai atsiranda progresavimo požymių. Europos urologų asociacijos (EAU) gairės šią taktiką rekomenduoja kaip pirmo pasirinkimo variantą atitinkamoms pacientų grupėms“, – pabrėžia M. Kinčius.

Onkologas pasakoja, kad prostatos vėžio gydymo rezultatams nemenkos reikšmės turi paciento gyvenimo būdas, kuris mažina uždegiminę aplinką, gerina insulino jautrumą, reguliuoja lytinių hormonų metabolizmą ir stiprina imuninę priežiūrą.

„Dean Ornish grupės tyrimai (nors ir nedidelių imčių) parodė, kad intensyvus gyvenimo būdo keitimas gali sulėtinti PSA augimą aktyvios stebėsenos metu. Hormoninę terapiją gaunančių pacientų grupėse fizinis aktyvumas reikšmingai sumažina metabolinį sindromą, osteoporozę, nuovargį – tai tiesioginė gydymo toleravimo nauda“, – sako M. Kinčius.

Jis glaustai pateikė pagrindines mitybos rekomendacijas:

Riboti: raudoną ir perdirbtą mėsą, didelio glikeminio indekso maistą (greitieji angliavandeniai kelia insulino koncentraciją ir gali skatinti naviko augimą), pieno produktų perteklių, alkoholį.

Skatinti: daržoves ir vaisius su likopenu (pomidorai – termiškai apdoroti geriau įsisavinami), kryžmažiedes daržoves (brokoliai, kopūstai), žuvį ir omega-3 riebalų rūgštis, ankštines daržoves. Žaliosios arbatos ekstraktai ir kurkuminas turi įdomių priešnavikinio aktyvumo duomenų in vitro, nors klinikiniai įrodymai dar riboti.

Svoris: nutukimas prastina prognozę ir didina biocheminio recidyvo riziką po aktyvaus prostatos vėžio gydymo – svorio normalizavimas yra dietos korekcijos siekiamybė.

Gydytojas onkologas pabrėžia, kad fizinis aktyvumas yra viena geriausiai įrodytų intervencijų onkologijoje. Rekomenduojamas kombinuotas modelis: aerobinis krūvis (ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas) – bent 150 min./sav. Tai – vidutinio intensyvumo krūvis, kuris mažina nuovargį, gerina širdies ir kraujagyslių funkciją.

„Tai ypač svarbu hormonų terapijos metu, kai organizme kyla didžiausi metaboliniai pokyčiai.

Rekomenduojamos jėgos treniruotės – 2–3 kartai per savaitę. Jos yra esminės kovojant su hormonų terapijos sukeltu raumenų masės praradimu ir osteoporoze. Daugelio tyrimų duomenys rodo, kad didelio intensyvumo intervalinis krūvis gali turėti papildomos naudos pacientų bendro išgyvenamumo ilginimui“, – pasakoja M. Kinčius.

Jis priduria, kad ypač naudingi dubens dugno pratimai – prieš radikalią prostatektomiją pradėti ir po jos tęsti pratimai reikšmingai sutrumpina pooperacinio šlapimo nelaikymo trukmę.

„Bendrai fizinis aktyvumas taip pat gerina miego kokybę, nuotaiką ir kognityvinę funkciją – tai ypač aktualu medikamentinį gydymą gauntiems išplitusiu prostatos vėžiu sergantiems pacientams“, – apibendrina M. Kinčius.

Gydytojas pastebi, kad paciento motyvacijos palaikymas yra psichologinis iššūkis, reikalaujantis struktūruoto požiūrio.

Konkretumo principas – bendrieji patarimai „sportuokite ir valgykite sveikai“ neveikia. Reikia individualaus plano su konkrečiais tikslais, pavyzdžiui, 30 minučių ėjimas kiekvieną dieną po procedūros. Nerimas dėl ligos atsinaujinimo yra vienas dažniausių psichologinių sunkumų ir tiesiogiai trukdo palaikyti sveikatai palankius įpročius.

„Socialinė parama – partnerio, šeimos įtraukimas į pokyčius, taip pat grupinės reabilitacijos programos neretai turi geresnį efektą nei individualus darbas su pacientu.

Prostatos vėžio diagnozė daugeliui vyrų liga tampa lūžio tašku, kai pirmą kartą rimtai susimąstoma apie sveikatą. Tai galimybė, kuria verta pasinaudoti. Nereikia gąsdinti sudėtingais gydymo metodais, jų sukeliamomis komplikacijomis, o parodyti, kaip vyras pats gali prisidėti ir dalyvauti gydymo procese“, – dėsto M. Kinčius.

Gydytojo patirtis ir moksliniai duomenys rodo, kad diagnozė yra stiprus motyvacinis impulsas – tačiau trumpalaikis. Ryžtas neretai išgaruoja per kelis mėnesius.

„Matau iš savo pacientų, kad praėjus 6–12 mėnesių, kai ūminis stresas atslūgsta, įpročiai neretai grįžta į senas vėžes. Todėl svarbu ne tik pirmasis pokalbis, bet ir pakartotiniai priminimai.

Vyrai, kuriems pavyksta išlaikyti gyvenimo būdo pokyčius ilguoju periodu, pokalbiuose išskiria du veiksnius: asmeninę motyvaciją keistis ir absoliutų šeimos palaikymą. Todėl jie gali aktyviai dalyvauti ilgame savo gydymo procese, o ne tiesiog priimti tai, kas jiems siūloma ir daroma“, – paaiškina M. Kinčius.