„Pirmiausia, skirtingai nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, elgesio priklausomybės paprastai neturi išorinio pėdsako. Vartojamos medžiagos save išduoda palikdamos žmogaus kūne ar elgesyje ženklus: kvapą, koordinacijos pakitimus, abstinencijos simptomus, matomus elgesio pokyčius.
Lošimų priklausomybė veikia slapta, žmogus atrodo stabilus, funkcionuojantis, dažnu atveju net ir sėkmingas“, – pasakoja J. Karnišauskienė.
Be to, lošimai paprastai prasideda kaip pramoga, kuri sudaro iliuziją, kad žmogus visada kontroliuoja procesą. Net kai nesiseka, žmogus bando racionalizuoti savo veiksmus, nepripažįsta problemos ir priklausomybė tik gilėja.
„Sveikatos kodas“. Priklausomybė raminamiesiems vaistams
„Taip pat reikia nepamiršti, kad lošimų priklausomybė dažnai pasislepia ir dėl žmogaus gyvenimo rezultatų: žmogus gali atrodyti turintis šeimą, socialinę padėtį, ateities siekius ir tikslus. Sunku įžiūrėti tokiame žmoguje vykstanti psichologinį chaosą. Bet jei priklausomybę pamatyti sunku, nereiškia, kad ji yra silpnesnė“, – pabrėžia J. Karnišauskienė.
Vengia finansinių įsipareigojimų
Psichologė pasakoja, kad priklausomybės dažnai neturi aiškaus lūžio taško. Žmogus pats nepastebi, kaip mažais žingsneliai galiausiai peržengia ribą tarp pramogos ir problemos.
„Aspektas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai žmogaus santykis su laiku. Į lošimų priklausomybę linkęs žmogus dažnai pamažu pasitraukia iš savo aplinkos, ne tik fiziškai, tačiau ir psichologiškai.
Susiję straipsniai
Dažnėja laikotarpių, kai jis tampa išsiblaškęs, nepasiekiamas, o jo paaiškinimai atrodo nelogiški, nesuprantami. Žmogus gali tapti mažiau emociškai prieinamas, vengti gilesnių pokalbių, užsidaryti, arba, priešingai, tapti jautresnis kritikai.
Kitas labai svarbus aspektas – emocinis fonas. Kol lošimas yra pramoga, jis teikia džiaugsmo ir ypatingai nekeičia žmogaus savijautos ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau peržengus priklausomybės slenkstį, pradeda keistis žmogaus emocinis stabilumas.
Jis pradeda jautriai reaguoti ypač kalbant apie finansus, laiką, planus. Žmogus gali pradėti vengti bendrų finansinių situacijų: kelionių, didesnių pirkinių. Finansinio elgesio pokyčiai retai kada būna matomi iš karto“, – paaiškina J. Karnišauskienė.
Pagalbos strategija: kaip nesukelti gėdos ir baimės?
Jei kyla įtarimų, kad artimas žmogus turi problemų dėl lošimų, pasak psichologės labai svarbu neparodyti, kad situaciją vertinate negatyviai, kad pokalbis neaktyvuotų gniaužiamų lošėjo emocijų: kaltės, gėdos ar baimės. Tuomet žmogus gali atsiriboti, pereiti į gynybą arba neigimą.
„Svarbu vengti tiesioginių kaltinimų ar diagnozių. Dažnai tokie verdiktai kaip „tu esi priklausomas“ arba „tu turi problemą“, suaktyvina pasipriešinimą. Tuomet žmogus nėra pajėgus priimti informacijos ar tinkamai reflektuoti savo būsenos, jo viduje aktyvuojasi savisauga. Kur kas veiksmingiau pradėti nuo to, kokios emocijos kyla jums, sakant „man rūpi, kas su tavimi vyksta“, „man atrodo, kad kažkas tave slegia“, „pastebiu, kad pastaruoju metu dažnai būni neramus ir įsitempęs“ ir pan.
Tuomet žmogus nesijaučia puolamas. Nereikia pokalbio metu iš karto bandyti spręsti problemos, svarbu sukurti tokią erdvę, kurioje žmogus jaustųsi išgirstas, tada jam lengviau bus kreiptis pagalbos, kai jis bus tam pasiruošęs“, – sako J. Karnišauskienė.
Kita labai svarbi klaida, kurią daro artimieji, tai bandymas įtikinti logiškais ir moraliniais argumentais. Pasak psichologės, priklausomybės atveju informacijos trūkumas retai būna esminė problema. Žmogus dažniausiai žino ir supranta, kad jis elgiasi netinkamai ir, kad tai kenkia, bet tuo pačiu yra įstrigęs emociniame ir impulsiniame cikle. Todėl moralizavimas dažnai sukelia gėdos jausmą, o jaučiant gėdą norisi dar labiau slėptis.
„Bendraudama su artimaisiais pabrėžiu, kad visada reikia išmokti atskirti pagalbą nuo gelbėjimo, nes visos priklausomybės formos yra labai jautrios išoriniam kompensavimui. Viena dažniausių klaidų – pasekmių šalinimas, tarp kurių yra ir skolų dengimas.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip atsakingas ir apsaugantis veiksmas, tačiau psichologiniu lygmeniu jis atima iš asmens galimybę patirti tiesiogines ir natūralias pasekmes. O būtent jos dažniausiai būna pirmieji signalai pačiam asmeniui, kad problema tikrai egzistuoja“, – pasakoja J. Karnišauskienė.
Lošimo priklausomybei įveikti – visiška abstinencija
Profesionalios pagalbos ieškoti reikėtų tuomet, kai:
– žmogus nebegali sustabdyti lošimo net ir norėdamas;
– atsiranda skolos ar finansinės krizės, kurios kartojasi;
– keičiasi asmens elgesys, atsiranda neaiškūs dingimai, negeba atsakyti konkrečiai į paprastus klausimus apie finansinius planus;
– lošimas tampa pagrindiniu emocinio reguliavimo būdu;
– atsiranda nesėkmingi bandymai savarankiškai sustabdyti lošimą.
Pasak psichologės, pirmasis žingsnis – problemos įvardinimas, t. y. pripažinimas sau, kad nebegaliu kovoti su tuo vienas ir man reikia pagalbos. Psichologiškai tai labai sudėtinga padaryti.
„Kitas svarbus žingsnis – visiškas elgesio keitimas. Kai kalbame apie priklausomybės įveikimą, turime kalbėti apie visišką abstinenciją, o ne mažinimą. Nebūtina iš karto suvokti visų savo priklausomo elgesio priežasčių, tačiau svarbu kuo greičiau jį nutraukti visiškai. Lošimo atveju tai yra konkretūs ribojimai: prieigos prie lošimų mažinimas, išsiregistravimas iš platformų, finansinių „trigerių“ apribojimas. Nors vidinė refleksija svarbi, priklausomybės atveju ji dažnai tampa atidėliojimo forma.
Viena sunkiausių vietų dirbant su priklausomybe – išmokti toleruoti negatyvią emocinę būseną. Daugelis į priklausomybę linkusių asmenų paprastai turi norą tiesiog nebesijausti blogai. Tačiau emocijos yra būtinas mūsų evoliucijos aspektas, jų panaikinti neįmanoma, tai žmogiškumo dalis. Todėl viena sunkiausių vietų yra tai, kad lošimas dažnai veikia kaip greitas emocinis reguliatorius: nuoboduliui, nerimui, įtampai ar net tuštumai. Todėl darbas su priklausomybe apima alternatyvių reguliacijos būdų mokymąsi, nuo fizinio aktyvumo iki pokalbio, nuo kvėpavimo technikų iki terapinio darbo. Tai ilgas procesas“, – sako J. Karnišauskienė.