„Įtikinėjimas dažniausiai neveikia“: psichologė paaiškino, kas padeda priklausomybę nuo lošimų turinčiam žmogui

Psichologė pastebi, kad atsiradęs nepasitikėjimas lošėju sukuria emocinio budrumo būseną, kai artimasis viską nuolat tikrina ir stebi: po padidinamuoju stiklu atsiduria lošėjo nuotaikos pokyčiai, užuominos ir finansiniai signalai.

Toks intensyvus budrumas sekina, nes žmogaus nervų sistema nesukurta gyventi nuolatiniame nestabilume. Santykiuose labiausiai nukenčia pasitikėjimas, kurį prarasti galima ganėtinai greitai, o atstatyti ypatingai sunku, net ir keičiant elgesį.

„Dar vienas svarbus aspektas gyvenant su į priklausomybę linkusiu asmeniu yra tai, kad šeimoje persiskirto emociniai vaidmenys. Vienas šeimos narys gali tapti „gelbėtoju“, kuris valdo finansus, sprendžia krizes, saugo kitus šeimos narius nuo pasekmių. Kitas vis labiau krenta į beviltiškumą ir chaotiškumą. Didžiausia problema yra ta, kad toks vaidmenų pasiskirstymas šeimoje sukuria nelygiavertę sistemą, kur santykiai tampa daugiau funkciniai.

Žinoma, vienas iš esminių poveikių visiems yra finansinis. Tai gali būti ne tik pralošti pinigai, bet ir sutrikęs planavimas: atidėti sprendimai, neįgyvendinti planai, paskolos, refinansavimai ir pan. Šeimos biudžetas tampa nestabilus ne tik dėl pinigų trūkumo, bet ir dėl to, kad tampa nebeįmanoma prognozuoti jo pokyčio.

Dar vienas svarbus aspektas, kuris atsiranda santykiuose – emocinis atsiribojimas. Artimieji pavargsta nuo nuolatinės įtampos, todėl pradeda mažiau investuoti į santykius: mažiau kalba apie jausmus, mažiau kartu planuoja. Tai nereiškia abejingumo. Dažnai tai yra savisaugos forma, kai emocinis artumas gali tapti rizikos šaltiniu“, – pasakoja J. Karnišauskienė.

O ką daryti, jei lošėjas neigia problemą ir atsisako pagalbos? Pasak psichologės, svarbu suprasti, kad neigimas nereiškia užsispyrimo, tai – priklausomybės dalis.

Egzistuoja net ironiškas pasakymas, kad apie savo priklausomybę žmogus dažniausiai sužino pats paskutinis.

„Lošimų priklausomybė dažnai veikia taip, kad žmogus tuo pačiu metu gali matyti pasekmes ir vis tiek jų nepripažinti. Pirmas svarbus dalykas yra suprasti, kad tiesioginis įtikinėjimas dažniausiai neveikia.

Argumentai, faktai, įrodinėjimai dažnai sukelia ne pokytį, o gynybą. Neigimas tokiu atveju stiprėja ne todėl, kad žmogus nemato problemos, o todėl, kad pripažinimas jam būtų psichologiškai per sunkus, jam reikėtų susidurti su gėda ir kontrolės iliuzijos griūtimi“, – paaiškina J. Karnišauskienė.

Todėl artimųjų veiksmai dažniau turi būti nukreipti ne į įtikinėjimą ar argumentavimą, o į ribų nubrėžimą ir jų išlaikymą. Psichologė paaiškina, kad čia slypi esminis skirtumas.

„Įtikinėjimas bando pakeisti žmogaus vidinį sprendimą, o ribos keičia aplinką, kurioje tas sprendimas daromas. Pavyzdžiui, artimasis atsisako dengti dėl lošimų susidariusias skolas. Tai nereiškia abejingumo, tai reiškia, kad atsakomybė už veiksmų pasekmes grįžta pačiam žmogui.

Kitas svarbus žingsnis yra aiškus, ramus ir konkretus komunikavimas apie pasekmes santykiams. Ne grasinimai, o nuosekliai įvardytos ribos: kas keičiasi tarp žmonių, jei elgesys nėra taisomas. Pavyzdžiui, finansinis žmogaus atskyrimas nuo bendro biudžeto. Tai nėra spaudimas, tai yra struktūros pokytis“, – pabrėžia J. Karnišauskienė.

Ji priduria, kad pokytis dažniausiai neįvyksta po vieno pokalbio. Jis dažniau prasideda tada, kai susidaro trys sąlygos: žmogus pradeda jausti pasekmes, išlieka santykis su artimaisiais ir atsiranda bent minimalus vidinis diskomfortas dėl esamos situacijos.

„Jei trūksta vienos iš šių dalių, pavyzdžiui, žmogus visiškai izoliuojasi arba visos pasekmės nuolat neutralizuojamos, pokytis tampa mažiau tikėtinas.

Dar vienas svarbus, bet dažnai neįvertinamas aspektas, tai artimųjų pagalba sau. Gyvenimas su priklausomybę turinčiu žmogumi dažnai sukuria ilgalaikį emocinį ir finansinį krūvį, todėl konsultacijos artimiesiems, savitarpio pagalbos grupės ar psichologo palaikymas yra pirmos svarbos dalykas“, – akcentuoja medicinos psichologė.

Sveikimas nuo lošimų priklausomybės retai turi konkrečią ir aiškią pabaigos datą. Nebūna taip, kad žmogus nubunda vieną rytą ir gali švęsti visiškai išsivadavęs iš pagundos pančių.

Priklausomybės įveika yra cikliškas procesas su stabilizacijos periodais, paūmėjimais ir persitvarkymo fazėmis.

„Svarbu aiškiai įsivardinti, ką laikome sveikimu. Jei žmogus sustabdo lošimą ir ima keisti kasdienius įpročius, pirmieji reikšmingi pokyčiai dažnai matomi per kelis mėnesius. Tačiau vidinis persitvarkymas – impulsų kontrolė, mąstymo klaidų mažėjimas, emocinės reguliacijos atkūrimas – dažnai trunka ilgiau.

Svarbu suprasti, kad net ir ilgą laiką nelošiant, atkryčio rizika išlieka. Ji mažėja, bet visiškai neišnyksta. Kas padeda mažinti atkryčio riziką?

Vienas svarbiausių veiksnių – struktūra. Tai apima ne tik prieigos prie lošimų ribojimą, bet ir kasdienio gyvenimo stabilizavimą: darbo ritmą, miego režimą, finansinį skaidrumą. Antras esminis veiksnys – emocinės reguliacijos įgūdžiai. Lošimas, kaip ir kitos priklausomybės, dažnai prasideda kaip noras ir siekis reguliuoti emocinę būseną. Todėl daugelis atkryčių įvyksta ne dėl pačio noro lošti, o dėl emocinės būsenos, kurios žmogus nenori arba kurioje nemoka išbūti: streso, gėdos, nuobodulio, nerimo ar net per didelio džiaugsmo.

Trečia – socialinis kontekstas. Riziką didina aplinka, kurioje lošimas buvo įprastas ar lengvai prieinamas. Tuo tarpu ryšiai su žmonėmis, kurie palaiko kitokį gyvenimo būdą, veikia kaip stabilizuojantis veiksnys“, – sako J. Karnišauskienė.

Artimųjų vaidmuo sveikimo procese yra labai svarbus ir lemiantis. Viena vertus, jie gali būti stabilumo ir palaikymo šaltinis. Kita vertus, jie gali tapti sistemos, kuri palaiko priklausomybės ciklą, dalimi.

„Galiausiai, svarbu pabrėžti, kad sveikimas nėra grįžimas į buvusį elgesį ir būseną. Nebebus taip, kaip buvo. Sveikimas yra naujo santykio su rizika, emocijomis ir atsakomybe sukūrimas. Ir būtent dėl to sveikimas trunka ilgą laiką, nes keičiasi ne tik žmogaus elgesys, bet ir santykis su savimi bei aplinka“, – paaiškina psichologė.