„Mokslininkai priklausomybę įvardija, kaip psichikos sutrikimą, kuriam būdingas stiprus noras vartoti tam tikrą medžiagą arba kartoti tam tikrą veiksmą, visiškai nepaisant skausmingų pasekmių. Dėl pokyčių centrinėje nervų sistemoje, tokio poreikio yra labai sunku atsisakyti savo jėgomis, todėl įprastai su šia būsena „susitvarkyti“ padeda specialistai“, – paaiškina Lošimų priežiūros tarnybos vyriausioji specialistė, psichologė Gabrielė Glušauskaitė.
„Beveik išlošiau“ pinklės
Jį tęsia, kad azartiniai lošimai žmogaus smegenyse suaktyvina atlygio sistemas, kurios turi įtakos priklausomybės formavimuisi. Pagrindinį vaidmenį atlieka dopaminas, kuris susijęs ne tiek su pačiu malonumu, kiek su laukimu, jauduliu ir atlygio prognoze.
Susiję straipsniai
„Daugelis galvoja, jog didžiausią poveikį turi laimėjimas, tačiau iš tikrųjų svarbiausias yra nenuspėjamumas, kadangi lošimuose atlygis pateikiamas atsitiktinai, t. y. žmogus nežino, kada išloš. Psichologijoje tai vadinama kintamo atlygio mechanizmu – vienu stipriausių būdų įtvirtinti elgesį.
Smegenys ypač jautriai reaguoja į vadinamąsias „beveik išlošiau“ situacijas, kuomet gali kilti mintis, kad iki išlošimo „trūko labai nedaug“. Tyrimai rodo, kad tokie momentai aktyvina panašias smegenų sritis kaip ir realūs laimėjimai, dėl to žmogui kyla impulsas bandyti dar kartą, nors objektyviai jis vis tik pralošė“, – pasakoja G. Glušauskaitė.
Pasak jos, lošėjams būdinga kontrolės iliuzija. Žmogui gali atrodyti, kad jis turi galimybę atgauti prarastus pinigus, nes perprato sistemą, „jaučia sėkmę“, turi strategiją ar gali numatyti rezultatą. Bet tai tėra saviapgaulė, nes azartiniai lošimai paremti atsitiktinumu.
Tačiau tokia mąstysena įtraukia žmogų ir kliudo sustoti lošti. Pamažu įprasti malonumo šaltiniai, kaip poilsis, santykiai, hobiai nebekelia tokio jaudulio, kaip lošimai, todėl tampa mažiau įdomūs.
„Svarbu suprasti, kad susiformavus lošimo įpročiui ar priklausomybei, žmogus ima lošti ne tik dėl tikėjimo atsilošti, bet ir tam, kad pabėgtų nuo įtampos, nerimo, nuobodulio ar vidinės tuštumos“, – pabrėžia G. Glušauskaitė.
Didesni statymai – jaudulio paieška
Po pralaimėjimo žmogus gali pradėti statyti vis didesnes sumas, nors racionaliai supranta, kad taip rizikuoja prarasti dar daugiau pinigų. Kodėl taip yra? Psichologės teigimu, lošėjų elgesys įprastai nėra paremtas vien racionaliais skaičiavimais.
„Veiksmus daug stipriau veikia emocijos, asmenybės bruožai, ankstesnės patirtys, viltys, nuostatos, smalsumas, socialinė aplinka. Dėl to žmonės lošia net ir suprasdami, kad neša pelną lošimų organizatoriui, pralošia savo ar ir šeimos lėšas, kartais net santaupas.
Lošimai suteikia jaudulį, įtampą ir trumpalaikį malonumą, todėl pats procesas tampa svarbesnis už finansinį rezultatą, ypač kai šis procesas pasitarnauja kaip būdas pabėgti nuo varginančios rutinos, streso ar kasdienių problemų“, – paaiškina G. Glušauskaitė.
Ji priduria, kad ilgainiui atsiranda noras didinti statomą sumą – kitaip lošimas nebesukelia ankstesnio jaudulio ir pasitenkinimo.
Konsultuodama asmenis, patiriančius sunkumų kontroliuojant save lošimuose, G. Glušauskaitė pastebi, kad daugeliui žmonių atrodo logiška, jog jei problemos prasidėjo dėl praloštų pinigų, būtent pinigai ir turėtų viską išspręsti.
„Visgi, ilgainiui žmogus pradeda lošti visai ne tam, kad laimėtų ir toliau nebeloštų, o tam, kad sumažintų vidinę įtampą, pavyzdžiui, lošiantysis gali įtikinti save, kad kontroliuoja situaciją, gali atsilošti ir tai padaręs vėl pasitikėti savimi. Deja, būtina pabrėžti, kad tai tik kontrolės iliuzija“, – teigia G.Glušauskaitė.
Ji priduria, kad net nusišypsojus sėkmei ir išlošus tokią sumą, kuri padengtų bent dalį ar visas skolas, priklausomybę turintys žmonės lošdavo toliau, nors buvo pasižadėję sau sustoti, kai tik išloš pakankamai sugrąžinti skoloms.
Skolų išmokėjimas dažniausiai nepadeda
Priklausomybė nuo lošimų skausmingai paliečia ne tik lošėją, bet ir jo šeimą. Kaip artimieji turėtų reaguoti, jei brangaus žmogaus elgesys pradeda kelti nerimą?
„Pirmiausia, svarbu, jog kiekvienas šeimos narys ne tik galvotų apie kitą, bet nepamirštų rūpintis ir savimi. Pavyzdžiui, jeigu artimasis jaučia pasimetimą, geriau būtų susilaikyti nuo emocingos reakcijos.
Naudingiausia šioje situacijoje būtų kreiptis pagalbos į psichologus, psichoterapeutus, priklausomybių konsultantus, lošimo priklausomybę turinčių artimųjų savitarpio paramos grupes ir taip sulaukti reikalingos emocinės paramos, informacijos apie lošimo priklausomybę, bei kartu atrasti tinkamiausius reagavimo būdus. Neretai iš besikreipiančių girdžiu jų norą pakeisti savo lošiantį artimąjį, tačiau vienintelis žmogus, kurį tikrai galima pakeisti esu tik aš pats, todėl sau padėti tokioje situacijoje yra svarbiausia“, – pabrėžia G. Glušauskaitė.
Savo praktikoje iš artimųjų ji girdi, kad jie išbandė įvairius būdus įkalbėti lošiantįjį sustoti. Bet dažnai tai būna priekaištai, kaltinimai, ultimatumai ar skolų išmokėjimas.
„Tačiau toks elgesys nėra pagalba, bet santykio griovimas. O skolų išmokėjimas iš tikrųjų net pagilina problemą.
Lošimo problemos pripažinimas yra emociškai skausmingas procesas lošiančiajam, nes gali sumažinti savivertės jausmą, kelti gėdą ir baimę būti pasmerktam ar atstumtam. Todėl neigimas tampa savotiška psichologine apsauga.
Visgi, artimieji tokioje padėtyje tikrai nėra bejėgiai, jie gali su nuoširdžiu rūpesčiu domėtis lošiančiojo būsenomis ir emociškai būti šalia jo sunkiais etapais, akcentuoti lošimo keliamas pasekmes asmeniniu, santykių ir šeimos lygmeniu, suteikti informaciją apie pagalbos galimybes, apsisaugoti save finansiškai, bei nelikti vieniems ir kreiptis pagalbos į minėtus specialistus ar grupes“, – pataria G. Glušauskaitė.
Būtina sukurti naują rutiną
Tačiau nutraukti lošimų ir pralaimėjimų ratą nėra lengva net tuomet, kai žmogus pripažįsta turįs problemą. Psichologės patirtis rodo, kad lošimai atliepia įvairius poreikius: užpildo laiką, mintis, emocijas, todėl jų atsisakius dažnam atsiranda vidinės tuštumos jausmas.
Dėl šios priežasties sveikimas nėra vien apie susilaikymą nuo lošimų, o apie naujo gyvenimo būdo kūrimą.
„Šiame naujame ir nelengvame procese efektyviausiai veikia kompleksinė pagalba: prašymo Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre pateikimas, individualios konsultacijos su psichologu ar psichoterapeutu, Anoniminių lošėjų grupės lankymas. Jeigu reikalinga intensyvesnė pagalba, tuomet rekomenduojama kreiptis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą arba psichosocialines reabilitacines bendruomenes, pavyzdžiui, Vilniuje veikiančią „Aš esu“.
Tiek lošiantieji, tiek jų artimieji dažnai tikisi, kad nustojus lošti gyvenimas iškart pagerės, tačiau iš tiesų reikia laiko prisitaikyti prie naujos kasdienybės. Sveikimas vyksta ne per vieną didelį sprendimą, o per daugybę mažų pasirinkimų, kartojamų kiekvieną dieną. Būtent taip pamažu formuojasi rutina, kurioje lošimui nebelieka vietos“, – paaiškina G. Glušauskaitė.