Tačiau, pasak Nacinalinio vėžio instituto gydytojo onkologo chemoterapeuto, onkoimunologo Mariaus Striogos, šioje vietoje svarbu atskirti realią pagalbą organizmui nuo populiarių, bet mokslu nepagrįstų pažadų.
Kas iš tiesų vyksta su imunitetu?
Žodis „imunitetas“ kasdienėje kalboje dažnai vartojamas taip, tarsi kalbėtume apie vieną organizmo rodiklį. Dėl to pacientui gali atrodyti logiška: jeigu liga ar gydymas imuninę sistemą susilpnino, ją reikėtų kuo nors sustiprinti.
Susiję straipsniai
Tačiau sergant vėžiu viskas nėra taip paprasta.
„Vėžiu sergančio žmogaus imunitetui, tiksliau daliai jo komponentų, didžiausią įtaką gali daryti chemoterapija – ji gali susilpninti kai kuris imuninio atsako grandis.
Taip pat ir imunoterapija, kuri gali sukelti nepageidaujamą ir organizmui žalingą kai kurių imuninės sistemos komponentų aktyvinimą.
Vis dėlto negalime sakyti, kad jį galima sustiprinti atskirai, specialiomis priemonėmis. Tam nėra specifinių preparatų ar jų derinių.
Chemoterapijos metu gali būti laikinai nuslopintas nespecifinis imuninis atsakas. Pagrindinė priežastis – sumažėjęs neutrofilų skaičius. Tai vienos pagrindinių ląstelių, kovojančių su bakterijomis, taip pat dalyvaujančių apsaugoje nuo grybelių bei pirmuonių sukeltų infekcijų.
Jeigu žinome, kad paskyrus chemoterapiją, yra didelė rizika, kad šių ląstelių sumažės, iš karto papildomai skiriame vaistus, kuriuos po chemoterapijos žmogus susileidžia pats. Šie vaistai padeda atkurti neutrofilų skaičių“, – aiškina M. Strioga.
Prieš vartojant papildus verta sustoti
Gydymo metu pacientui kyla ir praktinis klausimas: ar verta papildomai vartoti vitaminus, antioksidantus ar kitus preparatus? Čia svarbu tai, kad gydantis nuo vėžio papildomai vartojamos medžiagos gali turėti įtakos pačiam gydymui.
„Kitų būdų stiprinti imunitetą, išskyrus įprastus sveikos gyvensenos principus, nėra. Nei specialių preparatų, nei jų derinių, nei augalinių priemonių. Visa tai, ką pacientai kartais vartoja sakydami, kad jiems patarė taip „stiprinti imunitetą“, nėra pagrįsta.
Sergant krūties vėžiu yra įrodyta, kad chemoterapijos metu, ypač esant ankstyvų stadijų ligai, papildomai vartojami įvairūs antioksidantai ir vitaminai, išskyrus tuos, kuriuos žmogus gauna su maistu, gali sumažinti chemoterapijos veiksmingumą.
Iš vitaminų bei antioksidantų poveikio naudos gali turėti ir navikinės ląstelės, ypač, kai jos bando priešintis chemoterapijos poveikiui. Tas pats principas galioja ir metastazavusiai ligai“, – pabrėžia M. Strioga.
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad ne visų preparatų ir jų sąveikų su chemoterapija poveikis yra gerai ištirtas. Tai ypač aktualu kalbant apie įvairias augalines ar grybų pagrindu pagamintas priemones.
„Kalbant apie įvairius žolinius ar grybų preparatus, pirmiausia kyla klausimas, kaip jie sąveikauja su mūsų skiriama chemoterapija. Tokių sąveikų paprasčiausiai niekas nėra ištyręs.
Dėl to kartais pacientas atvyksta kitam chemoterapijos ciklui, o jo tyrimų rodikliai būna neįprastai suprastėję ir mes tuo metu negalime skirti suplanuoto gydymo. Taip išsiderina visa gydymo schema, o dėl to gali nukentėti ir gydymo efektyvumas“, – pažymi gydytojas.
Mityba gydymo metu: ko nereikėtų atsisakyti?
Dar viena tema, kur netrūksta prieštaringų patarimų, yra mityba. Ypač daug klausimų kyla dėl angliavandenių ir gliukozės: ar jų atsisakius galima paveikti vėžines ląsteles?
„Nėra patvirtintų specialių dietos principų ar dietų, skirtų būtent onkologiniams pacientams. Yra bendri sveikos mitybos principai, kurie galioja ir bendrajai populiacijai, ir onkologiniams pacientams. Jų laikytis ir pakanka“, – sako M. Strioga.
Tačiau būtent gydymo laikotarpiu mityba tampa jautria tema. Pacientas gali susidurti su daugybe skirtingų patarimų, o noras išbandyti kuo daugiau priemonių neretai prasideda nuo iš pažiūros paprastos minties: jeigu tam tikras maistas maitina organizmą, galbūt jo atsisakius galima paveikti ir ligą.
„Kartais pacientai socialiniuose tinkluose ar interneto forumuose randa netikslios informacijos ir bando visiškai atriboti organizmą nuo gliukozės.
Iš raciono išbraukiami ne tik saldumynai ar miltiniai patiekalai, bet ir duona, bulvės bei kiti angliavandenių šaltiniai.
Tačiau visiškai atriboti organizmo nuo gliukozės neįmanoma. Jeigu angliavandenių su maistu gauname per mažai, kepenys gliukozę gamina iš baltymų ir riebalų, nes organizmais neišvengiamai stengiasi palaikyti normalų gliukozės kiekį kraujyje. Organizmas vis tiek ją pasigamins“, – aiškina gydytojas.
Taigi vien tik angliavandenių atsisakymas nepaverčia mitybos gydymo priemone. O kai ribojimai tampa labai griežti, kartu mažėja ir galimybė gauti pakankamai energijos bei kitų organizmui reikalingų maistinių medžiagų.
„Todėl ir tos dietos, kurių tikslas – visiškai atriboti vėžį nuo gliukozės, šio tikslo nepasieks. Priešingai, vėžys gali net skatinti gliukozės gamybą kepenyse.
Badaujant ar laikantis labai griežtų, nepagrįstų dietų dėl nepakankamo aprūpinimo maisto medžiagomis yra didesnė tikimybė pakenkti normalioms organizmo sistemoms, taip pat ir imuninei sistemai, negu padaryti žalos vėžiui.
Vėžys yra labai pakitęs ir savanaudiškas audinys – jis turi gerokai didesnes prisitaikyti prie nepalankių sąlygų.
Nereiškia, kad reikia vartoti daug saldumynų – piktnaudžiauti nereikėtų. Tačiau nėra taip, kad onkologiniam pacientui galėtume pasakyti: „šito valgyti jums negalima.“
Priešingai, svarbi pilnavertė, subalansuota mityba.
Yra ir tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, skiriant kai kuriuos priešvėžinius medikamentus nurodoma, ko primygtinai negalima vartoti (tarkim, greipfrutų ar jų sulčių), o ko nerekomenduojama (pavyzdžiui, kurkumino).
Mat įvairūs junginiai gali slopinti arba skatinti konkretaus vaisto skaidymą organizme, o pakitus vaisto apykaitai gali įvykti jo perdozavimas bei didesnė sunkių šalutinių poveikių rizika, jei jo skaidymas lėtinamas.
Arba priešingai – vaistas gali būti per gretai suskaidomas ir pašalinamas iš organizmo, dar nespėjus pilnai pasireikšti jo pageidaujamam gydomajam poveikiui“, – aiškina M. Strioga.
Galiausiai, gydymo metu nebūtina ieškoti kuo daugiau papildomų priemonių. Kartais svarbiausia – neapsunkinti organizmo dar didesniais ribojimais ar nepasitarus pasirinktais preparatais, o laikytis gydymo plano ir pasirūpinti kasdiene mityba bei įprastais sveikos gyvensenos įpročiais.