Tyrimas vadinasi „Galleri“, jį sukūrė bendrovė „Grail“. Testas priklauso naujai kraujo tyrimų klasei – daugelio vėžio rūšių ankstyvojo nustatymo tyrimams. Kai kurie juos vadina skystosiomis biopsijomis. Nors šis tyrimas Lietuvoje komerciniu būdu bent kol kas nėra prieinamas, tačiau S. Guptos patirtis leidžia susipažinti su technologija, kuri netrukus gali tapti mūsų kasdienybe.
Idėja atrodo stulbinamai paprasta: augdami navikai į kraują išskiria DNR fragmentus. Kraujo tyrimas gali juos aptikti ir tai gali būti pirmasis daugiau nei 50 vėžio rūšių požymis.
Tačiau prieš nuspręsdamas pats atlikti šį tyrimą, sužinojau apie moterį, kurios istorija privertė mane į šią patirtį pažvelgti visai kitaip.
Ligoninėje neįprastas gydytojas: jo vizitas pacientams dovanoja šypsenas
Katrina Firlik taip pat yra neurochirurgė. Esame panašaus amžiaus, o visą savo karjerą praleidome pasaulyje, kuriame svarbiausi – tyrimai, vaizdai ir aiškūs atsakymai. Ji sakė, kad tyrimą atliko tiesiog spontaniškai. Buvo visiškai sveika, nejautė jokių simptomų. Todėl ją pribloškė, kai tyrimo rezultatas buvo teigiamas.
Vėliau atlikta pozitronų emisijos tomografija parodė ryškų darinį krūtinėje – pati K. Firlik jį palygino su „lempute“. Tai buvo Hodžkino limfoma, aptikta taip anksti, kad jos krūtinės chirurgas, pusiau juokais, pasakė, jog ji galbūt yra pats laimingiausias nelaimingas žmogus, kokį jam teko sutikti. Nelaiminga todėl, kad, žinoma, sirgo vėžiu. Laiminga – nes, pasak jo, tokius mažus navikus jis mato itin retai.
Susiję straipsniai
K. Firlik pasakojo nuolat grįždavusi prie minties: jei nebūtų atlikusi šio tyrimo, kada liga būtų pagaliau apie save pranešusi? Gal sulaukus 50-ies atsiradusiu nepraeinančiu kosuliu? Gal 60-ies pradėjus trūkti oro žygyje?
Užuot laukusi, kol liga ją susargdins, ji galėjo pradėti gydymą anksčiau.
„Man nereikėjo išgyventi vėžio krizės. Galėjau jos visiškai išvengti“, – sakė ji.
Būtent todėl pasiraitojau rankovę ir atsidūriau laboratorijoje, susimąstęs apie tai, kaip gali pasikeisti mano gyvenimas gavus vienokį ar kitokį rezultatą.
Paprastas klausimas, sudėtingas atsakymas
Ankstyvosios diagnostikos skaičiai iš tiesų stulbinantys. Manoma, kad 1975–2020 metais JAV dėl įprastų profilaktinių patikrų ir prevencijos priemonių buvo išvengta maždaug 4,75 mln. mirčių nuo vėžio. Tai vienas svarbiausių visuomenės sveikatos laimėjimų per pastarąjį pusšimtį metų.
Tačiau beveik visą šią naudą suteikia vos penkios patikros programos: krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos, plaučių ir prostatos vėžio. Kitų vėžio rūšių – smegenų, kasos, kiaušidžių, daugumos kraujo vėžio formų ir dešimčių kitų – profilaktinių patikros tyrimų tiesiog nėra.
Dažniausiai tokios ligos nustatomos senuoju būdu – žmogui pradėjus jaustis neįprastai ar atsiradus nepraeinančiam skausmui. Tai reiškia, kad liga aptinkama vėliau, kai ją gydyti sunkiau, o paciento galimybės jau būna prastesnės.
Taigi norisi aptikti vėžį anksti. Tačiau pradėjęs gilintis į šią temą supratau, kad viskas nėra taip paprasta. Vienas dalykas – patraukli idėja, visai kas kita – pasitikėjimas tyrimu. Kuo daugiau apie tai domėjomės pastaruosius kelis mėnesius, tuo labiau šis skirtumas man nedavė ramybės.
Problema paprasta: šie tyrimai gana gerai pasako tiesą, kai rezultatas teigiamas ir tyrimas iš tiesų aptinka kažką įtartino. Jei tyrimo rezultatas teigiamas, tikimybė, kad tai iš tiesų yra vėžys, yra gana didelė. Tai vadinama teigiama prognostine verte.
Tačiau ką iš tiesų reiškia neigiamas rezultatas? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas.
Netikėtos pasekmės
Kreipiausi į gydytoją Vershalee Shuklą, kuri Arizonoje vadovauja ugniagesių vėžio patikros programai. Dėl nuolatinio darbo metu patiriamo toksinų ir kancerogenų poveikio šios profesijos atstovai vėžiu suserga dažniau.
Per pastaruosius penkerius metus V. Shuklos komanda atliko beveik 10 tūkst. skystųjų biopsijų. Vėžio atvejų, kuriuos pavyko taip aptikti, buvo mažiau nei keliolika.
„Testai tiesiog neaptinka vėžio“, – sakė ji.
Kartą jos komanda paėmė kraujo iš 500 ugniagesių. Visų jų tyrimų rezultatai buvo neigiami.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gerai. Tačiau iškilo problema: gavę neigiamus „Galleri“ rezultatus, ugniagesiai pradėjo atsisakyti įprastų profilaktinių patikrų, nes manė, kad jiems nėra dėl ko nerimauti.
V. Shuklai ir jos komandai prireikė beveik dvejų metų, kad įtikintų tuos pačius ugniagesius dalyvauti profilaktinėse programose. Kai jie pagaliau tai padarė, 15 žmonių buvo nustatytas vėžys.
Dabar į neigiamą rezultatą žiūriu taip: jis nereiškia, kad esate visiškai sveikas. Jis reiškia tik tiek, kad konkretus tyrimas konkrečią dieną nieko neaptiko.
Jeigu dėl to nuspręsite neatlikti kolonoskopijos, mamografijos ar kitos rekomenduojamos profilaktinės patikros, tiesiog atsisakysite veiksmingos patikros priemonės ir iškeisite ją į klaidingą ramybės jausmą.
Pati bendrovė su tuo sutinka. „Grail“ atstovai elektroniniame laiške man pabrėžė: „Visa mūsų gydytojams ir pacientams skirta informacija aiškiai nurodo, kad „Galleri“ nepakeičia įprastų profilaktinių patikrų.“
Net ir teigiamas tyrimo rezultatas gali turėti netikėtų pasekmių. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, ne kiekvieną anksti aptiktą vėžį būtina pradėti gydyti iš karto – kai kuriais atvejais jo gydyti apskritai gali neprireikti.
Kai kurie navikai auga taip lėtai, kad per visą žmogaus gyvenimą niekada nesukeltų jokių problemų. Tokiu atveju aptikus naviką nebūtinai išgelbėjama gyvybė. Prasideda tai, ką gydytojai vadina medicininės pagalbos grandine: daugiau tyrimų, daugiau biopsijų, daugiau laukimo gydymo įstaigose ir daugiau bemiegių naktų svarstant, ar organizme neatsirado kažkas pavojingo.
Kad ir kokios įspūdingos būtų šios naujos technologijos, už jų slypi gana nuvilianti tiesa. Mes vis dar nežinome atsakymo į patį svarbiausią klausimą: ar jos iš tiesų padeda išgelbėti gyvybes?
Kol kas nebuvo atlikti dideli ir ilgai trunkantys tyrimai, kurie leistų tai patikimai įrodyti. Tam nustatyti gali prireikti dešimtmečių.
Pamoka apie riziką
Nepaisydamas visų šių abejonių, tyrimą vis tiek atlikau. Nesakysiu, kad tai buvo visiškai racionalus sprendimas, ar kad tos kelios savaitės laukiant rezultatų buvo lengvos. Galvojau apie žmoną ir vaikus, apie tai, kaip jiems viską paaiškinčiau, jei rezultatas būtų teigiamas.
Keli gydytojai kolegos klausė, kodėl nusprendžiau taip save kankinti. Galvojau apie tai, kaip jaučiasi žmogus, sulaukęs tokio paties skambučio kaip K. Firlik, ir kaip tuo pačiu metu būti ir laimingam, ir nelaimingam.
Mano tyrimo rezultatas buvo neigiamas.
Tačiau tyrimas neįrodė, kad esu visiškai sveikas. Tai taip pat nereiškia, kad šiemet galiu atsisakyti suplanuotų profilaktinių patikrų – to daryti neketinu. Kolonoskopija suplanuota kažkada aplink mano gimtadienį.
Šis procesas man kainavo labai brangią – 1 tūkst. dolerių (apie 850 eurų) – pamoką apie tai, kaip vertinti riziką laikais, kai nuolat atsiranda naujų tyrimų ir galimybių ją išmatuoti.
Galbūt nenuostabu, tačiau kartu dar labiau pradėjau vertinti ne tokius įspūdingus tyrimus, kuriais pasitikime dešimtmečius. Kolonoskopiją ir mamografiją mažai kas mėgsta, tačiau jos turi tai, ko „Galleri“ kol kas negali pasiūlyti: įrodymus, kad šie tyrimai padeda išgelbėti gyvybes.
Parengta pagal CNN inf.