Smūgis į galvą akimirksniu sudaužo gyvenimą

Nors kuriam laikui krepšininkas priverstas palikti sportą, jis sparčiai sveiksta.

Tokią pat sunkią galvos smegenų traumą spalio pabaigoje patyręs šiaulietis krepšininkas Vaidas Pauliukėnas jau sugrįžo į krepšinio aikštelę.

Bet kartais galvos trauma apverčia gyvenimą aukštyn kojomis.

Kupiškėnas Jonas Skemundris po traumos pabudo praradęs kalbos dovaną ir atmintį. Dabar 52 metų vyras lyg vaikas mokosi abėcėlės ir skiemenų.

Vilnietį Gintarį Časą trauma visam gyvenimui prikaustė prie patalo. Dvylikti metai vyras nepažįsta aplinkinių, nevaldo kūno – balansuoja tarp būties ir nebūties.

„Tik koviniuose filmuose herojai, gavę smūgį į galvą, nusipurto lyg niekur nieko ir kovoja toliau.

Iš tiesų pakanka vieno smūgio į galvą, ir žmogus gali visą gyvenimą likti priklausomas nuo kitų“, – kalbėjo Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės neurologijos skyriaus vedėjas Jokūbas Fišas.

Dvidešimtmetis M.Andriuškevičius – NBA „Chicago Bulls“ (JAV) komandos žaidėjas – galvos traumą patyrė, kai jam smogė komandos draugas.

Aukštaūgis lietuvis griūdamas smarkiai susitrenkė galvą ir prarado sąmonę. Atsigavo jis intensyvios terapijos palatoje.

Tyrimai parodė, kad skilo kaukolė, smegenyse susidarė pavojingas krešulys.

Sveikstantis sportininkas skundėsi galvos skausmu, jis sunkiai kalbėjo ir girdėjo.

Iš pradžių medikai prognozavo, kad vyras niekuomet nebegalės žaisti krepšinio, tačiau dabar jie sako, kad sportuoti negalės tik laikinai. Kurį laiką jam bus sunku ir kalbėti.

Tuo tarpu „Šiaulių“ krepšinio komandos kapitonas V.Pauliukėnas nukentėjo po krepšiu kovodamas dėl atšokusio kamuolio.

Gavęs smūgį alkūne į smilkinį jis prarado orientaciją, o griūdamas pakaušiu trenkėsi į parketą.

Prie jo suskubo ir pirmąją pagalbą suteikė abiejų komandų gydytojai.

Tačiau krepšininkas maždaug 15-20 minučių negalėjo atgauti sąmonės.

V.Pauliukėnas atsibudo tik ligoninėje. Ten ir sužinojo, kas atsitiko.

Pirmą dieną po traumos „Šiaulių“ kapitonas dar jautėsi pakenčiamai, po to buvo keturios beveik bemiegės naktys.

„Akys bijojo šviesos, nuolat pykino, negalėjau vaikščioti, miegoti, buvo sutrikusi koordinacija“, – prisiminė prieš Naujuosius metus į aikštę pirmą kartą įbėgęs krepšininkas.

Dukart smegenis kompiuteriniu tomografu tyrę medikai jokių pakitimų neužfiksavo.

„Nors jaučiausi normaliai, medikai nedarbingumo lapelyje įrašė, jog negaliu sėsti prie vairo, – prisiminė „Šiaulių“ kapitonas. – Jiems nerimą kėlė tai, kad ilgai buvau be sąmonės“.

„Šiaulių“ komandos kapitonas nežino, ar kartais pasireiškiantys regėjimo sutrikimai – traumos pasekmė.

„Problemų dėl regėjimo turėjau ir anksčiau“, – svarstė šiaulietis.

V.Pauliukėną ne vienas medikas įspėjo, kad po kelių mėnesių ar pusmečio gali atsinaujinti galvos skausmas, pykinimas.

Tuo tarpu kupiškėnas J.Skemundris tebejaučia prieš trejus metus patirtos sunkios traumos pasekmes.

Po galvos smegenų traumos, komos ir kelių operacijų vyras atsigavo praradęs atmintį, nebemokėdamas skaityti, rašyti, įvardyti daiktų ar veiksmų.

Nors 52 metų vyras pasakytus žodžius atpažįsta ir supranta, pats jis tepasako keliolika išmoktų būtiniausių žodžių.

Iš J.Skemundrio pažįstami dažnai išgirsta frazę: „Viską suprantu, tik pasakyti nemoku“.

Potrauminis, taip pat organinis amnezinis sindromai.

Taip gydytojai įvardijo negalias, užklupusias J.Skemundrį po galvos smegenų traumos.

Kupiškio senbuviai puikiai atsimena J.Skemundrį tokį, koks jis buvo iki nelaimės. Darbštumu pasižymėjęs vyras nemokėjo vaikščioti lėtai – tekinas lėkdavo ir į darbą, ir namo.

Be darbo nė minutės nenusėdėjęs J.Skemundris pats atnaujino ir perstatė tėvų sodybą Aukštupėnų kaime netoli Kupiškio. Ten vieną 2003 metų rugpjūčio dieną ir įvyko nelaimė, iš pagrindų pakeitusi vyro gyvenimą.

Tądien J.Skemundris darbavosi sodybos garaže.

„Staiga pamatėme jį ateinantį visą kruviną. Galva buvo sudaužyta“, – siaubingų išgyvenimų akimirkas prisiminė J.Skemundrio žmona Regina.

Kas nutiko garaže, niekas iš šeimos narių nematė, o pats vyras papasakoti nebegalėjo. Tikėtina, kad, J.Skemundriui įlipus į garažo apžiūros duobę, ant galvos užkrito skydas.

Lūžo kaukolė, į smegenis išsiliejo kraujo. Po dviejų galvos smegenų operacijų vyrą ištiko koma. Ties mirties slenksčiu jis išbuvo visą savaitę.

Iš komos J.Skemundris pabudo bejėgis tartum kūdikis.

Dešinė jo kūno pusė buvo paralyžiuota, vyras galėjo pakartoti tik pavienius trumpus žodžius.

Po reabilitacinio gydymo fizinė kupiškėno sveikata sustiprėjo, tačiau nebesugrįžo gebėjimas kalbėti, dingo ir skaitymo bei rašymo įgūdžiai.

Tačiau greta tokio bejėgiškumo aplinkinius stebina kiti vyro gebėjimai. Buvęs statybininkas J.Skemundris puikiai susigaudo statybų brėžiniuose.

Praėjus metams po traumos jis vienas automobiliu apvažiavo Lietuvą, apžiūrėjo ir nufotografavo savo pastatytus prekybos centrus ir įvairias įstaigas Raseiniuose, Kėdainiuose, Joniškyje.

Jis vienas nuvažiavo į Šiluvą pasimelsti už savo išlikimą.

Vyras kasdien kartoja žmonos ir trijų vaikų vardus, bet būna, kad juos pamiršta. Atpažįsta žmones, tik neatsimena jų pavardžių.

J.Skemundris mėgsta ateiti į savo paskutinę darbovietę pasikalbėti su darbuotojais. Ir susikalba – gestais, pakartodamas atpažintus žodžius. Jo emocijos ir jausmai niekur neišnyko, tik jiems išreikšti neliko sąvokų.

Tuo tarpu sąmonės neturintį G.Časą iš patalo prikelti galėtų nebent stebuklas.

46 metų vyru jo artimieji rūpinasi tarsi naujagimiu: maitina tyrelėmis, prausia ir varto lovoje bejausmį kūną. Jis nekalba, nesikelia iš lovos, nevaldo rankų ir kojų.

Po sunkios galvos traumos ir smegenų operacijos vyras liko vegetacinės būklės. Nuo jo lovos beveik nesitraukia motina Stanislava Časienė.

„Jei jo neslaugytume, jis išeitų per dvi savaites“, – sakė moteris.

Informacinių technologijų specialistas G.Časas susižeidė krisdamas nuo sandėlio pakylos.

Vyras iš pradžių nesikreipė į medikus, tačiau pablogėjus sveikatai kitą dieną buvo paguldytas į ligoninę.

Jam buvo konstatuotas galvos kiaušo įtrūkimas.

Vėliau atlikus tyrimą kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad smegenyse išsiliejusio kraujo židiniuose susidarė pūliniai.

Po kelių dienų jam buvo atlikta operacija. Po jos vyras taip ir neatgavo sąmonės.

Gintaris maitinamas per specialų vamzdelį, įtaisytą jo stemplėje. Gydytojams nepavyko įtaisyti vamzdelio tiesiai į jo skrandį.

S.Časienė ligonį maitina sriuba ir košėmis. Ji Gintarį sušukuoja, nuskuta želiančią barzdą ir dažnai duoda paklausyti muzikos.

„Kai skamba liūdna daina, iš akių jam rieda ašaros. Argi tai ne ženklas, kad jis girdi?“ – klausė S.Časienė.

Ji pastebėjo, kad Gintario veidas pasikeičia – tarsi nudžiunga, į palatą įžengus tėvui. O kai šalia sukinėjasi svetimi žmonės, jis pradeda neramiai muistytis.

Moteris jaudinasi, kad greitai gali pristigti jėgų rūpintis sūnumi. Neseniai ji patyrė trečią insultą.

Pasak gydytojo J.Fišo, G.Časo būklė yra gera, nes jis yra puikiai prižiūrimas, tačiau bet kada gali sustreikuoti jo inkstai, plaučiai.

Nuo gulėjimo išretėjo jo kaulai. Jie tapo trapūs kaip ledo kristalai, todėl kartą jį vartant lūžo koja.

Tikėtis, kad Gintaris pasveiks, nebėra vilčių, bet nei artimieji, nei medikai prie jo apie tai nekalba.