Svetimame krašte prie lovos prikaustytas panevėžietis Andrius Pečialiūnas svajoja tiktai apie viena – grįžti namo.
Ispanijoje uždarbiavęs lietuvis praėjusią vasarą patyrė sunkią stuburo traumą. Po jos 28 metų vyras negali pajudinti kojų. Ir tikriausiai niekada nebegalės.
Bet Andrius neturi ne tik laisvės judėti. Jis neturi nei pinigų, nei draugų.
Maža to, lietuvis net negali susikalbėti su jį gydančiais gydytojais, nes ispaniškai nespėjo pramokti.
Skrydis iš trečiojo aukšto
Gimtinėje A.Pečialiūnas kurį laiką dirbo statybose. Pasiūlymas važiuoti užsidirbti į Ispaniją pasitaikė tuo metu, kai Andrius neturėjo darbo.
„Mano motina – pensininkė, turiu nepilnametį brolį. Kai vienas bičiulis pakvietė vykti į Ispaniją, sutikau“, – telefonu pasakojo sužalotas vyras.
Iš pradžių lietuvis dirbo paukštienos apdorojimo fabrike – pešė vištas.
Šis darbas A.Pečialiūnui nepatiko, jis nusprendė ieškoti laimės kitur. Bet visus jo planus sudrumstė nelaimė.
Vieną rugpjūčio vakarą Andrius nuėjo į balkoną parūkyti. Daugiau nieko neatsimena – atsibudo tik Almerijos ligoninėje.
Paaiškėjo, kad lūžo stuburas, pažeistos stuburo smegenys.
Iš trečiojo aukšto iškritusiam lietuviui buvo atlikta sudėtinga stuburo operacija.
Ispanijos medikai stuburą sutvirtino specialia struktūra, tačiau ją paciento organizmas iki šiol nori atmesti.
Po lūžio vyriškis nevaldo abiejų kojų.
Liko vienas kaip pirštas
Du mėnesius A.Pečialiūnas praleido Almerijos ligoninėje, kurioje daugiausia gydomi vyresnio amžiaus žmonės.
Jis visiškai nesuprato ispaniškai, neturėjo nei pinigų, nei mobiliojo telefono.
Kartu į Ispaniją su Andriumi vykęs draugas jau grįžo į Panevėžį.
Vieninteliai svetimoje šalyje likę pažįstami – draugo sesuo ir motina, gyvenančios 100 kilometrų nuo Almerijos.
Pagalbos ranką nelaimės ištiktam tautiečiui jos ištiesdavo tik retkarčiais.
Už televizorių teko mokėti
A.Pečialiūno reikalai truputį pagerėjo, kai apie jo nelaimę ligoninė pranešė tuometiniam Lietuvos garbės konsului Andalūzijoje Jose Antonio Herradai Garciai.
Konsulo ir lietuvių bendruomenės Almerijoje pastangomis vaikinas buvo perkeltas į neurochirurgijos skyrių Almerijos „Torrecardenas“ ligoninėje.
„Konsulas su lietuviais lankė mane ligoninėje, davė man pinigų, cigarečių, atnešdavo maisto. Jie net nupirko man mobilųjį telefoną – tik tiek, kad nei aš, nei mano motina neturime pinigų skambinti vienas kitam“, – pasakojo A.Pečialiūnas.
Ligoninėje jam buvo nuobodu. Net televizoriaus vyras negalėjo žiūrėti, nes tai – mokama paslauga.
„Konsulas duodavo po keletą monetų, susimokėdavau už televiziją, tačiau jų užtekdavo vos porai valandų“, – skundėsi panevėžietis.
Žaizda dar neužgijo
J.A.Herrada Garcia pasiūlė A.Pečialiūnui vykti į Toledo mieste esantį paralyžiaus ištiktų žmonių reabilitacijos centrą. Ten ligoniai rengiami gyventi naudojantis vežimėliu.
Į šį visoje šalyje žinomą reabilitacijos centrą pacientai veržte veržiasi.
Lietuviui pasisekė – Naujųjų metų išvakarėse greitosios pagalbos automobilis pervežė jį iš pietuose esančios Almerijos į Ispanijos centrą – Toledą.
Bet ten panevėžiečio laukė liūdna žinia. Reabilitacijos centro medikai negalėjo pasodinti A.Pečialiūno į vežimėlį, nes jo žaizda nebuvo pakankamai užgijusi.
„Paciento organizmas nepriima struktūros, kurią jam implantavo Almerijos medikai. Lūžis dar nėra pakankamai suaugęs, todėl sodinti mes jo tikrai negalime.
Gulėti jam teks mažiausiai porą mėnesių“, – „Lietuvos rytui“ teigė A.Pečialiūno gydytoja.
Medikė paprašė pagalbos
Patys medikai negali susikalbėti su savo pacientu, todėl panevėžiečio slaugytoja, sužinojusi, kad skambina lietuvė žurnalistė, paprašė perduoti A.Pečialiūnui keletą nurodymų.
„Šis pacientas beveik nevalgo, grąžina mums pilnus padėklus. Jo kraujo tyrimų rezultatai – prasti.
Perduokite jam, kad jei nori pasveikti, privalo valgyti“, – paprašė medikė.
Bet Andrius tikino valgantis pakankamai: „Nevalgau tuomet, kai man atneša vien mėsos ar vien žuvies. Man neskanu“.
Toledo reabilitacijos centre jam viskas atsibodo.
„Almerijoje mane bent jau sodino, o Tolede vėl liepė gulėti. Tik lašino vaistus ir šiek tiek pramankštindavo kojas, daugiau nieko. O kai ateidavo apiprausti, jausdavausi lyg turguje – vienas prausia, o trys stovi aplinkui ir kažką barbaliuoja“, – pasakojo A.Pečialiūnas.
Negali net paskambinti motinai
Toledo reabilitacijos centre lietuvis ilgai neužsibuvo.
Padarę rentgeno nuotraukas medikai nusprendė, kad jam būtina dar viena operacija.
Tad antrąją sausio savaitę A.Pečialiūnas buvo pergabentas atgal į Almerijos „Torrecardenas“ ligoninę.
„Aš guliu ir gulėsiu. Taip jaučiu. Darbo vis vien neturėsiu, nes tapau invalidu. Todėl ir noriu į Lietuvą – juk ten yra mama, giminės. Nors pasišnekėti su kuo turėčiau“, – skundėsi ispaniškai beveik nekalbantis lietuvis.
Tačiau jis neturi pinigų net paskambinti motinai ir pranešti, kad vėl sugrįžo į Almeriją.
Panevėžietė viliasi pagalbos
„Niekuo negaliu padėti savo sūnui. Esu pensininkė, gaunu 400 litų pensijos ir išlaikau dar vieną nepilnametį sūnų“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Panevėžyje gyvenanti Andriaus motina Vanda Saulė Pečialiūnienė.
Moteris viliasi, kad kas nors pasigailės ir padės jos sūnui grįžti į Lietuvą.
„Juk čia mes jam galėtume padėti, o Ispanijoje nėra kam juo rūpintis“, – pagalbos tikisi moteris.
Padėti žada buvęs konsulas
Praėjusią savaitę A.Pečialiūnui buvo atlikta dar viena operacija – medikai nutarė, jog stuburą reikia sutvirtinti dar viena geležine struktūra.
Prieš operaciją lietuvį gydantis chirurgas ieškojo žmogaus, kuris paaiškintų jam, kodėl reikia dar vienos operacijos ir kaip elgtis po jos.
„Pasakykite jam, kad tik tuomet, kai žaizda sugis, jis galės sėstis į vežimėlį. Paprašykite, kad po operacijos kuo daugiau gulėtų ant šono.
Andrius sulysęs, jo oda labai plona. Jeigu jis gulės tik ant nugaros, daugiau rizikos, kad oda bus pažeista“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistės pagalbos prašė gydytojas.
A.Pečialiūnas daug tikisi iš buvusio Lietuvos garbės konsulo J.A.Herrados Garcios. „Jis pažadėjo padėti man grįžti namo“, – sakė vyras.
J.A.Herrada Garcia „Lietuvos rytui“ teigė, kad net ir atsistatydinęs iš konsulo pareigų bandys padėti nelaimės ištiktam lietuviui.