Akimirkos po moksleivio savižudybės – sunkios ne tik artimiesiems (video)

Iš gyvenimo pasitraukė dvylikametis Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleivis bei dešimtmetė Šiaulių V.Kudirkos pagrindinės mokyklos ketvirtokė. Psichologai tvirtina, kad po tokių krizių ypač svarbu laiku suteikti pagalbą bendraklasiams, mokytojams, artimiesiems.

Laiku suteikta pagalba nusižudžiusiojo bendramoksliams gali padėti išvengti kitos tragedijos (Video)

Po savižudybės mokyklos bendruomenės nariai išgyvena emocinę sumaištį, jie tampa pažeidžiami, ir tada sunku racionaliai mąstyti. „Todėl mokyklų prevencinio darbo grupės turėtų būti pasirengusios veiksmų planą, kaip elgtis po to”, - teigia Specialiosios pedagogikos psichologijos centro direktorė Irma Čižienė.

Pasak psichologės-psichoterapeutės dr. Kristinos Onos Polukordienės, su bazinėmis krizių ir savižudybių prevencijos žiniomis pedagogai gali susipažinti per 4–10 valandų trukmės paskaitas ir seminarus, kuriuos veda krizių ir savižudybių darbą atliekantys specialistai.

Nesiimant jokių veiksmų didėja pakartotinės savižudybės tikimybė. „Toks paauglių elgesys yra labai užkrečiamas ir vieno vaiko savižudybė turi įtakos kitų bendraamžių savižudybėms. Jeigu mokykla netinkamai reaguos į savižudybę, ne laiku suteiks pagalbą kitiems moksleiviams, tai pakartotinės savižudybės rizika tik didės“, – sako psichologas Paulius Skruibis. Net ir šalyse, kur savižudybių skaičius labai mažas, postvencijai skiriamas didelis dėmesys.

Pasirodo, šiuo metu nėra jokio oficialaus nurodymo, kaip mokyklai elgtis krizės atveju, pavyzdžiui, nusižudžius moksleiviui. Mat 2003 metais patvirtinta Savižudybių prevencijos programa 2005 metais baigėsi ir jokio tęstinumo nėra iki šiol.

Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos įgyvendinimo priemonių 2005–2012 metų plane numatyta parengti nepilnamečių savižudybių prevencijos programą. Tačiau tai turėtų būti padaryta iki 2009 metų. Taigi viena programa baigėsi, o kitos greičiausiai nebus beveik ketverius metus.

„Remiantis 2003–2005 Savižudybių prevencijos programa buvo rengiami mokymai, kaip mokyklai reaguoti krizės atveju. Tačiau finansavimas baigėsi, programa baigėsi ir niekas formaliai nemano, kad mokyklose reikia turėti krizių komandas. Šiandien nėra dokumento, kuriame apibrėžiamas krizės veiksmų planas, todėl iš nieko negalima reikalauti ir atsakomybės“, – sako R.Šalaševičiūtė.

Įvykus savižudybei mokyklos vadovai turi pranešti savivaldybės švietimo skyriui, kuris turėtų užtikrinti reikiamos pagalbos organizavimą. I.Čižienė sako, kad kartais mokyklos nutyli apie įvykį, vengdamos žiniasklaidos dėmesio, kuriuo neretai siekiama rasti atsakymą į klausimą, kas yra kaltas dėl savižudybės.

Lietuvoje veikia trijų pakopų pedagoginės psichologinės pagalbos modelis. Mokykloje (pirmasis pagalbos teikimo lygmuo) pagalbą teikia joje dirbantys specialistai – psichologai, socialiniai pedagogai, sveikatos priežiūros specialistai.

Bet ne kiekviena ugdymo įstaiga turi tokio specialisto etatą. Neretai psichologams tenka glaustis kito mokyklos darbuotojo kabineto kamputyje.

Pasak Jaunimo psichologinės paramos centro generalinio programų direktoriaus P.Skruibio, psichologų darbo įkainiai rajonuose labai maži, todėl šešerius metus universitete mokęsis specialistas labai retai susivilioja menku uždarbiu ir persikelti gyventi į mažą miestą dirbti emociškai sunkų darbą.

Jei mokykloje psichikos sveikatos specialistų nėra arba jie dėl tam tikrų priežasčių negali padėti išspręsti problemos, mokyklos atstovai, tėvai gali kreiptis į antro lygmens pagalbos teikėjus – rajono ar miesto pedagoginę psichologinę tarnybą. Šiuo metu iš 60 savivaldybių šios tarnybos veikia 53 savivaldybėse.

Bet 6 Lietuvos rajonuose – Zarasų, Molėtų, Pasvalio, Skuodo, Ignalinos ir Klaipėdos nėra nei vieno vaikų ir paauglių psichiatro. Tokiu atveju savivaldybės gali sudaryti sutartis su kitų savivaldybių pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis.

Trečiasis pagalbos teikimo lygmuo yra minėtasis Specialiosios pedagogikos psichologijos centras. Jis parengė tris metodines rekomendacijas apie savižudybių prevencijos, intervencijos bei postvencijos organizavimą mokyklose.

lrytas.lt atsitiktinai pasirinkus kelių rajonų švietimo skyrius, buvo pasiteirauta, ar jie yra gavę rekomendacijų, kaip elgtis krizės mokykloje atveju. 

Graudi realybė

Raseinių rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Asta Cicėnienė nedvejodama atsakė, kad jie iš jokios ministerijos nėra gavę nurodymų dėl krizių mokyklose.

„Tikrai ne. O apie savižudybių postvenciją net nemąstėme, nes mūsų rajone ši problema nėra labai aktuali. 2005 metais atlikome Neigiamų socialinių reiškinių paplitimo tyrimą - buvo apklausiama 6-12 klasių mokiniai. Paaiškėjo, kad suicidiniai ketinimai yra labai reti. Kadangi iki šiol nebuvo reikalo, tai jokių veiksmų plano ir nėra", - teigia  A.Cicėnienė.

Tačiau toks požiūris nėra atskingas. Pasak psichologo P.Skruibio, kiekvienoje mokykloje gali įvykti krizinis atvejis taip pat ir savižudybė. Nesvarbu, kur ta mokykla būtų, kokie puikūs pedagogai ar administracija joje dirbtų, kokie mokiniai mokytųsi. Todėl mokykla jau prieš tai turėtų būti parengusi pagrindinius principus, kaip elgtis krizinėje situacijoje.  

Paklausta, kaip būtų reaguojama į moksleivio savižudybės atvejį, Pagėgių savivaldybės švietimo skyriaus vedėja Virginija Sirvidienė, atsako, kad tos mokyklos mokiniams siūlytų skambinti bendruoju pagalbos telefonu Lietuvoje - „Jaunimo Linija".

Nors ši psichologinė telefoninė tarnyba ir vykdo savižudybių prevenciją, tačiau vargiai gali atstoti į mokyklą atvykstančią krizių komandą. Mat nusižudžius moksleiviui, psichologų komanda klasei praveda kelių valandų užsiėmimą, kuriame kalba apie tai, kas įvyko, kaip galima padėti sau. Žinoma, pavieniai žmonės gali skambinti psichologinėms telefoninėms tarnybos, tačiau šiuo atveju reikalinga pagalba, apimanti visą mokyklos bendruomenę.     

V.Sirvidienė tikino, kad Pagėgių švietimo skyrius iš švietimo iš mokslo ministerijos yra gavęs rekomendacijų bei metodinių medžiagų, kaip dera elgtis krizės atveju mokykloje. Tačiau akivaizdu, kad gautais patarimais nėra naudojamasi: „Būtų aiškinamasi savižudybės priežastys, kalbamasi su mokiniais, mokytojais. Gal būtų organizuojamos kokios nors prevencinės priemonės", - samprotauja švietimo skyriaus vedėja.

Tačiau savižudybės aplinkybes turėtų aiškintis ne mokyklos kolektyvas, o teisėsaugos institucijos. Be to, ypatingai retais atvejais, koks nors vienas dalykas žmogų pastūmėja į savižudybę. „Kas ieško, tas randa. Todėl beveik kiekvienu atveju galima „rasti", kas kaltas: koks nors mokytojas ne taip žodį pasakė, gal panelė  nenorėjo draugauti. Bet visa tai yra paviršutiniškos priežastys, o vienos - nėra. Todėl nereikėtų ieškoti kaltų. Reikėtų pasirūpinti tais, kurie liko po savižudybės ir suteikti jiems pagalbą", - sako psichologas P.Skruibis.

Reikia suteikti kuo tikslesnę informaciją ir mokiniams, ir jų tėvams, kas įvyko ir ką toliau darys mokykla. Pagalba turi būti suteikiama klasės draugams ar artimai su nusižudžiusiuoju susijusiems mokiniams, taip pat mokytojams. Kartais savižudybė gali paliesti ne tik draugus, kurie bendravo su pasitraukusiu iš gyvenimo, o ir kitus moksleivius. Mokyklų administracija nežinodama, kaip elgtis, neišvengia klaidų. Pavyzdžiui, pradeda slėpti informaciją: nieko nesako tėvams, mokiniams, nenori įsileisti žmonių iš išorės. „Žinoma, kažkiek riboti informaciją reikia. Pirmomis dienoms iš šoko ištiktų bendraklasių žurnalistai neturėtų imti interviu“, – aiškina P.Skruibis.