Kiek kainuoja kūdikis?

Dėl sveikatos problemų natūraliu būdu pastoti negalėjusi 32 metų moteris net tris kartus bandė brangias apvaisinimo mėgintuvėlyje (IVF - in vitro fertilizacija) procedūras. Pagaliau moteriai pasisekė. Vilma jau ketvirtą mėnesį nėščia. Būsena, kurioje ji dabar yra, atperka visas kančias, sunkumus, pažeminimą, pinigų trūkumą.

                                             ***

Moteris vis dar nedrįsta pasidžiaugti iš visos širdies. „Kartais norisi įsignybti, ar iš tiesų viskas vyksta man, ar pagaliau pildosi mano svajonė. Tačiau džiaugsmas toks didelis, kad jį net pastebi aplinkiniai. Man tai tikras stebuklas“, - šypsodamasi sakė V.Jurkevičienė. Moteris neslėpė, kad visus tuos metus negalėjo be pavydo žiūrėti į nėščias moteris ir nuolat savęs klausdavo, už kokias nuodėmes Dievas ją nubaudė pačia sunkiausia bausme.

Bet dabar Vilma tiesiog švyti kalbėdama apie lauktus nėštumo simptomus: stambėjimą, trauką tam tikram maistui, begalinį norą puoštis. „Neretai moterys skundžiasi, kad jų nėštumas sunkus, jos netelpa į drabužius, atsiranda strijos. O aš dėl to visai neišgyvenu. Pilnėju ir noriu būti dar storesnė. Būčiau labai apsidžiaugusi, jei būtų pykinę, jei būčiau nors kartą tualete klozetą apsikabinusi pasėdėjusi. Noriu patirti visus nėštumo simptomus. Juk to ir troškau“, - atviravo kaunietė.

Ji dar nežino sėkmingai besivystančio kūdikio lyties. Tačiau kai kūdikis toks lauktas, nebesvarbu, kas bus - berniukas ar mergaitė. Svarbiausia, kad būtų sveikas.

V.Jurkevičienė nebijo pasakoti, ką jei teko patirti vardan to, kad pajustų, ką reiškia nešioti savyje kūdikį. Nors viešumo kainą ji jau žino. Kai po pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros Vilma pasirodė vienoje televizijos laidoje, po to net kelis kartus teko kviesti į policiją.

Vilma sulaukė grasinimų. Kartą vakare netgi teko sprukti nuo kaimyno, stovinčio prie namo vartų su kirviu rankose. „Ar žinai, kas laukia paleistuvių“, - piktai paklausė jis. Iki šiol moteris rankinėje nešiojasi vaizdo kamerą tam, kad jei nutiktų kažkas panašaus, policijoje turėtų įrodymų.

Pasak moters, tokios žmonių reakcijos ji sulaukė todėl, kad dauguma vis dar nežino, kas yra pagalbinis apvaisinimas ir dėl kokių priežasčių poroms nepavyksta susilaukti atžalų natūraliu būdu.

„Vis dar daug žmonių galvoja, kad moteris pati kalta, jei negali susilaukti vaikelio, Esą ji - paleistuvė, pasidariusi ne vieną abortą. Labai lengva nuteisti ir pasmerkti nesigilinant, dėl kokių priežasčių ji negali pasijusti visaverte moterimi“, - apgailestavo Vilma. Tokiais atvejais geriausiai padeda bendravimas su likimo draugėmis, Vaisingumo asociacijos narėmis.

Jurkevičiai niekuomet iš artimųjų ar pažįstamų negirdėjo replikų esą jie nori negalimo ir geriau tuos pinigus, kuriuos švaisto įtartinoms procedūroms, atiduotų beglobiams vaikams.

Vilma neslėpė, kad po nepavykusių pirmųjų pagalbinio apvaisinimo procedūrų galvojusi apie įsivaikinimą. Ji lankėsi vaikų namuose ir jau buvo nusižiūrėjusi mielą mergaitę. Tačiau suprato, kad mažylės negali pasiimti vien todėl, kad yra bevaikė ir jai žūtbūt namie reikia vaiko.

Ji nemano, kad įsivaikinimas - tinkamas problemos sprendimas. O ir jam reikia subręsti: „Nemanau, kad būčiau tai mergaitei buvusi gera mama. Dėl savo ambicijų patenkinimo to daryti negaliu. Galbūt kai galėsiu ir svetimam vaikui suteikti džiaugsmo, pilnos šeimos jausmą, tada ir įsivaikinsime. O dabar mums su vyru norisi savo. Jei Dievas davė bėdą, bet paliko atvirą langą, pro kurį gali išsigelbėti, reikia bandyti.

Žmonės išrado šią procedūrą, vadinasi, mums siunčiama viltis pasiekti tai, ko trokštame. Kodėl jaunai susituokusiai šeimai prieš planuojant atžalas niekas nesiūlo įsivaikinti? Kodėl tik mes, negalintys susilaukti vaikų natūraliu būdu, žeminami? Kodėl aš save turiu skriausti? Organų donorystė skatinama, o kodėl pagalbinis apvaisinimas vis dar laikomas kažkuo blogu?“

Vilmos bėdos prasidėjo prieš 12 metų. Jaunutė, ką tik vidurinę mokyklos baigusi ir ištekėjusi moteris laukėsi pirmojo kūdikio. Nėštumas buvo komplikuotas. Ją kamavo stiprūs skausmai. Gydytojai diagnozavo negimdinį nėštumą, kuomet apvaisintas kiaušinėlis vystosi ne gimdos ertmėje, o kiaušintakyje. Po sudėtingos įtrūkusio kiaušintakio šalinimo operacijos sekė daugybė komplikacijų. Gydytojai perspėjo Vilmą, kad jai bus sudėtingiau susilaukti atžalų.

Tačiau tuomet 20 metų moters galimos nesėkmingo nėštumo pasekmės labai neišgąsdino. Dėl informacijos stokos ji nesuvokė esamos situacijos. Po nepavykusio nėštumo nutrūko ir Vilmos santuoka.

„Išsiskyrėme ne dėl to. Prasidėjo buitis, rutina, smurtas prieš mane. Buvome jauni ir kvaili. Tais laikais buvo madinga tuoktis jauniems. Labai skubėjau. Norėjau laisvės, nepriklausomybės nuo tėvų“, - apie pirmąją tik daugiau nei metus trukusią santuoką pasakojo Vilma.

Norėdama pabėgti nuo buvusio sutuoktinio, Vilma paliko Vilnių ir persikėlė į Kauną. Po nepavykusios santuokos penkerius metus Vilma artimo draugo, su kuriuo būtų siejusi savo ateitį, neturėjo. Todėl apie atžalas net negalvojo.

Susimąstyti apie tai privertė gydytojai, diagnozavę sunkios stadijos endometriozę - ginekologinę nuo moteriškų lytinių hormonų priklausančią ligą, kuria serga apie 10 procentų vaisingo amžiaus moterų. Ši nepagydoma liga beveik visada sukelia nevaisingumą. Beje, būtent nėštumas yra vienas iš šios ligos gydymo būdų.

Likusiame Vilmos kiaušintakyje rasta daug sąaugų. Reikėjo dar vienos operacijos. Po jos ilgą laiką moteris gydėsi sanatorijoje. Tačiau vos iš jos grįžus, prasidėjo uždegimas. Teko dar kelis kartus gulėti ligoninėse. Visgi moteris neprarado vilties, kada nors su mylimu žmogumi susilauks atžalų: „Niekas man nesakė, kad 100 procentų negalėsiu susilaukti vaikų. Juk turėjau vieną kiaušintakį. Jo pakanka norint pastoti“.

Išsikapsčiusi iš visų ligų moteris susipažino su antruoju savo vyru vienmečiu Laimonu. Jiedu dirbo viename darbe, ir Laimonas buvo girdėjęs apie Vilmos bėdas.

„Esu pakankamai atviras žmogus. Nemėgstu nieko slėpti. Pasakiau Laimonui, kad galiu turėti problemų, norėdama pastoti“, - pasakojo V.Jurkevičienė.

Toliau viskas tarp judviejų su Laimonu ritosi dideliais šuoliais. Kone nuo pat pirmųjų lytinių santykių pora nenaudojo apsisaugojimo priemonių ir tikrino likimą - pastos Vilma ar ne. „Manėme, jei bus vaikas, abu būsime be galo laimingi“, - prisipažino moteris.

Tačiau Vilma nepastojo. Tuomet ji kreipėsi į savo apylinkės ginekologę. Moteris dėkoja Dievui, kad pateko pas gydytoją, kuri su ja nesiterliojo: „Ji nevaidino, kaip dauguma gydytojų, kad supranta mano bėdą, bet iš karto nusiuntė į Kauno medicinos universiteto klinikas pas docentę, pagalbinio apvaisinimo pradininkę Lietuvoje.

Tirti mane docentė pradėjo nuo ilgai besitęsiančių temperatūrų matavimų. Tuomet tai buvo vienas populiariausių ovuliacijos nustatymo metodų, dabar jau beveik nenaudojamas. Atliko įvairius hormoninius tyrimus, padarė gimdos nuotrauką. Tik tada ir paaiškėjo, kad mano kiaušintakis niekam tikęs.“

Vienintelis likęs Vilmos kiaušintakis atrodė kaip susisukęs siūlų kamuoliukas. Buvo aišku, kad natūraliu būdu ji niekuomet nepastos. Išgirdusi žiaurų nuosprendį moteris visą kelią, kol grįžo namo, praverkė. Pasitarusi su Laimonu nusprendė išbandyti docentės rekomenduotą pagalbinio apvaisinimo procedūrą, apie kurią iki tol ji tebuvo šiek tiek girdėjusi iš žiniasklaidos.

Vilma kreipėsi į docentės rekomenduotą privačią kliniką Vilniuje. Tačiau moters norui greitai susilaukti mažylio nebuvo lemta išsipildyti. Medikai jos likusiame kiaušintakyje tarp sąaugų rado uždegiminį skystį - hidrosalpingsą, kuris vos patekus bet kokiai infekcijai moters organizme gali sukelti rimtų komplikacijų.

Gydytoja, į kurią kreipėsi V.Jurkevičienė, atsisakė atlikti apvaisinimo procedūrą tol, kol hidrosalpingsas nebus išgydytas, nes bet kada iš kiaušintakio pradėjęs bėgti skystis gali išplauti įsodintus embrionus.

Kelių mėnesių gydymasis antibiotikais nepadėjo. Gydytojų sprendimas išoperuoti likusį kiaušintakį Vilmai smogė tarsi žiauriausias likimo smūgis. Po kiaušintakio operacijos beveik metus moteris buvo tarsi transo būsenoje.

„Buvo be galo skaudu. Jaučiausi nevisaverte moterimi. Atėmė net tą vieną tūkstantąją vilties dalį, kuri dar buvo likusi“, - atviravo kaunietė. Tik praėjus metams po patirto šoko moteris ryžosi pirmajai pagalbinio apvaisinimo procedūrai.

Kaunietė juokauja, kad susituokė „iš reikalo“. Mūsų šalies įstatymai draudžia pagalbinio apsvaisinimo procedūrą atlikti nesusituokusioms ar partnerystės sutarties nesudariusioms poroms. „Manau, kad tokia santuoka daug ką įrodo. Kitas Laimono vietoje gal būtų spjovęs ir nusisukęs nuo manęs“, - sutuoktiniui gerų žodžių negailėjo Vilma.

Laimonui tai - pirmoji santuoka. Todėl moteriai po kiekvienos nepavykusios pagalbinio apvaisinimo procedūros kildavo minčių, kad turėtų paleisti savo vyrą ir neatimti iš jo galimybės su kita moterimi susilaukti savo atžalų: „Juk kenti ne tik pats, bet skriaudi ir šalia esantį visiškai sveiką žmogų“.

Tačiau vaikų be galo trokštantis Laimonas į tokias kalbas reaguodavo griežtai: „Geriau nešnekėk nesąmonių ir baigiam tą temą“. Ypač vyrą žeisdavo bičiulių, kolegų pašaipūs klausimai, kodėl jie tiek ilgai delsia, galbūt jam reikia specialių vyriškumo pamokų.

„Po kiekvienos nesėkmės sau pasakai -viskas, bandyti nebeverta. Po to būna per daug sunku, prasideda depresija“, - prisipažino Vilma.

Visa tai ištverti ir nepalūžti moteriai padėjo tvirtas charakteris ir darbas: „Neleidau sau palūžti, bandžiau toliau gyventi. Pasinėriau į darbą. Galbūt tai mane ir išgelbėjo. Stengiausi negalvoti apie kūdikį, nesėkmę“.

Daug sunkiau nesėkmes išgyveno Laimonas. „Po pirmosios nepavykusios procedūros jis per vieną naktį akyse paseno“, - atsiduso moteris. Vyro nusivylimas buvo toks didelis, kad jis pareiškė, jog daugiau pagalbinio apvaisinimo procedūros jiedu nebandys.

Vilma neslėpė, kad antros procedūros jiedu tuo metu ir nebūtų galėję sau leisti. Apie 14 tūkstančių kainavusi procedūra „surijo“ visas poros santaupas.

Po pirmosios nesėkmės šeima ilgą laiką gyveno ties bankroto riba. Sunkiai patys besiverčiantys jųdviejų tėvai finansiškai padėti negalėjo. „Kas investuoja pinigus į nekilnojamąjį turtą, kas į keliones, o mes į mažylį. Nesu niekur toliau Lietuvos išvažiavusi. Visi pinigai skirti vaikeliui. Gal dabar bus galima pakeliauti trise?“ - viltingai planus dėliojo moteris.

Antrajai procedūrai po metų pora ryžosi tik todėl, kad tai buvo Vaisingumo asociacijos, kuriai priklauso ir Vilma, Kalėdinė dovana. Asociacija kompensavo procedūros kainą. Jurkevičiams tereikėjo nusipirkti apie 4 tūkstančius litų atsiėjusius vaistus.

Šį kartą pora kreipėsi į Kaune įsikūrusią kliniką „Motina ir vaikas“. „Gydytojų palaikymas labai svarbus. To pirmą kartą labiausiai ir pasigedau. Užtat dabar esu labai patenkinta visais gydytojais, kurie mane gydo“, - kalbėjo moteris. Trečiąją procedūrą Jurkevičiai atliko taip pat Kaune. Šį kartą už ją mokėjo patys. Porai tai atsiėjo apie 9 tūkstančius litų.

Trečią kartą bandyti po pagalbinio apvaisinimo procedūros susilaukti atžalos pora nusprendė spontaniškai. Be jokių planavimų, psichologinio pasiruošimo, tyrimų.

Prieš pirmąsias dvi pagalbinio apvaisinimo procedūras pasiruošimas trukdavo net po kelis mėnesius. Tiesiog kartą bekalbant apie gyvenimo prasmę, Laimonas uždavė Vilmai klausimą, kiek dar pagalbinio apvaisinimo procedūrų ji darytųsi? Juk nei sveikata, nei piniginė neleis to bandyti visą gyvenimą.

Vilmos atsakymas buvo, kad trečią kartą dar būtinai bandytų. Galbūt ir ketvirtą. Jei nepasisektų, daugiau nebematytų tikslo stengtis. „Visuomet prisimindavau gydytojo žodžius, kad trečią kartą būtinai reikia bandyti, nes dar neišnaudojau savo šimto procentų“, - pasakojo V.Jurkevičienė. Apskaičiavęs šeimos galimybes, Laimonas vieną dieną visai netikėtai pareiškė, kad jie sau gali leisti dar kartą bandyti.

Nepavykus antrai IVF procedūrai Vilma su savo gydytoju kaip tik buvo aptarusi ciklą, kuomet pasiruošimą procedūrai - gydymą medikamentais reiktų pradėti nuo 21 ciklo dienos. Vieną ankstų rugsėjo rytą besiruošiant į darbą Vilmos mintyse įsijungė skaitliukas.

Buvo 20-oji ciklo diena. Reikėjo skubėti. Dar tą pačią dieną moteris susitiko su savo gydytoju ginekologu Žydrūnu Žėba. Kai jis pasiūlė kai ką pakeisti aptartoje gydymo schemoje, Vilmai netikėtai išsprūdo: „Negi dabar nieko nedarysite?“ Laukti ji nebenorėjo.

Jau kitą dieną Vilma pradėjo kasdien leistis specialiai parinktus vaistus. Jų parinkimas bei vartojimo trukmė priklauso nuo gydymo schemos. Kaunietė buvo gydoma pagal naują schemą, apie kurios efektyvumą Vilma nebuvo nieko girdėjusi.

Vaistai, kuriuos leidosi Vilma, skirtingi. Vieni stimuliuoja hormonus. Jų pagalba subręsta daugiau folikulų. Kiti reguliuoja, kad folikulai neperaugtų, dar kiti, leidžiami 36-48 valandas iki folikulų punkcijos, iššaukia subrandintų folikulų sprogdinimą.

Folikulų punkcijos procedūra vyksta su narkoze ir trunka apie 20 minučių. Po jos folikulai badomi ir iš jų išpunktuojamos kiaušialąstės. Kartais pasitaiko atvejų, kad folikulai būna tušti.

Pavyzdžiui, pirmą kartą iš 9 Vilmos folikulų 7 turėjo subrendusias kiaušialąstes. Tuo pat metu vyras priduoda savo spermą. Laboratorijoje į specialią lėkštelę sudedamos subrendusios kiaušialąstės, suleidžiama vyro sperma. Lėkštelė įdedama į specialų aparatą, kuriame palaikoma moters gimdos terpė. Taip įvyksta natūralus apvaisinimas.

Po 24 valandų pora sužino, ar kiaušialąstės apsivaisino. Čia kaip loterijoje - kartais apsivaisina visos kiaušialąstes, kartais - nė viena. Paskutinė Vilmos procedūra buvo šimtaprocentinai sėkminga.

Iš 8 folikulų buvo išpunktuotos 8 subrendusios kiaušialąstės ir visos apsivaisino. Maždaug po 48 valandų nuo apsivaisinimo moters laukė embrionų transplantacija. Neskausmingos trumpos procedūros metu specialiu švirkštu imami geriausi embrionai ir suleidžiami į gimdą.

Pirmąsios dvi savaitės po procedūros - persipynusių jausmų - laukimo, vilties ir baimės metas. Jų metu vėl vartojami vaistai, padedantys palaikyti nėštumą. Jei per 14 dienų nuo procedūros neprasideda menstruacijos, atliekamas informatyvus kraujo tyrimas, kurio metu ir išaiškėja, ar moteris pastojo. Vilma negali apibūdinti tos būsenos, kuomet porą savaičių gyveni lyg ant adatų. Visų trijų procedūrų metu būsena bei jausmai skyrėsi.

„Žinojau, kad IVF procedūros sėkmė svyruoja nuo 25 iki 34 procentų. Tačiau po pirmosios procedūros mano galvoje net nekilo abejonių, kad gali nepasisekti. Buvau šimtu procentų įsitikinusi, kad man pavyks. Todėl ištiko milžiniškas šokas, kai po 12 dienų prasidėjo menstruacijos. Buvo labai baisu. Kelias dienas lipau sienomis. Taip tikėjomės, taip troškome, ir viskas nuėjo perniek“, - pasakojo iki šiol ramiai apie tai kalbėti negalinti moteris.

Po antros procedūros ji į viską žiūrėjo blaiviau. Kruopščiai ieškojo nėštumo požymių - tikrino, ar padidėjusi krūtinė, matavosi temperatūrą. Tačiau neleido sau džiaugtis net kai po 12 dienų menstruacijos neprasidėjo. Jos galvoje nuolat sukosi mintys, kad negali per daug džiaugtis, nes procedūra gali ir nepavykti. Išsamus kraujo tyrimas parodė, kad ir antrą kartą Vilmai nepasisekė.

Trečios procedūros metu viskas klojosi itin sklandžiai. Vilma neieškojo nėštumo požymių, vijo šalin mintis apie nesėkmę. Moteris skyrė daugiau laiko sau, savo pomėgiams, bendravimui su artimaisiais. „Stengiausi išlikti rami ir šaltakraujiška, kad galėčiau lengviau pakelti galimos nesėkmės naštą“, - prisipažino kaunietė.

Visų trijų procedūrų metu į Vilmos gimdą buvo įsodinta po 3 embrionus. Jurkevičiai nesibaimino daugiavaisio gimdymo. „Kai lauki šitiek laiko, nebegalvoji - kiek, svarbu, kad tik Dievas duotų. Juk jei visiškai neturėtum pinigų ir negalėtum išlaikyti vaikų, tokiai procedūrai nesiryžtum“, - kalbėjo V.Jurkevičienė.

Po trečios pagalbinio apvaisinimo procedūros iš trijų transplantuotų, pasak embriologės, idealios kokybės embrionų, implantavosi du. Tačiau vienas jų po kurio laiko nustojo vystytis. Tiek Vilma, tiek gydytojas tikėjosi, kad tiesiog atsilieka implantacija.

Tačiau apie 8 savaitę, kai vieno embriono širdelė jau plakė, kitas pradėjo valytis. Buvo iškilusi grėsmė ir besivystančiam vaisiui, Vilmai teko kurį laiką nesikeliant pragulėti lovoje.

Likusieji 5 Vilmos embrionai užšaldyti. Šaldymas kainuoja apie 600 litų. Vilma mano, kad jos užšaldyti embrionai dar tikrai pravers. Ji juos panaudos siekdama pradėti antrą vaikelį.

Moteris nesutinka su Bažnyčios nuomone, kad embrionų šaldymas prilygsta žmogžudystei. Ji nenori sutikti ir su tuo, kad reikėtų griežtai nustatyti punktuojamų folikulų skaičių, nes tokiu atveju būtų žaidžiama moters sveikata:

„Negalime eksperimentuoti vaistais. Kaip apskaičiuoti, kiek išsistimuliuos folikulų ir kiek juose bus kiaušialąsčių? Suleidus milžiniškas dozes hormonų, paaukojus beprotiškai didelius pinigus, mes negalime būti tikri, kad tuose trijuose išstimuliuotuose folikuluose bus subręndusių kiaušialąsčių, iš kurių galbūt nė viena neapsivaisins. Kol mes visas šias procedūras atliekame už savo pinigus, mums negali nurodinėti nei politikai, nei Bažnyčia“.

Medicininėje praktikoje pagalbinis apvaisinimas taokomas palyginti neilgai - vos apie 30 metų. Tačiau, Vilmos nuomone, baimintis neprognozuojamų pasekmių, nereikėtų. Jau pakankamai daug kūdikių, pradėtų tokiu būdu, išvydo pasaulį. Jie sveiki, visaverčiai visuomenės nariai, galintys natūraliu būdu susilaukti palikuonių. „Kai susipažįsti su tuo, kaip vyksta procedūra, net nekyla klausimų, ar vaikas bus normalus“, - tikino moteris.

Ji nesibaimindama pasakos savo vaikui, kiek kančių patyrė tam, kad galėtų jo susilaukti. Kvaila nuo vaiko slėpti tai, kokiu būdu jis buvo pradėtas. Juolab kad tame nėra nieko nusikalstamo. Bet dar nemažai žmonių skeptiškai žiūri į pagalbinio apvaisinimo procedūrą dėl to, kad juos klaidina žodžiai „dirbtinis apvaisinimas“ ir mėgintuvėlis. Daugelis šią procedūrą netgi tapatina su klonavimu. „Iš tiesų ten nieko dirbtino, - aiškino moteris. - Ir pats apvaisinimas vyksta ne mėgintuvėlyje, bet specialioje laboratorinėje lėkštelėje“.

Gydytojo komentaras

3 milijonai ateivių

Pagalbinis apvaisinimas. Kas tai? Lietuvoje apie vaikus, į šį pasaulį atėjusius po pagalbinio apvaisinimo procedūros, dar neretai žiūrima kaip į ateivius. Šia tema kalbėjomės su klinikos „Motina ir vaikas“ akušeriu-ginekologu Žydrūnu ŽĖBA, ne vienai šeimai padėjusiu tokiu būdu susilaukti kūdikio.

.....

- Anksčiau vartodavome terminą dirbtinis apvaisinimas. Tačiau šis žodis šiek tiek gąsdina. Terminas pagalbinis apvaisinimas labiau atitinka esmę. Tai bendrinis apibrėžimas, apimantis visą kompleksą priemonių, gydančių nevaisingumą.

- Paprastasis apvaisinimas mėgintuvėlyje, kuomet į lėkštelę su moters kiaušialąstėmis įleidžiami spermatozoidai, ir intracitoplazminė spermatozoido injekcija, kuomet moters kiaušialąstė apvaisinama vieną spermatozoidą specialia adata patalpinant į kiaušialąstę. Tarp moterų iki 35 metų daugiau nei 30 procentų atvejų būna sėkmingi. Tai labai geras skaičius.

Neretai žmonės įsivaizduoja, kad apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūra yra kone 100 procentų efektyvi. Tačiau net natūralaus apvaisinimo metu susiformavę embrionai sveiku naujagimiu tampa tik apie 25 procentų atvejų. Kitais atvejais nėštumas nutrūksta ankstyvoje vystymosi stadijoje moteriai dažniausiai net neįtariant, kad ji buvo pastojusi arba įvyksta savaiminiai persileidimai.

- Lietuvoje yra apie 50-100 tūkstančių nevaisingų porų. Pora turi vaisingumo problemų, jei jų lytiniai santykiai reguliarūs, jie nevartoja kontracepcijos, bet moteris nepastoja ilgiau nei dvejus metus. Daugiau nei trečdalis nevaisingumo priežasčių - vyriškos, tai yra įvairios spermos problemos.

Apie 35 procentus atvejų sudaro moters kiaušintakių pažeidimai dėl infekcinių ligų bei endometriozės. Apie 10 procentų atvejų nevaisingumo priežastys nėra nustatomos net ir atlikus visus tyrimus. 15-30 procentų nevaisingumo priežastimi būna moters ovuliacijos sutrikimai dažniausiai dėl policistinių kiaušidžių sindromo ar kitų endokrininių susirgimų. Apie 5 procentus sudaro kitos retos priežastys.

- Po truputį keičiasi požiūris į šį gydymo metodą. Ilgą laiką Lietuvoje pagalbinis apvaisinimas buvo laikomas paskutiniu gydymo metodu, kuomet niekas kitas nebepadeda. Iš tiesų toks mąstymas ydingas. Kuo pora anksčiau kreipiasi į gydytojus, tuo galimybė susilaukti kūdikio didesnė.

Lygiai kaip ir natūralaus nėštumo atveju, su amžiumi tikimybė susilaukti kūdikio atliekant pagalbinį apvaisinimą gerokai mažėja. Pavyzdžiui, tikimybė susilaukti savo kūdikio vyresnei nei 40 metų amžiaus moteriai, yra vos 6 procentai. Mat su amžiumi blogėja kiaušialąsčių ir embrionų kokybė.

Išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, pagalbinį apvaisinimą šeimos renkasi jau ne kaip paskutinį, bet kaip vieną iš pirmųjų gydymo metodų. Problema sprendžiama vos jai išaiškėjus. Laikas nešvaistomas veltui. Juolab kad pagalbinis apvaisinimas nebėra naujiena. Įgyta pakankama patirtis. Šiuo metu pasaulyje gyvena daugiau nei 3 milijonai vaikų, kurie buvo pradėti pagalbinio apvaisinimo būdu.

- Pirmą kartą po pagalbinio apvaisinimo procedūros kūdikis gimė 1978 metais Anglijoje. Šiuo metu ne tik ta mergaitė, bet ir kiti tokiu būdu pradėti vaikai jau susilaukė atžalų natūraliu būdu. Pagalbinis apvaisinimas - vienas efektyviausių nevaisingumo gydymo būdų. Todėl išsivysčiusiose šalyse šis gydymo būdas neturi neigiamo emocinio aspekto.

- Šios procedūros nedidina genetinių ligų procento. Apsigimimų skaičius vienodas tiek natūraliai pastojus, tiek po pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tačiau taikant šį gydymo metodą didesnė savaiminių persileidimų ir priešlaikinių gimdymų tikimybė.

- Tai priklauso nuo šalyje naudojamos gydymo praktikos. Pagal geros klinikinės praktikos rekomendacijas į moters gimdą reikėtų perkelti tik vieną embrioną. Tai geriausias kelias sumžinti daugiavaisio nėštumo atvejus. Taip būtų sumažinamas ir priešlaikinių gimdymų skaičius. Pavyzdžiui, Švedijoje beveik 70 procentų atvejų į moters gimdą perkeliamas tik vienas embrionas. Naudojant tokią praktiką daugiavaisio nėštumo atvejų procentas sumažėjo iki 5. Suomijoje pusei pacienčių keliamas vienas embrionas. Jų daugiavaisio nėštumo procentas - 10.

Mūsų šalyje poros nori, kad būtų perkeliami 2 arba 3 embrionai. Tai nulemta mūsų situacijos. Lietuvoje nevaisingumo gydymas yra visiškai nekompensuojamas. Tuo tarpu daugiavaisio nėštumo, priešlaikinio gimdymo komplikacijų gydymas, kompensuojamas. Taip sukuriama labai ydinga praktika. Keliant vieną embrioną, tikimybė, kad procedūra bus efektyvi sumažėja. Mūsų šalies nevaisingumo specialsitai laikosi praktikos, kad geriau daugiavaisis nėštumas nei jokio.

- Yra du atrankos metodai. Pagrindinis atrankos kriterijus - kuomet embriologas embriono dalijomosi stadijoje pagal Europoje priimtus kriterijus nustato, kuris jų geriausiai vystysis. Kitas naudojamas atrankos metodas - genetinė diagnostika, kai iš embriono paimama viena ląstelė, kuri ištiriama dėl genetinių ligų. Į gimdą perkeliami tik tie embrionai, kurie neturi genetinių ligų. Tačiau Lietuvoje genetinė diagnostika nėra taikoma. Vienu kartu perkelti galima ne daugiau nei 3 embrionus. Likusieji užšaldomi ir saugomi.

- Kiek man žinoma, Lietuvoje nebuvo sunaikintas nė vienas embrionas. Užšaldžius geros kokybės embrionus moteriai suteikiama galimybė juos perkelti ir kitą kartą, jei ankstesnė procedūra nepavyko. Arba norint susilaukti antro kūdikio, išvengiant vaistų, folikulų punkcijos. Mūsų klinikoje jau buvo atvejų, kai poros, naudodamos atšildytus embrionus, susilaukė ir antro vaiko.

- Ant visų lėkštelių, mėgintuvėlių, visų kitų naudojamų priemonių rašomos pavarės, vardai, asmens kodai. Kažką sumaišyti praktiškai neįmanoma.

- Atliekama daug klinikinių studijų, stebėjimų dėl atokiųjų pašalinių poveikių, onkologinių ligų rizikos. Kol kas nėra duomenų, kad jie didintų onkologinių ligų riziką. Aišku, kaip ir kiekvieni vaistai, šie taip pat gali turėti pašalinių poveikių.

- Tai archainis požiūris. Bet vis dar gajus mūsų visuomenėje. Šis mąstymas būdingas atsilikusioms trečiojo pasaulio šalims.

- Taip, lytiškai plintančios ligos - viena iš dažnų nevaisingumo priežasčių. Komplikuotas nėštumo nutraukimas gali būti vėlesnio nevaisingumo priežastimi.

Kontraceptinės tabletės neturi jokios neigiamos įtakos ateities vaisingumai. Nebent tik teigiamos. Kontracepcija išsaugo moters vaisingumą, nes mažina dubens uždegiminės ligos, negimdinio nėštumo, kiaušidžių cistų išsivystymo, chirurginių operacijų rizikas.

- Taip. Kitose šalyse kompensuojama bent dalis išlaidų. Pavyzdžiui, Danijos valdiškose universitetinėse ligoninėse visiškai kompensuojami 3 apvaisinimo ciklai. Jiems nepasisekus moteris gali gydytis privačiose klinikose. Tuomet už apvaisinimo procedūrą moka pati. Tačiau medikamentai kompensuojami nepriklausomai nuo procedūrų skaičiaus. Tai didelė pagalba nevaisingoms poroms.

Skandinavijoje nevaisingumo specialistams padedant pasaulį išvysta 5-6 procentai visuomenės. Galima tik įsivaizduoti, kokį nacionalinį produktą tie vaikai sukurs po 20-30 metų. Valstybės parama nevaisingoms poroms - investicija į ateitį.