- Susidaro įspūdis, kad dabar alkoholį vartoja beveik visi, visur ir visada. Kada žmogų jau galima
pavadinti alkoholiku ar turinčiu į jį polinkį?
- Pirmiausiai reikia įsisąmoninti, kad alkoholizmas yra liga. Kitaip sakant, sergama ligomis, kurias sukelia nesaikingas alkoholio vartojimas. Tai - baltoji karštligė, alkoholinis pavydo kliedėjimas, haliucinozė, kitos alkoholinės psichozės.
Paprastai žmogus, kuriam sutrinka sąmonė, negali išlikti normalioje bendruomenėje. Alkoholinių psichozių skaičius – pats objektyviausias rodiklis, parodantis girtavimo laipsnį.
Deja, alkoholiniai kliedėjimai dažnai tampa barnių ir itin sunkių nusikaltimų priežastimi. Nuo 1990 iki 2006 metų alkoholinių psichozių skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų padidėjo apie dešimt kartų.
Kitas alkoholizmo paplitimo rodiklis – išorinės mirties priežastys: traumos, nelaimingi atsitikimai, bandymai nusižudyti ir savižudybės. Šie skaičiai taip pat katastrofiškai didėja. Vartojant daugiau alkoholio, didesni tampa ir žmogaus elgsenos pakitimai. Nesvarbu, kad asmens dar negalime pavadinti ligoniu. Net nedidelis alkoholio kiekis gali išprovokuoti neprognozuojamą agresijos protrūkį.
- Ar alkoholizmo protrūkis nėra tam tikro laikotarpio visuomenės išbandymas?
- Norėdamas sugretinti, kokioje padėtyje dabar esame, pasinaudojau Vakarų Europos tyrėjų duomenimis.
XIX a. pabaigoje Prūsijoje, Švedijoje, Suomijoje, Anglijoje arba jau vėlesniais laikais, pavyzdžiui, septintajame dešimtmetyje Prancūzijoje buvo aiškiai matyti alkoholio vartojimo protrūkiai, turėję neigiamų pasekmių. Štai Prancūzijoje buvo sumažėjęs gimstamumas, sumenko prieaugis.
XIX amžiuje su alkoholizmu buvo kovojama pasitelkiant ne tik įprastas švietimo priemones, bet ir griežtus apribojimus. Carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje panašios misijos ėmėsi Motiejus Valančius, nes šalyje buvo vykdoma tautos girdymo politika.
Įdomiausia, kad ir tuomet alkoholio vartojimas buvo siejamas su savižudybių skaičiumi, kitomis mirčių ar ligų priežastimis. Europiečiai jau tada įsitikino, kad išorinės mirties priežastys neatsitiktinai sutampa su suvartoto alkoholio kiekiu. Liūdna, bet realūs skaičiai yra dar didesni.
Nereikia užmiršti, kad niekas prie oficialiai nuperkamų stipriųjų gėrimų neprideda kontrabandinio ir namų sąlygomis pagaminamo alkoholio. Apskaičiuota, kad per metus vienam gyventojui tenka apie 18 litrų absoliutaus alkoholio. Tikėtina, kad šis skaičius realiai siekia per 20 litrų. Paprastai šnekant, tai yra apie 60 litrų degtinės.
- Kuris alkoholį vartojantis socialinis sluoksnis kelia didžiausią nerimą?
- Nuo alkoholio turbūt kenčia praktiškai visa be išimties mūsų visuomenė. Beveik milijonas žmonių kasdien vartoja alkoholį. Turiu galvoje ir vaikus, kurių girtavimas didėja lygiagrečiai su suaugusiųjų. Praėjusiais metais pirmą kartą Lietuvoje turėjome du atvejus, kai baltoji karštligė diagnozuota nepilnamečiams. Reiškinys, kai vaikai ne tik vartoja alkoholį, bet nuo jo ir suserga, kelia šiurpą. Psichikos sutrikimai pasireiškia tik tam tikrą laiką vartojant alkoholį. Vadinasi, mūsų vaikai jau yra su alkoholizmo „stažu“.
Kiekvienais metais apsinuodiję alkoholiu miršta apie 700 žmonių, vaikai – taip pat. Tai yra netoli tuberkuliozės epidemijos ribos. Nenormalu, kad darbingas žmogus miršta anksčiau laiko dėl to, kad alkoholis tapo vienos ar kitos ligos priežastimi.
Alkoholis kenkia ne tik sveikatai. Atsiranda įvairių socialinių, moralinių problemų: gerdami žmonės netenka darbo, nuskursta, tampa benamiais, pradeda vogti. Alkoholikų šeimose augantys vaikai kasdien kenčia smurtą, valstybei tenka mokėti pašalpas. Ateis laikas, kai išlikusi normali visuomenės dalis nebepajėgs pakelti tokios naštos. Pagaliau reikia atsakyti į klausimą: kur link mes, formuodami tokią visuomenę, einame?
- Paradoksas, tačiau nuolat pabrėžiama, kad Lietuvos ekonomika sparčiai auga, mažėja nedarbas, atsirado galimybė laisvai migruoti. Atrodo, kad pozityvi visuomeninė erdvė turėtų atspindėti šiek tiek kitokią padėtį?
- Siūlyčiau trumpam grįžti į ankstesnius laikus - nepriklausomybės pradžią. Mūsų tauta labai sunkiai perėjo iš vienos santvarkos į kitą. Tarsi sulaužėme nusistovėjusius senus stereotipus, bet nesugebėjome išsiugdyti naujų. Nesugebėjome galbūt dėl to, kad nebuvo tikslingos veiklos. Iš naujo kuriant valstybę, buvo užmirštas paprastas žmogus, kuriam reikia duoti viltį ir kažkokį gyvenimo tikslą. Be viso šito jokia bendruomenė negali išgyventi. Nejučia atsirado daugybė praradusių viltį žmonių, neturinčių socialinių garantijų.
Alkoholis yra narkotikas, prie kurio lengvai priprantama. Tai – jau kita medalio pusė. Kiekvienąkart išgėrus apima euforija, alkoholis padeda užsimiršti. Žmogus tarsi patiki apgaule, kad alkoholis padės išspręsti visas jį užgriuvusias bėdas.
- Vyrauja nuomonė, kad žmonės daugiausia gėrė sovietmečiu. Tačiau dabartinė statistika byloja ką kita. Kaip yra iš tikrųjų?
- Prieškarinėje Lietuvoje alkoholizmo ir apskritai girtavimo nebuvo, o savižudybių skaičius buvo vienas mažiausių Europoje. Gėrimo tradicijos mums buvo primetamos dar carinės Rusijos laikais, tačiau ypatingai pradėjo reikštis sovietmečiu.
Pokariu girtavimas tapo toks intensyvus, kad reikėjo imtis drastiškų priemonių – prievartinio išblaivinimo ir pan. Deja, alkoholizmo pavojus suvoktas per vėlai. M.Gorbačiovo valdymo laikais pastebėta, kad apgailėtina Sovietų Sąjungos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo girtuokliaujančios liaudies. Tiesa, tuo laikotarpiu pradėta vykdyti socialinė programa davė vaisių. Žymiai sumažėjo alkoholinių psichozių procentas. Tad lyginant su paskutiniu dešimtmečiu prieš nepriklausomybės atgavimą, mūsų dienų statistika - gerokai liūdnesnė. Jeigu palygintume su septintuoju ar aštuntuoju dešimtmečiu, duomenys, kurie nuo mūsų specialistų buvo slepiami, atrodytų panašūs į dabartinius.
Vis dėlto, nors ir nežymiai, bet skaudžiausia tų laikų statistika „atsilieka“ nuo to, ką matome šiandien.
- Sovietmečiu alkoholiniai gėrimai buvo labai pigūs. Dabar alkoholio kainos taip pat palyginti nedidelės. Juk užsieniečiai būriais traukia pas mus praleisti savaitgalius pigiuose baruose. Galbūt šis veiksnys taip pat lemia nesaikingą jo vartojimą?
- Žinoma, tai yra viena pagrindinių problemų. Sociologai ištyrė, kad padidinus alkoholinių gėrimų kainas, dalis žmonių jo atsisakytų ar bent mažiau vartotų, o vaikams taptų paprasčiausiai neįperkamas. Tačiau kaina – tik vienas iš apribojimų.
Būtina uždrausti alkoholio reklamą. Negaliu atsistebėti, kaip visur brukami svaigalai. Tai - ir visi jaunimo pamėgti realybės šou, ir visuomenei skiepijamas įvaizdis, kad alus neatsiejamas nuo krepšinio.
Masiniuose renginiuose netaikomi jokie apribojimai alkoholiui, plačiai paplito visą parą veikianti jo prekyba.
Nuo pačios valdžios viršūnių turėtų būti diegiamas kitoks požiūris į alkoholį. Kokį pavyzdį mato jaunoji karta, kai Seimo salėje švenčiamų gimtadienių metu politikai geria degtinę ar konjaką, kaip, pavyzdžiui, K.Skamarako atveju?
Asmenybė yra labai įtaigi, todėl visai nesunku suformuoti netinkamą asmens moralinių vertybių sistemą. Ypač pažeidžiami yra vaikai ir jų nesusiformavęs požiūris į gyvenimą.