Sifilis: kaip prancūziška liga pakeitė pasaulio istoriją

Senovės pasaulis nežinojo lytiškai plintančių ligų epidemijų, vėliau pavadintų venerinėmis.

Tačiau XVI a. Europą sukrėtė neregėto masto baisi liga: sifiliu sirgo kone kas penktas aukštuomenės narys. Anot liudytojų, nelaimėliai kentė siaubingus skausmus, vėliau pasikeisdavo ir jų išvaizda: liga deformuodavo veidus ir genitalijas, išskaptuodavo akis ir nosis, iš baisingų žaizdų verždavosi pūvančios mėsos tvaikas...

Vėliau sifilis nuslopo, o XX a. atsiradus penicilinui, ir išvis sudorotas. Tačiau neišnyko. Kiekvienais metais sifiliu Lietuvoje suserga maždaug 300 žmonių. Kas gi jie? Darbininkai ir bedarbiai, bet ne benamiai ir ne prostitutės, kaip mes linkę manyti. Liga gali būti arčiau, nei įsivaizduojame...

Iki šiol trunka moksliniai ginčai, iš kur atsirado sifilis, nusiaubęs Senąjį žemyną. Daugelis mano, kad jį į Barseloną parvežė Kristupo Kolumbo jūreiviai 1493 m. kovą. Kiti tvirtina, kad nuo seno Europoje buvusi blyškioji treponema susikryžmino su atvežtąja. Šie teiginiai ne iš piršto laužti: Kolumbo jūreiviai turėjo lytinių santykių su indėnėmis, o laivo „Nina“ įgula bei kapitonas Vicente'as Yáęezas Pinzėnas buvo gydomi nuo paslaptingos ligos, kuri pasireiškė pūliais varvančiais šašais. Taigi, anot šios versijos, amerikietiškoji blyškioji treponema kartu su jūreiviais Barselonoje išlipo į krantą, užkrėtė prostitutes, kareivius ir su Prancūzijos karaliaus Karolio VIII kariuomene patraukė užkariauti Italijos. Buvo 1494 metai.

Daugiakalbė Karolio armija, atakuojanti ispanų užimtą Neapolį, užsikrėtė nauja liga neregėtu greičiu. Venecijos kariuomenės gydytojas Cumanas matė, kaip spuogai, „panašūs į soros grūdą, atsiranda ant apyvarpės, ant jos vidinio paviršiaus arba ant varpos galvutės ir lengvai niežti“. O klierikas Josephas Grunpeckas iš Augsburgo, pats užsikrėtęs sifiliu, paliko siaubingą aprašymą: „Mano Priapo liauka (penis - red.) po užsikrėtimo sutino tiek, net abi rankos su vargu ją apimti galėjo.“

Kaip kentėjo sifiliu užsikrėtusios moterys, nežinome, nes gėda ir papročiai draudė gydytojams apžiūrėti netgi mirtinai sergančias karalienes.

Naujoji epidemija skverbėsi į amžinai neprausto kareivio tarpvietę, gatvės moterų, traukiančių paskui kariuomenę, ir prievartaujamų kaimiečių genitalijas. Liga rinko tokį didelį derlių, kad Karolis VIII turėjo pasitraukti iš ištvirkusio Neapolio ir grįžti su išlikusiais gyvais kariais į Prancūziją.

Krokuvoje sifilis pasirodė irgi 1493 m., jį parnešė į Romą atlikti atgailos keliavusi moteris. Neprireikė nė metų, kad madinga liga pasiektų Vilnių. O pirmoji epidemija Lietuvoje kilo 1495-1496 m.

1499 m. Maskvos caras Ivanas III Vasiljevičius liepė statyti prie Lietuvos sienos kordonus ir tikrinti, ar neateina žmonės, „sergantys liga, kuri pasireiškia skauduliukais ir vadinama prancūziška“.

Šiaurės karo metu švedai turėjo steigti specialias ligonines, nes dėl venerinių ligų sumažėjo kai kurių dalinių kovingumas.

Kadangi sifilis pradėjo plisti Neapolyje ir jo apylinkėse, jį prancūzai įvardijo „neapolietiška liga“. Vis dėlto Europa nepriėmė šio pavadinimo: blyškiąją treponemą sėjo Prancūzijos karaliaus kariai, todėl didžioji žemyno dalis šią ligą pavadino „prancūziška“. Nepadėjo nė šešių 16 amžiaus prancūzų gydytojų, naujai ligai priskyrusių „itališkos“ pavadinimą, protestai ir aiškinimai.

Kita vertus, daugelis Europos tautų kaltę vertė kaimynams ir okupantams: radosi „ispaniška liga“ olandams, „Kastilijos liga“ portugalams ir „portugališka liga“ rytų indams bei japonams, o „lenkiška liga“ rusams.

Sifilio pavadinimą ligai 1530 m. davė italų gydytojas ir poetas Girolamo Fracastoro, poemoje apie įsimylėjusį sergantį piemenį Sifilį. Blyškioji treponema tuo metu jau buvo iškankinusi tautas nuo Škotijos iki Dniepro ir Volgos.

Iš pradžių net pamaldūs katalikai valdovai nenorėjo tikėti, kad seksas atveda iki ligų ir epidemijų. Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas I 1495 m. priėjo prie išvados, kad tai bausmė už azartą, piktžodžiavimą ir bedieviškumą.

Pedro Pintoras, popiežiaus Aleksandro VI gydytojas, 1499 m. pastebėjo, kad liga prasideda nuo genitalijų ir nepaliečia vaikų bei senių, tačiau jos ryšio su seksu nerado. 16 amžiaus pradžioje gerbiamas karalių ir popiežių gydytojas Brassovolo iš „Ferrary“ apie vieną didelį pasisekimą turinčią damą rašė: „Pirmiausia užkrėtė vieną vyrą, paskui du, paskui tris, paskui šimtą.“ Atkreipę į tai dėmesį ispanai pradėjo kontroliuoti ir riboti prostituciją uždaruose gatvių kvartaluose. Bet nei prancūzai, nei vokiečiai, nei lenkai to nepadarė. Todėl šiose šalyse sifilis ir toliau šėlo.

Tiktai 16 amžiaus pabaigoje gydytojai pripažino, kad liga plinta lytiškai, per „Veneros pamylėtuosius“. Iš šio posakio ir įsitvirtino pavadinimas „veneros ligos“.

Blyškiosios treponemos aukoms priskiriami didžiausi 16 a. valdovai - Anglijos karalius Henrikas VIII ir Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis. Jo mirtis aprašoma itin baisiai: tino ir puvo, skleisdamas šlykščią smarvę, kol numirė 1584 m.

Karalių, magnatų ir menininkų, įtariamų sirgus sifiliu, sąrašas būtų be galo. Rodos, nuo sifilio mirė popiežiai Julius II, Aleksandras VI, jo sūnus imperatorius Borgia, Anglijos kancleris Thomas Wolsey, Prancūzijos karalius Pranciškus I, Švedijos karalius Erikas XIV ir jo sūnus Jonas.

Liga per dvarus sklido žaibiškai. Nusigėręs lenkų didikas Jonas Zamoiskis užkrėtė žmoną Mariją Kazimierą d'Arguin, o ši - kitą savo vyrą, didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių Joną Sobieskį.

Panašus likimas ištiko Lenkijos karalių Joną Albrechtą iš jogailaičių dinastijos. Su šios ligos simptomais 1506 m. mirė ir Jono brolis - Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras, taip pat didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir lenkų karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnus kardinolas Fridrichas Jogailaitis, garsėjęs ištvirkimu.

Jogailaičiai nebuvo vienintelė dinastija, kurią išnaikino sifilis, mat aristokratija buvo labiausiai pasileidusi ir mobili.

Be didesnių nuostolių pavyko išsisukti tik Habsburgams - jie buvo ir religingi, ir ištikimi žmonoms.

1572 metais, eidamas 53-iuosius, mirė paskutinis iš jogailaičių - didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Mokslininkai spėja, kad mirties priežastis - „dvarų siaubas“ sifilis. Karalių galėjo užkrėsti meilužė italė Diana di Cordona, karalienės Bonos dvariškė, kai jam buvo vos septyniolika. Tačiau yra ir kita valdovo mirties versija: Žygimantas Augustas, gulėdamas mirties patale, kentė baisius skausmus, nes inkstų akmenys sukėlė jų nepakankamumą ir uremiją.

Ar garsiausias to meto Rytų valstybės meilužis perdavė ligą ir trims savo žmonoms - seserims Elžbietai bei Kotrynai Habsburgaitėms, Austrijos imperatoriaus dukterims, ir Barborai Radvilaitei, nežinoma. Elžbieta mirė vos devyniolikos po eilinio epilepsijos priepuolio, ji palaidota Vilniuje. Barbora mirė trisdešimties. Prieš mirtį ji vėmė, viduriavo, ant lyties organų atsirado guzų. Mokslininkai abejoja, ar tai galėjo būti žaibiška sifilio forma, greičiau lyties organų vėžys. Kotryna sulaukė trisdešimt devynerių. Tačiau su Augustu ji gyveno neilgai - valdovui nepatiko, kad Austrijos imperatorius nuslėpė, jog ir antroji jo dukra serga epilepsija. Žygimantas neįsileido Kotrynos į rūmų gyvenimą, todėl ši supykusi grįžo pas tėvą.

Matyt, Žygimantui Augustui sifilis labai netrukdė gyventi ir nuveikti didelius darbus meilės srityje. Tačiau vaikų jis vis dėlto nesusilaukė. Su juo baigė gyvuoti ir jogailaičių dinastija.

Blyškioji treponema pakeitė madas ir papročius: nuplikusias galvas teko slėpti, tad rūmuose atsirado perukai. Su jais - ir ceremoningas elgesys, ypač populiarus 17-18 amžiaus Prancūzijoje.

Blyškioji treponema šėlo visuose Europos dvaruose. Bet pagaliau valdovai suprato, kad seksas be ribų gresia mirtimi ar luošumu. Ir ponija ėmė ieškoti būdo, kaip apsisaugoti nuo baisios nelaimės, kai aistra degina, o protas liepia susivaldyti. Dvasine panacėja tapo reformacija su puritonizmu - „švaros“, arba ištikimybės, paisymu. Ką gali žinoti, gal Martynas Liuteris nebūtų turėjęs tokio pasisekimo, jei ne Europoje siaučiantis sifilis.

18 amžiaus Prancūzijos dvare buvo sunku rasti neužsikrėtusių aristokratų. Peterburgo erotikos klubuose jis buvo platinamas orgijų metu, o paskui „išsiunčiamas“ liaudžiai. Po Europą klaidžiojantis užsikrėtęs Kazanova ir 40 sergančių jo meilužių tebuvo lašas jūroje.

18 amžiuje sifilis lyg ir sušvelnėjo, bet vis dažniau imtas tapatinti su homoseksualumu. Mat išeinamojoje angoje vietoj tradicinio šankerio išaugdavo ypatingos formos votis.

19-20 a. trečdalį psichiatrijos ligoninių pacientų sudarė sergantys paskutinės stadijos sifiliu. Gi de Maupassant'as prieš mirtį įnirtingai kalbėjo su siena ir grasino Dievui, kad užkrės jį sifiliu.

Sifilis dramatiškai trumpino gyvenimą, vaikai gimdavo jau paveldėję ligą. 20 amžiaus pradžioje Leon Daudet teigė, kad blyškioji treponema yra „neurastenikų, melancholikų, mizantropų, depresuotų žmonių, žodžiu, keistuolių“ atsiradimo kaltininkė.

Liga buvo tiek paplitusi, kad iki 19 amžiaus aristokratas be sifilio atrodė netikras. Todėl visai priimtina hipotezė, kad degeneravusi aristokratija prisidėjo prie Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų sėkmės: Prancūzijos bajorija prarado ne tik ekonominę, karinę, visuomeninę galią, bet ir neteko paprasčiausio atsparumo gyvenimui. Dar Volteras atkreipė dėmesį, kad sifilis ateina į kasdienybę, jis prasmuko ir į žemuosius sluoksnius. Taikant Carlo Jungo minios nežinojimo teoriją, neapykanta užsikrėtusiai aristokratijai galėjo išjudinti liaudį.

Tuo metu valstiečių prieraišumas prie žemės buvo tolygus išlikimui. Sifilis šią visuomenės dalį palietė nežymiai: valstiečiai niekur nekeliavo, tai ir nepernešė baisios ligos.

19 amžiaus viduryje ištikimybė tapo dorybe. Nors dėl to vedybinis gyvenimas dažnai tapdavo veidmainiškas, bet kuo puikiausiai saugojo nuo sifilio.

Sifilį sukelia blyškioji treponema - Treponema pallidum, bakterija, kuri prasiskverbia pro mažiausius odos pažeidimus. 1905 m. ją atrado parazitologai iš Vokietijos, lietuvių kilmės Fricas Schaudinis ir Erichas Hoffmannas.

Nuo užsikrėtimo praėjus 2-3 sav. vietoje, kurioje blyškioji treponema pateko į kūną, dažniausiai ant lyties organų, burnoje, susidaro šankeris - kietoji opa. Šankeryje treponema dauginasi ir skverbiasi į visą organizmą. Dažnai būna padidėję ir periferiniai limfmazgiai. Jei įsimeta dar kita infekcija, opa pradeda pūliuoti, sklinda nemalonus kvapas. Bet ir negydoma per porą savaičių išnyksta.

Po kelių mėnesių ant viso kūno staiga atsiranda raudonų dėmių. Negydomos irgi po mėnesio kito praeina. Bet sukėlėjas organizme toliau dirba juodą darbą. Koks jis bus, numatyti sunku.

XX a. pradžioje buvo atlikta Oslo studija: stebėta negydomos ligos eiga. Paaiškėjo, kad trečdalis pasveiksta, kitas trečdalis nuolat turi sukėlėjų antikūnų, o likusiems kyla grėsmingų komplikacijų: pažeidžiamos kraujagyslės, vidaus organai, kaulai. Jei pakenkiama galvos smegenims, kyla meningito grėsmė, jei nugaros - progresuojančio paralyžiaus. Jei pažeista nervų sistema, susergama vadinamuoju neurosifiliu: prasideda psichozės, paiki didybės kliedesiai. Manoma, kad Benito Musolinio idėjos apie Romos imperijos atkūrimą galėjo būti sifilio pasekmė. Taip pat susiformuoja gumos - specifinis uždegimas, tada iš audinių susidaro nekrozinė masė, supama stiprios apsauginės kapsulės, vėliau audiniai „išgriūva“. Pažeidimai būna baisūs, ypač gomuryje ir veide. Apie tokius ligonius Adomas Mickevičius rašė: „Pienburniai, kalbantys pro nosį arba visai be nosių.“

Visais laikais sifilis buvo laikomas gėdinga liga, apie jį buvo stengiamasi nutylėti. Istoriniai šaltiniai apie vieną iš Radvilų tik užsimena, kad keliaudamas po Europą pasigavo „neslachetą choroba“.

Nuo pat sifilio atsiradimo buvo ieškoma vaistų. 16 a. liga gydyta neefektyviu guajako, augalo iš Lotynų Amerikos, antpilu. Manyta, kad jeigu Dievas ją sukūrė, turi duoti ir vaistą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aristokratams buvo mokamos pašalpos, kad pirktų guajaką ir gydytųsi - šiuolaikiniais terminais, sukurta kompensuojamųjų vaistų sistema.

Tikėta, kad išsigydyti nuo sifilio galima santykiaujant su nekaltomis mergelėmis.

Vienas sifilio gydymo būdas buvo itin ciniškas - užsikrėsti dėmėtąja šiltine. Kadangi pakyla labai aukšta temperatūra, o sifilio spirochetos to „labai nemėgsta“. Taigi, kam pavykdavo išgyventi nuo šiltinės, tas atsikratydavo ir sifilio.

Vis dėlto už išlikimą aristokratija turi būti dėkinga gyvsidabriui. Jo galią įveikti sifilį pastebėjo Paracelsas. Lietuvos antropologai, tyrę Napoleono kareivių masinę kapavietę sostinės Šiaurės miestelyje, matavo gyvsidabrio kiekį sirgusiųjų sifiliu kauluose: buvo rastas keliasdešimt kartų didesnis kiekis nei kitų.

Nors šio vaisto šalutinis poveikis baisus, 500 metų neatsirado jokio efektyvesnio vaisto - iki pat 1929 m. Tada Alexanderis Flemingas atrado bakteriostatinį pelėsių poveikį ir sukūrė pirmąjį pasaulyje antibiotiką peniciliną. Už tai 1945 metais jis apdovanotas Nobelio premija.

Penicilinu sifilis gydomas iki šiol.