Maisto dykumos – masinio JAV nutukimo kaltininkės

Prakalbus apie amerikiečius, jų mitybos įpročius ir juosmens apimtį, kiekvienas lietuvis randa ką pasakyti. Paprastai toks pokalbis sukasi apie kokakolos, mėsainių ir dešrainių valgymo kultą ar net nesugebėjimą išsiropšti iš automobilio jų nusipirkti.

Tačiau į JAV gyventi ar tik pasisvečiuoti atvykę europiečiai dažnai neįvertina nepaprasto šios šalies rasinio, etninio ir socialinio susiskaldymo, dažnai nulemiančio gyventojų mitybos ypatumus.

Kaip rodo sociologiniai tyrimai, skirtumai tarp turtingų ir vargšų akivaizdžiausi Amerikos didmiesčiuose. Čia netoli vieni nuo kitų gyvena žmonės, galintys sau leisti ištisus metus valgyti ekologiškai užaugintus vaisius ir daržoves, lepinti skrandžius prabangiuose restoranuose bei tie, kurie vos sudurdami galą su galu apsiperka pigiausiose prastos kokybės produktais prekiaujančiose parduotuvėse.

Jei kas turistą iš kitos šalies pavežiotų pietinėje miesto dalyje besidriekiančiu Garfildo bulvaru, o po to pasiūlytų pasivaikščioti į šiaurę nuo finansinio rajono esančioje Gold Coasto apylinkėje, jam būtų sunku patikėti, kad tai ta pati Čikaga.

Garfildo bulvaras – tai ilga gatvė, tiesi ir plati lyg autostrada Vilnius-Klaipėda.

Pripratusi prie kreivų Vilniaus gatvelių pirmą kartą važiuodama šia gatve į pietinėje Čikagos dalyje įsikūrusį Balzeko lietuvių kultūros muziejų, negalėjau atsistebėti tokiu nuobodžiu miesto planuotojų sukurtu monstru.

Bulvaro apylinkės – tankiai apgyvendintos. Statistinis gyventojas – sunkiai besiverčiantis afroamerikietis. Dėl skurdžios aplinkos, rasinės izoliacijos ir didelio nusikalstamumo, naujokui Čikagoje paprastai negailima patarimų važiuojant šia gatve užsidaryti automobilio langus ir nesustoti.

Čia nėra nė vieno prekybos centro keliolikos kilometrų spinduliu. Kelios maisto pardotuvės veikiau primena apgriuvusius sandėliukus nei vietas, kur galima nusipirkti maisto. Slogią atmosferą išsklaido tik greito maisto restoranai. KFC, „Wendy’s”, „McDonald’s” - vos ne ant kiekvieno kampo. Neretai ties sankryža vienas prieš kitą stovi du greito maisto restoranai.

Mėsainiai, sūrainiai, riebaluose skrudintos bulvytės bei kepta vištiena, „pagardinta” gyvūnų augimą skatinančiais hormonais bei antibiotikais. Nors „McDonald’s” pastaruoju metu stengiasi savo meniu praturtinti salotomis, jų pasiūla nėra nei pakankama, nei garantuota kiekviename frančizės pagrindu valdomame restorane.

Žmonėms su ribotomis pajamomis ar be patikimų automobilių pasiekti didelius prekybos centrus neretai praktiškai neįmanoma. Kita vertus, didelė dalis Garfildo bulvaro apylinkėse gyvenančių amerikiečių net negalėtų leisti sau apsipirkti moderniame prekybos centre. Kaloringas mėsainis iš greitojo maisto restorano laikinu sotumo efektu toli pralenkia daržovių porcija iš sveiko maisto parduotuvės kitame miesto gale.

Ironiška, kad netoli vieno „McDonald’s” restorano Garfildo bulvare gerai matosi aukščiausias pastatas Amerikoje – “Sears Tower”. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo jo atsiveria tikras ,,maisto rojus” – Gold Costo rajonas.

Nors greito maisto restoranų esama ir čia, tačiau juos savo skaičiumi lenkia madingos kavinaitės, kuriose kavos puodelis neretai kainuoja brangiau nei mėsainio su bulvytėmis porcija Garfildo bulvaro rajone. Čia pat – „Whole Foods” prekybos centras, iš mažo bendraminčių kooperatyvo Teksaso valstijoje išaugęs į vieną sėkmingiausiai veikiančių JAV maisto pramonės įmonių.

„Whole Foods” prekiauja daugiausia ekologiškais, griežtai jokių konservantų neturinčiais, maisto produktais. Kainos čia lenkia ir ,,McDonald’s”, ir prekybos centrus. Šioje parduotuvėje savo poreikius gali patenkinti ir vegetarai, ir jokių gyvūninės kilmės produktų nevartojantys klientai, ir įvairiausios rūšies ekologiškai augintos mėsos mėgėjai.

„Whole Foods” klientai – tai ne iš pašalpų gyvenantys, vos galą su galu suduriantys afroamerikiečių geto gyventojai. Tai bankininkai, verslininkai, gydytojai, kitų sričių profesionalai, kurių dauguma, žinoma, baltaodžiai. „Whole Foods” atrodo lyg parduotuvė, esanti kitoje planetoje nei greitojo maisto restoranai Garfildo bulvare.

JAV dietologams skundžiantis dėl didėjančio žmonių su antsvoriu skaičiaus, į pagalbą atskubėjo sociologai. Pastarieji ėmėsi tyrinėti ne kiek ir ką žmonės valgo, bet kokios aplinkybės juos verčia rinktis nesveiką maistą.

Pasirodė, kad socialinė atskirtis šioje srityje – didesnė nei manyta. Bet to, Čikagos pavyzdys yra greičiau didmiesčių bendrojo vaizdo taisyklė, nei išimtis.

Naujausi sociologų tyrimai – tiesiog šokiruojantys. Save turtingiausia ir įtakingiausia tauta laikantys amerikiečiai dažnai gyvena ,,maisto dykumose” ir neturi net patenkinamų galimybių nusipirkti kokybiškų bei sveikų maisto produktų.

Net 44 proc. JAV vakaruose gyvenančių amerikiečių turi ribotas galimybes apsipirkti didesnėje maisto parduotuvėje ir kasdienius mitybos poreikius patenkina užsukdami į degalinės miniparduotuves ar greito maisto restoranus. Vidurio Vakaruose tokių žmonių yra 34 proc., Pietuose – 24 proc., ir tik Šiaurės Rytuose – vos 10 proc.

Terminą „maisto dykuma” sugalvojo britų mokslininkai. Didžiojoje Britanijoje augantis žmonių su antsvoriu skaičius bei mažėjantis daržovių parduotuvių kiekis jau nuo aštuntojo dešimtmečio kelia nerimą įvairių sričių specialistams.

Gausėjant prekybos centrų nyksta nedidelės, vienai šeimai priklausančios parduotuvės. Prekybos centrus jų savininkai linkę statyti priemiesčiuose, mat čia daugiau vietos milžiniškiems pastatams, pigiau įrengti erdvias automobilių stovėjimo aikšteles ir lengviau pritraukti pirkėjus. Taip miestų centrai bei kaimiškos vietovės dėl prekybos centrų plitimo pamažu ėmė virsti „maisto dykumomis”.

JAV didmiesčių gyventojams neretai tenka pėsčiomis eiti kelis kilometrus arba važiuoti miesto transportu su persėdimais, kad pasiektų didesnį prekių asortimentą turinčią parduotuvę. Savo ruožtu, kaimo gyventojų, neturinčių automobilio, galimybės įsigyti sveiko maisto, taip pat ribotos. Net ir turintys automobilius turi važiuoti dešimtis kilometrų, kad pasiektų artimiausią parduotuvę, prekiaujančią daržovėmis ir nekonservuotu maistu.

Kai kuriose skurdesnėse miesto dalyse gyvenantys amerikiečiai turi šiek tiek geresnį pasirinkimą maistui įsigyti nei degalinės. Tai parduotuvės, prekiaujančios pagrindiniais maisto produktais už nedidelę kainą.

Vienas populiariausių parduotuvių tinklų JAV vidurio vakaruose – ,,Save-A-Lot”. Pasirinkimo nėra. Kartoniniuose pakeliuose supakuoti greitam vartojimui paruošti pietūs, sausainiai, iškepti naudojant hidrogenizuotus aliejus, bulvių traškučiai, pienas, kuris nesugyžta net karštą vasaros dieną paliktas automobilio bagažinėje.

Šio verslo savininkai išlaiko mažas kainas mokėdami mažus atlyginimus savo darbuotojams, sumažindami klientams teikiamų paslaugų kiekį iki minimumo bei vengdami prekiauti populiariausių prekinių ženklų produkcija.

„Save-A-Lot” ir į ją panašios pigiais maisto produktais prekiaujančios parduotuvės mažas pajamas gaunantiems gyventojams suteikia galimybę pasijusti turtingesniais nei jie yra. Už nedidelė sumą žmonės gali prikimšti pilnus šaldytuvus nesveiko maisto. Bet vėliau sutaupyti pinigai smogia bumerangu, kai ima šlubuoti sveikata.

Platesnio masto tyrimai, kuriais mėginama išsiaiškinti ,,maisto dykumų” problemos mastą JAV, pradėti atlikti vos prieš kelerius metus. Nors galutiniai studijų duomenys dar nėra susisteminti, tačiau sociologai linkę teigti, jog būtent „maisto dykumų” egzistavimas - masinio nutukimo. priežastis.

Žmonės, gyvenantys „maisto dykumose”, patenka į uždarą ratą. Jie neturi pakankamai pinigų ir laiko, kad galėtų keliauti keletą ar kelioliką kilometrų iki artimiausio prekybos centro, tuo tarpu jų apylinkėse galima įsigyti tik greito maisto bei kitų kaloringų ir pigių maisto produktų.

Sunkiai besiverčiantiems gyventojams taip pat aktualu ir tai, kad maistas greitai nesugestų. Deja, natūralus ir sveikas maistas, įskaitant daržoves, genda daug greičiau nei konservuoti produktai, kuriuose dar ir gausu konservantų.

Mokslininkų prognozės nedžiugina. Kaip neseniai nustatė Viskonsino universiteto mokslininkai, maždaug trečdalis Čikagoje gyvenančių trimečių vaikų iš sunkiai finansiškai besiverčiančių šeimų turi antsvorį arba jau yra nutukę. Šis skaičius dar didesnis ispanakalbių šeimose – net 44 proc.

Tiesa, kad Amerikoje iš bado nemirsi. Bet galimybės įsigyti sveiko maisto čia ne visiems prieinamos. Tai pirmiausia priklauso nuo kišenės storumo ir gyvenamosios vietos. Labiau nei bet kur kitur Vakarų demokratijų pasaulyje.