Maras - tiksinti laiko bomba

Juodoji mirtis, XIV amžiuje nusinešusi trečdalį Europos gyvybių, vis dar tarp mūsų. Ne tik kaip pavojingas bioterorizmo įrankis. Šimtmečius išgyvenusi maro bakterija gali bet kada paplisti tarp žmonių. Šylantis klimatas tam sudaro palankias sąlygas.

 ***

Maras nesunaikintas ir vis dar labai pavojingas. Klimato pokyčiai gali sukelti naujus jo protrūkius. Šiltesni pavasariai ir drėgnesnės vasaros gali sudaryti palankias sąlygas plisti šios pavojingos ligos sukėlėjams - bakterijoms “Yersinia pestis”: jų skaičius gali padvigubėti oro temperatūrai pavasarį pakilus vos laipsniu - teigia Oslo universiteto biologijos profesorius, Ekologinės ir evoliucinės sintezės (CEES) centro vadovas Nilsas C.Stensetas, su kolegomis tyręs šią baisią ligą.

Mokslininkai naudojosi Kazachstane surinktais duomenimis apie smėlynų kiškių, infekcijos sukėlėjų nešiotojų, populiaciją.

Ligos užkratas nuo jų plinta tarp kitų gyvūnų ir žmonių per blusų įkandimus. Patys kiškiai neužsikrečia maro bakterijomis, yra tik jų prieglobstis. Oro temperatūrai pakilus 10 celsijų, blusos labai suaktyvėja. Jei pavasaris ankstyvas ir šiltas, jos ima sparčiai daugintis.

Kitas šaltinis, kuriuo rėmėsi mokslininkai, - paleoklimatiniai tyrimai. Pagal Kazachstane augančių medžių rieves nustatė, kad šiuo metu Vidurinėje Azijoje klimato sąlygos tokios pat kaip XIV amžiuje, kai iš ten kilo pačios baisiausios žmonijos istorijoje maro epidemijos. Labai panašios jos buvo ir apie 1800 metus, kai šis regionas vėl tapo maro židiniu.

Tai, kad grėsmė visai reali, liudija ir Kembridžo universiteto mokslininkų tyrimai. Nustatyta, kad “Yersinia pestis” išgyvena daugybę metų atspariose šiai ligai žiurkių kolonijose ir gali bet kada sukelti jos protrūkius tarp kitų, neturinčių atsparumo, graužikų - lauko pelių, voverių, prerijų šunų, o iš jų nesunkiai paplisti tarp žmonių. Maru užsikrėtusių žiurkių ne taip seniai buvo aptikta Maskvos metro.

Nė vienas karas nenusinešė tiek gyvybių, kiek maras. Viena didžiųjų jo epidemijų prasidėjo 540 m. Pelusiume, Egipte, Nilo deltos mieste. 542 metais pasiekė Konstantinopolį ir išplito po Europą bei Aziją.

Manoma, kad jos metu mirė daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų.

Nuo VI iki XIV amžiaus, kai pasaulį sukrėtė tikras maro sprogimas, ligabuvo beveik užmiršta. 1346-1348 metais iš Azijos atkeliavusi liga tiesiog nusiaubė Europą - mirė apie 25 milijonus žmonių. Negailestinga ji buvo ir Kinijai - gyventojų ten sumažėjo 35 mln.

Ligos židinys plykstelėjo Gobio dykumoje Mongolijoje 1320 metais.

Maro kelias - tai karavanų kelias, kartu su jais liga keliavo į Vakarus. Iš pradžių ji siautėjo Volgos žemumose, vėliau persikėlė į Kaukazą ir Krymą, 1347 metais mirtis karaliavo Konstantinopolyje, apėmė Aleksandriją. Tais pačiais metais ji pasiekė Europą ir pasiliko čia 300 metų. Per šį laiką nužudė 75 milijonus žmonių.

Trečioji maro pandemija prasidėjo 1855 metais Kinijos Junanio provincijoje. Pasiekė Honkongą, Bombėjų, su gabenančiais krovinius garlaiviais prasiskverbė į Afriką, Australiją, Europą, Havajus ir net Japoniją, Filipinus, Šiaurės ir Pietų Ameriką - mirė 12,5 mln. Žmonių. Būtent šios pandemijos metu 1894 metais mokslininkai paskelbė atradę marą sukeliantį mikroorganizmą.

Maro sukėlėją beveik vienu metu išskyrė dvi mokslininkų grupės, vienai jų vadovavo japonų mokslininkas Šibasaburo Kitasato, o kitai - prancūzas Aleksandras Yersinas, Louiso Pasteuro mokinys. Tolesni tyrinėjimai atskleidė, kad tai buvo juodųjų žiurkių pernešama liga, o plito per jų kailyje gyvenančias blusas. Kai žiurkės padvėsdavo, blusos susirasdavo naujus šeimininkus, žmones. Paaiškėjo, kad užtenka vienintelės bakterijos užsikrėsti mirtina liga.

Bakterijos gali sukelti trijų tipų marą. Labiausiai paplitęs - buboninis. Juo susergama, kai ligos sukėlėjų patenka į limfinę sistemą. Didžiuliai skausmingi gumbai iškyla kakle, pažastyse ar kirkšnyse. Miršta apie 60 proc. susirgusiųjų.

Kita maro forma - sepsinis, ypač pavojingas, nes beveik visuomet baigiasi mirtimi per 24 valandas. Šiuo atveju ligos sukėlėjų patenka tiesiai į kraują.

Plaučių maru užsikrečiama nuo kitų ligonių per orą ar drabužius. Mirtis dažniausiai ištinka per dvi tris dienas. Visų trijų ligos formų paskutinėmis stadijomis dėl kraujo krešėjimo sutrikimų kyla vidinis kraujavimas, todėl ant odos pasirodo mėlynių. Ant bubonų dažnai iškyla rausvų dėmelių, o plaučių marą lydi stiprus kosulys.

Laba i reta forma - žarnyno maras, primena apsinuodijimą, pasireiškia virškinimo sutrikimais, vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais. Tie, kurie suserga lengva ligos forma, išgyvena ir įgyja imunitetą.

Pirmosios ir antrosios maro epidemijų metu žmonėms ypač trūko žinių, kaip kovoti su liga. Pavyzdžiui, 14 amžiuje mirusieji buvo kraunami į krūvas, kuriose šmirinėjo žiurkės ir šunys, graužė lavonus ir platino ligą. Namie vyravo nešvara, išmatos pilamos tiesiai į gatvę, žmonės retai prausėsi, todėl blusoms veistis buvo ypač palankios sąlygos.

Bijodami užsikrėsti, giminaičiai atsisakydavo vieni kitų, vyrai pamesdavo žmonas, tėvai - vaikus. Apie tai rašė Giovanni Boccaccio knygoje „Dekameronas“.

Knygos herojai, jaunuolių grupelė, apsigyvenę atokiau nuo maro apimtų miestų, kur buvo visiškas chaosas, kūrė istorijas.

Nežinodami maro priežasties, gyventojai griebdavosi visko, kas tik įmanoma: degino smilkalus, nosinaites mirkė aromatiniuose aliejuose, maudėsi šlapime, nuleisdavo kraujo, dėjo dėles. Netgi gėrė pūlius iš gumbų, ant jų dėjo džiovintas rupūžes, turtingieji gėrė skystą auksą ir brangakmenių miltelius, plakė save.

Lietuvoje maro sukėlėjais buvo laikomos liūnuose susidarančios dujos, pūvančių lavonų smarvė ir kiti nešvarumai, kur veisiasi įvairūs parazitai: musės, uodai, rupūžės ir žalčiai.

Mirusiuosius degino arba suversdavo į masinius kapus. Laimėjo tie, kurie stengėsi sergančius izoliuoti nuo sveikųjų. Pavyzdžiui, XIV a. Venecijoje, nors maro epidemija buvo apėmusi visą Italiją, susirgo ir mirė palyginti nedaug gyventojų. Mat mirusieji buvo išgabenami laidoti į kitą salą, ten buvo stengiamasi išvežti ir susirgusius.

Persilaužimas kovojant su maru pasiektas tik XIX amžiaus pabaigoje. Epidemiologijos mokslas leido nustatyti, kaip plinta maro sukėlėjai. Tai paskatino imtis sanitarinių priemonių.

Bet tik 1932 metais, atsiradus sulfonamidams, atsirado ir efektyvus maro gydymo būdas. Ligą veiksmingai įveikia antibiotikai streptomicinas, gentamicinas ir tetraciklinas, o penicilinas visiškai netinkamas. Tačiau vaistų ligonis turi gauti ne vėliau kaip per pirmas 18 ligos valandų. Sergant bubonine maro forma, prireikia ir perpjauti gumbus, kad ištekėtų pūliai.

Pastaraisiais metais pasigirsta vis daugiau nerimą keliančių žinių apie antibiotikams ir kitoms gydymo priemonėms atsparias maro bakterijas. Teigiama, nors oficialiai ir nepatvirtinta, kad jos buvo sukurtos JAV kariuomenės laboratorijose kaip bakteriologinis ginklas.

Paskutinio maro protrūkio Madagaskare praėjusį dešimtmetį metu mokslininkai ištyrė, kad ligą sukėlusi bakterija atspari penkiems antibiotikams.

Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos vadovas profesorius Alvydas Laiškonis teigia, jog kol kas nesukurta ir efektyvių skiepų nuo maro, nors bandymų būta. Vienintelė licencijuota vakcina efektyvi tik pusei recipientų. Be to, ji pradeda veikti tik po dviejų savaičių, tad epidemijos atveju iš jos būtų menka nauda.

Birmingemo universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkai 2001 metais sukūrė pelėms veiksmingą į nosį purškiamą vakciną. Manoma, kad ji gali būti efektyvi ir žmonėms. Atliekami klinikiniai tyrimai.

Tais pat metais pasirodė nauja teorija apie maro sukėlėjus ir kilmę. Kembridžo universiteto mokslininkai Siusana Scott ir Kristoferis J.Dunkanas paskelbė, kad ligą sukelia ne bakterijos, o kita infekcija. Ieškodami galimo sukėlėjo ekvivalento, jie nurodė Ebolos ir Marburgo virusus, du labiausiai užkrečiamus ir greičiausiai plintančius iš visų šiandien žinomų.

Maro sukėlėjais užsikrėtusių graužikų šiandien aptinkama JAV, Pietų Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje, Rusijoje nuo jų maru užsikrečia ir pavieniai žmonės.

Kasmet pasaulyje registruojama apie 2 tūkst. maro atvejų. Didesni protrūkiai buvo praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Indijoje, Madagaskare ir Mozambike. Jie neleidžia abejoti, kad maras vis dar gyvas.

Paskutinis didžiausias maro protrūkis užregistruotas 1995 metais Indijoje, kur susirgo daugiau kaip 200 žmonių - daugelis jų mirė. Manoma, kad ligos židinys buvo užsikrėtę graužikai. 1997 Madagaskare susirgo 115 žmonių. Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad maras gali bet kada atgyti. Ypač ten, kur šilta, o klimatui šylant tokių vietų vis daugiau.

Lietuvoje paskutinis susirgimas maru užfiksuotas XIX amžiuje.

Nustatyta, kad maro sukėlėjai vandenyje, maisto produktuose išgyvena 2-4 mėnesius. Graužikų kailyje - ne mažiau kaip 7 mėnesius. Žmonių, mirusių nuo maro, lavonuose 2-7 paras, o žemoje temperatūroje – iki metų. Ore jie gyvybingi išlieka vos valandą.

Mokslininkams pavyko rasti 400 metų senumo “Yersinia pestis” DNR žmonių palaikuose, jų dantų masėje. Jei maro sukėlėjai būtų panaudoti kaip biologinis ginklas, greičiausiai kaip aerozolis būtų išpurkšti į orą. Dėl to jie veikiausiai sukeltų plaučių marą. Po 1-6 dienų nuo užsikrėtimo žmonės pajustų pirmuosius ligos simptomus. Greitai užsikrėstų ir kiti, kontroliuoti ligą būtų sunku.

Ligos sukėlėjai galėtų būti išpurkšti dideliuose prekybos centruose ar kitose sambūrių vietose, siekiant užkrėsti kuo daugiau žmonių. Kaip tik dėl to maro bakterijos ir yra teroristų akiratyje. Be to, jų yra gamtoje, todėl jas nesunku išgauti ir dauginti laboratorijose.

Nors 1972 metų Londono, Maskvos ir Vašingtono susitarimas draudžia naudoti mikroorganizmus ir jų toksinus biologiniam ginklui, nors apriboti tyrimai su maro sukėlėjais - juos leidžiama tyrinėti tik 30 šalių, - tačiau 1996 metais paskelbta, jog parduota 10 “Yersinia pestis” rūšių.

Jos pasklido po daugelio valstybių mikrobiologijos laboratorijas. Nuo 1993 metų 27 laboratorijos paskelbė 48 pranešimus apie maro sukėlėjų tyrinėjimus, bet tik 4 buvo jų nusipirkusios oficialiai. Kur dingo kiti, galima spėlioti. Informacija slepiama, tačiau aišku, kad vienos laboratorijos dirba su maro sukėlėjais siekdamos sukurti efektyvią vakciną, o kitos atlieka bandymus, kurių tikslas - sukurti antibiotikams atsparias jų rūšis.

Idėja panaudoti maro bakterijas kaip biologinį ginklą nėra nauja: didžioji viduramžių maro epidemija kilo maru užsikrėtusias žiurkes suleidus į apsiaustą miestą, kad jo gyventojai greičiau pasiduotų ir būtų sunaikinti. 1710 metais Rusijos ir Švedijos karo metu Rusijos kariai mirusiųjų nuo maro kūnus naudojo kaip užkratą, kad sukeltų epidemiją priešų pusėje.

Neaplenkė maro epidemijos ir Lietuvos. Istorikai apskaičiavo, kad per XI-XV a. mūsų kraštuose buvo ne mažiau kaip 29 epidemijų metai, o per XVI-XVIII a. - net 81. Manoma, kad XVII a. Žemaitijoje nuo maro, karo ir bado galėjo žūti daugiau kaip pusė gyventojų.

Baisiausia neganda atslinko drauge su Šiaurės karu. 1709-1710 m. Išmirė kaimai, net toks Lietuvos miestas kaip Gardinas liko be gyventojų. Vien Prūsijoje maro aukomis tapo 150 tūkst. žmonių, Vilniuje – 80 tūkstančių. Kasdien mirdavo 400-500! Punios klebonas laidojimų registre įrašė: „Pas mus maras. Nežinome, kas ir kur miršta, nes žmonių nelaidojame, kad neišnešiotume ligų“.

Siaučiant epidemijoms nedirbdavo seimai, neveikė turgūs, maldos namai, teismai, mokyklos. Mėnesį neleisdavo įeiti į mirusiojo namus, o kartais juos sudegindavo. Buvo izoliuojami miestų kvartalai.

Liga trukdė ir tarpvalstybiniams santykiams: 1416 m. Jogaila uždraudė Gdansko pasiuntiniams atvykti į Vilnių; dėl maro 1572 m. Žygimantas Augustas negalėjo dalyvauti Varšuvos Seime. O 1632 m., karo su Maskva metu, į jos žemes buvo uždrausta iš Lietuvos įvežti apynius, nes, žvalgų žiniomis, žiniuonė juos esą užkalbėjusi skleisti maro epidemiją.

XVI a. pastatyta Vilniaus gynybinė siena atliko ir karantino užkardos funkcijas: pro miesto vartus nebuvo įleidžiami ligoniai. O sargyba turėjo sekti, kad niekas sienoje nepramuštų skylių. Vilniuje dieną buvo atveriami tik Rūdninkų vartai.

Tvarkytis su suirute iš prastuomenės buvo samdomi „maro sargybiniai“. Jie atlikdavo smulkius pavedimus: saugojo į miestą vedančius kelius, miesto vartus, lazaretus ar atskiras izoliuotas miesto dalis, nešiojo sergantiesiems vaistus bei maistą, prižiūrėjo duobkasius, saugojo viešąją tvarką. 1657 m. Vilniuje tokių sargybinių būta 30 ir jiems mokėtas 30-60 grašių savaitinis atlyginimas.

Iš miesto patricijų buvo renkamas vadinamasis maro burmistras - 1657 m. miesto taryba, apleisdama užkrėstą miestą, teismų ir vaito teises paliko Juozapui Kairelevičiui ir įpareigojo jį griežtai bausti visus savivaliautojus. Už sąžiningą darbą burmistras pelnė miestiečių pagarbą.

XVII a. ligoniais Vilniuje rūpinosi Šv.Juozapo ir Nikodemo brolija, vienijanti įvairių luomų žmones, o XVIII a. - Šv.Roko brolija, kurią įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Šie vienuoliai ypač pasižymėjo 1710 m. - Vilniuje jie palaidojo bene 20 tūkst. aukų. Tačiau beslaugydami ligonius bei laidodami mirusiuosius, rokitai išmirė ir patys.

Sergančiuosius slaugė, laidojo mirusiuosius ir jėzuitai. XVI a. bekovodami su epidemija jie net atvertė į katalikybę 93 protestantus ir porą totorių. Daug vienuolių užsikrėsdavo ir mirdavo, taip tapdami savojo ordino šviesuliais - taip atsitiko ir broliams Golinskiams. Vien 1710 m. mirė 150 jėzuitų.

Vilniuje duobkasiams 1657 m. buvo mokamas 30 grašių savaitinis atlygis. Mirusieji buvo laidojami bendruose kapuose. Masinėse kapavietėse galėjo būti ir keletas tūkstančių palaikų, kaip Londone, Milane, Maskvoje, ir keliasdešimt. Vilniuje XVIII a. pradžioje aukas laidojo po 70.

Jas priglaudė vargšų kapinės Lukiškėse, lavonai buvo verčiami ir į griovius šalia Vingio parko, vežami už Rūdninkų vartų ir laidojami maždaug toje vietoje, kur dabar stovi Šv.Stepono bažnyčia. Kiti sukraunami į bažnyčių rūsius ir užmūrijami. Ir dabar kone kiekvienoje bažnyčioje galima rasti maro aukų. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas kablys, kuriuo 1709-1711 m. buvo traukiami laidoti mirusieji nuo maro.

Tačiau dažnai artimieji šeimos narius palaidodavo namų kiemuose, po sandėliukais, tikėdamiesi, kad vėliau galės perkelti palaikus į kapines.

Maro metu buvo laikomos pamaldos, kad liga pasitrauktų. 1771 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis 12 bažnyčių nurodė 3 mėnesius laikyti mišias keturiskart per savaitę. Sergančiųjų maru globėjais laikomi šv.Rokas, šv.Sebastijonas. Kai maras praretino Vilniaus pranciškonus, vienuolyno vyresnysis pavedė vienuolius šv.Kazimiero globai - kaip tik tada epidemija nuslopo.

1604 m. Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, surengęs atgailos procesiją iš Vilniaus į Trakus, visą keturių mylių (30 km) kelią ėjo basas. Kas mylią procesija sustodavo ir jėzuitai sakydavo pamokslą. Maras liovėsi. (Vainos tėvas irgi mirė nuo maro, prieš tai pats palaidojęs 300 žmonių.)

Vilniaus šv.Petro ir Povilo bažnyčioje kabo neseniai restauruotas paveikslas, kurį nutapė nežinomas dailininkas „Maras Vilniuje 1710 m.“ Švč.Mergelė Marija Maloningoji gina žmones nuo maro ir kitų negandų: laiko rankose perlaužtas Dievo rūstybės strėles.

Karaliai irgi buvo bejėgiai prieš epidemijas, nuo jų gelbėjosi bėgdami. 1425 m., kai Lietuvoje siautė maras, Jogaila su žmona Sofija Alšėniške ir pusbroliu Vytautu ilgą laiką praleido giriose. Dėl tos pačios priežasties 1467 m. Kazimieras Jogailaitis iš Lenkijos perbėgo į Lietuvą.