Kaip įveikti vėžį?

Žmogaus organizme kasdien vyksta apie šimtai milijardų mitozių. Kiekvieną kartą dalijantis ląstelei kyla pavojus, kad ji taps piktybinė. Gal būti, kad mes visi nešiojamės gausybę ląstelių, iš kurių gali išsivystyti navikas. Bet iš tiesų taip nutinka ne kiekvienam. Kodėl?

Amerikiečių mokslininkas Judah Folkmanas 1971 m. padarė prielaidą: taip yra todėl, kad navikams, kaip ir visiems greitai besidauginantiems audiniams, reikia deguonies bei maisto. Be nuosavos kraujagyslės navikas gali augti tik iki 1-2 milimetrų skersmens. Jei nesusiformuoja kraujotaka, toks navikas žūsta arba “užmiega” - tyliai tūno.

Tačiau jeigu nors dalis jo ląstelių apsirūpina krauju, navikas kaip pašėlęs ima augti: nuo kraujagyslės įaugimo per 2 savaites padidėja 16 000 kartų! Procesas, kurio metu nuo esamų kraujagyslių atsišakoja ir į naviką įauga kraujagyslė, vadinamas angiogeneze.

Mokslininkai nustatė, jog veiksnių, lemiančių kraujotakos formavimąsi, yra daug. Vieni jų angiogenezę tarsi įjungia, kiti slopina. Pusiausvyros tarp angiogenezės slopintojų ir aktyvintojų sutrikimas lemia vadinamąjį angiogeninį persijungimą. Jam įvykus, į naviką įauga kraujagyslių, ir jis pradeda maitintis, didėti, plisti į kitus organus.

Tai buvo revoliucinis atradimas - tapo aišku, kad sutrikdant angiogenezę galima sustabdyti vėžio progresavimą.

1989 m. amerikietis Napoleonas Ferrara nustatė KEAF - kraujagyslių endotelio augimo faktorių (angl. VEGF). Tai vienas iš augimo faktorių, nuo kurių priklauso, ar formuosis naviko kraujagyslės. O dar po ketverių metų, atliekant bandymus su gyvūnais, įrodyta: veikiant šį faktorių, įmanoma slopinti naviko augimą. Vadinasi, reikia rasti vaistą, kuris tai darytų. Jau po dešimties metų toks vaistas atsirado.

Buvo sukurtas monokloninis antikūnas, panašus į tokius, kokie susidaro mūsų imuninėms ląstelėms susidūrus su infekcinių ligų sukėlėjais. Tai baltymas, kuris atpažįsta tam tikrus kitus baltymus ir prie jų prisijungia. Šiuo atveju prisijungia prie baltymo, kuris vadinamas žmogaus kraujagyslių endotelio augimo faktoriumi (KEAF). Jis yra ant vidinio kraujagyslių ir limfagyslių paviršiaus.

KEAF skatina kraujagysles įaugti į naviką - per šias kraujagysles į naviką patenka maisto medžiagų ir deguonies. Kai tik vaistas prisijungia prie KEAF, ima trukdyti pastarajam veikti. Dėl to kraujagyslių, aprūpinančių naviką maistu ir deguonimi, nebedaugėja ir navikas nustoja augti.

Kai vaistas blokuoja KEAF:

* Nesusidaro naujų naviką maitinančių kraujagyslių.

* Sunyksta mažos, tik ką susiformavusios kraujagyslės.

* Sunormalėja kraujagyslių tinklas, dėl to chemoterapiniai vaistai lengviau patenka į naviką.

***

Bevacizumabu, taip buvo pavadintas šis vaistas, JAV pradėta gydyti 2004 m., o Europoje - nuo 2005 m.

Geriausių rezultatų pasiekiama, kai bevacizumabo skiriama su citostatikais - ląstelių dalijimąsi slopinančiais vaistais. Tada gyvenimo trukmė pailgėja 30 proc., o laikas iki ligos progresavimo - iki 71 proc.

Pasaulyje atliekami bent 75 klinikiniai angiogenezę slopinančių vaistų tyrimai, dauguma I-II fazės. Be to, toliau tiriamas ir bevacizumabas, mat dabar juo gydomi tik metastazavusiu gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sergantys žmonės.

Mokslininkai viliasi, kad netolimoje ateityje bus įrodytas angiogenezę slopinančių vaistų veiksmingumas ir kitoms vėžio rūšims: plaučių, kasos, krūties, inkstų.

Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys priskiriamas prie vidutinio piktumo. Net ir labiau pažengusios stadijos vėžį galima veiksmingai gydyti. Pavyzdžiui, apie pusė ligonių, sergančių III stadijos gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu, turi vilties pasveikti.

Chirurgija. Navikas turi būti pašalintas. Operacija - pagrindinis gydymo metodas. Kiek operuoti, pasirenkama pagal tai, kurioje storosios žarnos dalyje yra navikas. Šiandien manoma, kad I-II stadijos gaubtinės žarnos ir I stadijos tiesiosios žarnos vėžį galima išgydyti vien operacija.

Kombinuotasis gydymas. Kadangi sergant III stadijos gaubtinės žarnos ir II-III stadijos tiesiosios žarnos vėžiu didelė rizika, kad liga atsinaujins, po operacijos skiriama chemoterapija arba dar ir spindulinis gydymas. Pastarasis - tiesiosios žarnos navikams.

Diagnozavus išplitusį tiesiosios ar gaubtinės žarnos vėžį - IV stadijos, - kai metastazių nustatoma kituose organuose, skiriamas paliatyvusis gydymas. Tai chemoterapija ir kiti simptomus mažinantys vaistai. Šio gydymo tikslas - sumažinti ligos progresavimą ir patį naviką, pailginti žmogaus gyvenimą ir pagerinti savijautą. Pastaraisiais metais, sukūrus biologinę terapiją, angiogenezę slopinantį vaistą derinant su chemoterapiniais, gydymo rezultatai daug geresni.

***

Šalyse, kuriose gyvenimas gerėja, daugėja sergančių gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu. Mažiausiai sergama skurstančiose Afrikos valstybėse, nedaug Azijoje, Indijoje.

***

1 mln. pasaulyje kasmet suserga gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu.

0,5 mln. kasmet nuo jo miršta.

1,5 tūkst. kasmet suserga Lietuvoje.

6 tūkst. gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu šalyje serga dabar.

40 proc. šio vėžio atvejų nustatomi I-II stadijos.

25 proc. juo susirgusių nustatomos tolimosios metastazės – IV stadija.

3-4 proc. jų išgyvena 5 metus.

Priežastys

Genetinis polinkis * nejudrus gyvenimo būdas * nutukimas * gausus gyvulinių baltymų vartojimas * gausus gyvulinių riebalų vartojimas * mažai skaidulų turintis maistas

Ankstyvos stadijos liga gali nesukelti jokių ryškių simptomų.

Neretai sergantiems gaubtinės ar tiesiosios žarnos vėžiu nustatoma mažakraujystė.

Jei navikas yra tiesiojoje žarnoje, tuštinantis gali pasirodyti gryno kraujo.

Jei navikas yra kitose žarnos dalyse (aklojoje, gaubtinėje, riestinėje), kraujavimas iš žarnyno gali likti nepastebėtas.

Pastebėjus kraujo priemaišų išmatose, būtina tirti žarnyną.

Pagrindinis onkologų taikomas diagnostikos metodas - kolonoskopija. Tai viso žarnyno apžiūra specialiu lanksčiu aparatu endoskopu. Taip pat galima atlikti rentgenologinį žarnyno tyrimą, per tiesiąją žarną suleidus kontrastinės medžiagos.