Kaip turėtų mąstyti gydytojas, kad savo karjeroje nedarytų klaidų? Atsakymą J.Groopmanas pateikė knygoje “Kaip mąsto gydytojai”.
Mąstymo klaidos
Kai prabylama apie medikų klaidas, tikriausiai dauguma iškart įsivaizduoja ne tuos vaistus išrašantį šeimos gydytoją ar chirurgą, kuris amputavo ligoniui ne tą koją. Tačiau J.Groopmanas teigia, kad daugiausia medikai daro mąstymo klaidas.
Dauguma gydytojų nustato diagnozę, remdamiesi iš gydytojų gydytojams perduodama patirtimi. Preliminari diagnozė užsifiksuoja galvoje ir kliudo medikams ieškoti tikrosios paciento ligos.
Tačiau net tada, kai medikai atlieka papildomų tyrimų, koją jiems pakiša tendencingas informacijos apdorojimas: gydytojai nesąmoningai labiau atkreipia dėmesį į tuos tyrimų duomenis, kurie patvirtina jų jau pasirinktą diagnozę ir atmeta tuos, kurie “nelimpa”.
Šias J.Groopmano teorijas patvirtina vienos moters istorija. Pajutusi gripo simptomus ji gėrė daug apelsinų sulčių ir aspirino. Tačiau liga nesitraukė, o moters būklė tik pablogėjo.
Moters gydytoja, kuri neseniai buvo susidūrusi su keliais plaučių uždegimo atvejais, diagnozavo jai priešklinikinį virusinį plaučių uždegimą.
Tik vėliau medikė išsiaiškino, kad jos pacientė apsinuodijo aspirinu. Gydytoja rado daug plaučių uždegimo simptomų (karščiavimas, greitas kvėpavimas), tačiau atmetė diagnozei prieštaraujančius faktus: normalius kraujo tyrimus ir neiškalbingą rentgeno nuotrauką. Gydytoja tik manė, kad šie požymiai byloja apie ankstyvą ligos stadiją.
Klaidingos diagnozės – dažnos
Tokie pavyzdžiai iš dalies paaiškina nerimą keliančią statistiką: 15 proc. visų gydytojų diagnozių yra neteisingos. Žinoma, mąstant optimistiškai, reikėtų džiaugtis, jog net 85 proc. atvejų diagnozės būna tikslios.
Neseniai atliktame JAV tyrime šimtas medikų turėjo pasakyti savo nuomonę apie 60 rentgeno nuotraukų. 20 proc. atvejų medikų nuomonės išsiskyrė. Dar kartą peržiūrėdami tas pačias rentgeno nuotraukas gydytojai nuo 5 iki 10 proc. atvejų prieštaravo ankstesnei savo nuomonei.
Pamoka: negalima tikėtis, kad tyrimai neklystantys ir nereikia vengti klausti kito mediko nuomonės.
J.Groopmanas aprašo ir savo paties kaip paciento patirtį. Pakartotinai susižalojęs riešą jis per trejus metus apsilankė pas šešis chirurgus ir išgirdo keturias visiškai skirtingas nuomones apie sužalojimo priežastį ir gydymą.
Tendencingumo priežastys – skirtingos
Chirurgai nurodo skirtingas priežastis, dėl kurių jie mąsto tendencingai. Dažniausiai medikai skundžiasi laiko stoka. Dėl šios priežasties gydytojai greitai priima pirmą tikėtiną diagnozę ir “nustoja galvoti”. Todėl J.Groopmanas sako, kad priešingai nei visi linkę manyti, svarbiausias chirurgo įrankis yra ne rankos, o protas.
Kai reikia greitai spręsti, medikai griebiasi paprasčiausių ir geriausiai žinomų metodų. Tai dažnai būna veiksminga. Tačiau rimtesnę problemą paprasti metodai gali dar labiau komplikuoti. Be to, gydytojai – taip pat žmonės. Jiems nesvetimos emocijos ir stresas, kurie gali paveikti jų sugebėjimą mąstyti racionaliai.
J.Groopmano išvada: “Teisingam mąstymui reikia laiko”. O laiko medikams trūksta visada. Tyrimai rodo, kad D.Britanijoje šeimos gydytojas paciento konsultacijai vidutiniškai skiria 9 minutes. Iš jų 18 sekundžių gydytojas klausinėja pacientą, prašydamas apibūdinti ligos simptomus.
Ir nors medikų klaidos beveik neišvengiamos, profesorius J.Groopmanas įsitikinęs, kad patys pacientai gali padėti gydytojams jų išvengti.
Jus konsultuojančiam gydytojui galite padėti paklausdami kelių paprastų dalykų. Pavyzdžiui, kas dar tai galėtų būti? Kokia blogiausia diagnozė manęs laukia? Tai priverčia gydytojus pagalvoti ir apie alternatyvias diagnozes.
Pacientas taip pat gali prašyti, kad diagnozę patvirtintų antras gydytojas ir klausti, kodėl ankstesnis gydymas buvo neveiksmingas. Toks paciento įsikišimas, anot profesoriaus, gali būti veiksmingas.