Ašarų pakalnė: kodėl verkia žmonės?

Dėl tokio išskirtinumo kaltas vienas vienintelis genas. Manoma, kad kažkuriam iš mūsų protėvių prieš daugybę metų atsitiktinai išsivystė neuroninis ryšys tarp ašarų liaukos ir smegenų dalies, kuri reguliuoja jausmus ir emocijas. Kaip ir kitos genetinės mutacijos ši buvo klaida, bet lemtinga, mat šiam genui pavyko išlikti ir būti perduodamam iš kartos į kartą.

Žmogus lieja ašaras ne tik dėl aiškiai suvokiamų priežasčių - kai skauda ar sielvartauja. Ašaros žmogaus evoliucijoje tapo bendravimo priemone. Vis dėl to į klausimą, kodėl žmogus verkia, asakymo mokslininkai ieško iki šių dienų.

Kaip ir kiti gyvūnai žmonės šaukia ir rėkia išreikšdami kančią. Vos gimęs kūdikis praneša apie savo atėjimą pasauliui riksmu. Pirmuosius tris-keturis mėnesius, kol išmoksta šypsotis, gestų, naujagimiai verkia labai dažnai, vėliau vis rečiau. Bandydami parodyti, ko nori, jie spardosi, knirkia, svaido daiktus. Kai kurie kūdikiai nemoka verkti su ašaromis iki trijų-šešių mėnesių.

Maži vaikai augdami įsisavina įvairius verkimo būdus, skirtingoms emocijoms išreikšti: klyksmai ir riksmai rodo skausmą, gailus verksmas pasigirsta, kai tenka išsiskirti su artimiausiais žmonėmis, dar kitaip verkiama, kai jie jaučia diskomfortą ar alkį. Verksmas tarnauja kaip rudimentinis žodynas, tai tarsi įžanga į pirmuosius žodžius.

Šių verksmų prigimtis tokia pati, kaip ir gyvūnų klyksmų ir staugimo, kuriuos jie naudoja kaip komunikavimo priemonę. Studijos, kurių metu buvo fiksuojamas skeleto raumenų aktyvumas, parodė, kad nervai, valdantys raumenis, priverčiančius mūsų skruostus tr ūkčioti, kai esame ties ašarų riba, nuliūdus nusileidžiančius lūpų kampučius, negali būti sąmoningai kontroliuojami.

Mokslininkai nustatė, kad kūdikiai, gimę be kai kurių smegenų dalių, dalyvaujančių verkimo procese, vis dėlto gali verkti su ašaromis. Šis faktas skatina daryti išvadą, jog verkimo šaknų paieškos veda į mūsų evoliucinę praeitį, kai dar nebuvo susiformavę žmogaus kalbos ir minties aparatai.

Ašaros - skaidrus, bespalvis sūraus skonio skystis, kurį gamina ašarų aparato sekrecinė dalis, susidedanti iš ašarų liaukos ir pagalbinių ašarų liaukučių. Ašaras surenkančią dalį sudaro ašarinės akutės, ašarų kanaliukai, ašarinis maišelis ir ašarinis lata kas. Ašarų liauka yra viršutiniame išoriniame akiduobės kampe. Ji gamina vandeninę ašarų plėvelės dalį, o liaukutės - gleivinę ir riebalinę. Ji yra akies išorėje, o vandeninė, susimaišiusi su gleivine - vidinėje. Sutrikus ašarų plėvelės dalių pusiausvyrai, jei išskiriama per mažai riebalinės, greičiau išgaruoja vandeninė dalis.

Ašarų liaukų pagamintos ašaros latakėliais nuteka į ašarų maišelį ir kanalėlius, o jiems prisipildžius, teka skruostais. Per minutę išsiskiria 1,5 mikrolitro ašarų. Vidutiniškai žmogus mirksi kas 2-10 sekundžių ir sulig kiekvienu mirktelėjimu ašaras vok as pasiskirsto akies paviršiuje. Žmogui miegant ašaros nesigamina. Vos gimę kūdikiai verkia be ašarų pirmąsias 3 - 6 savaites dėl to, kad jų ašarų liaukos nėra pilnai išsivysčiusios.

Ašaros skirstomos į tris rūšis pagal savo prigimtį ir cheminę sudėtį. Emocines, išsiskiriančias smarkiai susijaudinus, užvaldžius jausmams ir išgyvenimams, bazines, kurių paskirtis praktiška - jos drėkina akių gleivinę, praplauna akis, ir refleksines, kur ios mūsų akyse atsiranda patekus svetimkūniui, nešvarumams, veikiant cheminėms, eterinėms medžiagoms.

Manoma, kad skiriasi ir trijų ašarų rūšių cheminė sudėtis. Tose, kurios tik drėkina ir valo akis, ir nuo aplinkos veiksnių apsaugančiose be vandens, kuris sudaro 99 proc., dar yra lipidų, įvairių mineralinių bei organinių medžiagų, tarp jų ir natrio chlor ido, dėl to jos sūrios. Šiose ašarose dar galime rasti antiseptinių medžiagų, apsaugančių nuo mikrorganizmų, bakterinių infekcijų. Iš viso ašarose yra apie 150 įvairių makromolekulių ir šis sąrašas nuolatos pasipildo naujomis.

Beje, moterys ašaroja vidutiniškai 5 kartus per mėnesį, o vyrai - tik kartą.

Organizmo ploviklis

Kai kurie mokslininkai teigia, kad emocinėse ašarose yra žymiai daugiau proteinų. Taip pat jose keturis kartus daugiau kalio, keliasdešimt kartų daugiau mangano, kuris susidaro sergančiųjų depresijos, smegenyse. Jų sudėtyje rasime ir hormono adrenokortiko tropino (ACTH), padidėjusio nerimo ir streso indikatoriaus bei prolaktino, kuris kontroliuoja neuronus perduodančius receptorius ašarų liaukose. Moterų organizme jo daugiau, galbūt dėl to jos dažniau verkia.

JAV mokslininkas biochemikas William H.Frey, tyrinėjęs cheminę emocinių ašarų sudėtį, darė prielaidą, kad ji susijusi su nuotaikomis ir jausmais, išgyvenamais tuo metu. Jis paprašė savanorius surinkti ašaras, kurios krito žiūrint liūdnus filmus, ir tas, k urios išsiskyrė pjaustant svogūnus. Jų cheminė sudėtis skyrėsi. Filmų žiūrėtojų ašarose buvo 25 proc. daugiau proteinų.

W.H.Frey iškėlė hipotezę, kad verkimas su ašaromis organizmui yra priemonė išplauti chemines medžiagas, susidarančias apėmus stiprioms emocijoms. Apie tai jis kalba savo knygoje „Verksmas: ašarų paslaptis“. Tačiau šiai teorijai trūksta pagrindimo. Kiti mokslininkai aiškina, jog norėdami, kad ašaros atliktų plovimo funkciją, turėtume jų išlieti kibirus, o tai yra neįmanoma, nes ašarų liaukos pernelyg mažos.

Mokslininkai nesutaria, ar verkiame, nes esame liūdni, ar siekdami palengvėjimo. Tyrimai iš dalies patvirtina, kad verkimas padeda mums nugalėti apėmusį liūdesį, išgyventi nelaimę. Ne šiaip sau sakoma, kad paverkus palengvėja. Senovėje taip pat tikėta, kad verkimas turi mums teigiamą poveikį. Aristotelio įsitikinimu, kai verkiame žiūrėdami dramą, nuo užgniaužtų jausmų apsivalo protas. Procesą, kai kančia įveikiama išlaisvinant emocijas, jis pavadino katarsiu.

Atliktos kelios studijos, siekiant išsiaiškinti, kaip verksmas veikia mūsų sveikatą. Žinomas amerikiečių psichiatras Herbert Weiner, remdamasis astmos priepuolių aprašymais, nustatė, kad verkimas gali sustabdyti šios sunkios ligos paūmėjimus. Psichikos sv eikatos specialistai tikina, jog tie, kurie dažnai verkia, rečiau kenčia nuo virškinimo sutrikimų, išvengia širdies ir kraujagyslių ligų.

Vieni verkia dėl menkiausio nieko, o kitų akys nesudrėksta nė didžiausios nelaimės akimirką. Kodėl? Tai lemia asmenybės tipas. Ekstravertai siekia išlieti emocijas, o intravertai gniaužia savyje. Ir dėl to kenčia nuo įvairių psichosomatinių negalavimų. Dė l to gali būti kaltas streso metu išsiskiriantis adrenalinas, jam skylant susidarančios cheminės medžiagos. Jos turi kaip nors pasišalinti iš organizmo. Tikėtina, jog jos iš tiesų „išsiplauna“ per emocinę ar fizinę iškrovą - kartu su ašaromis, arba su pra kaitu.

Cheminės reakcijos organizme vyksta ir sergant įvairiais psichikos sutrikimais, depresijomis, isterija. Jų metu išsiskiria cheminės medžiagos. Galbūt jų ir atsikratome verkdami? Kai kuriomis šių ligų formomis sergantiesiems būdingas dažnas ašarojimas. Pavyzdžiui, lengvesnei depresijai, ypač jei ligonis vyresnio amžiaus. Sergant isterija gali pasireikšti demonstratyvus verkimas. Kai kurie sergantieji epilepsija, kitais organiniais sutrikimais, kenčia nuo prievartinio, nevalingo verksmo.

Tad dėl ko gi verkiame? Suaugę žmonės tai daro dėl įvairesnių priežasčių, nei vaikai. Garsus antropologas Ashley Montagu, teigia, jog ašaros padeda patenkinti ir subtilius mūsų emocinius poreikius. Tai tarsi ženklas, perduodamas kitiems, kad emocijos, kur ias jaučiame, yra stiprios ir nuoširdžios.

Ašaros tampa ir manipuliacijos įrankiu. Ką tik gimę kūdikiai verkia nuoširdžiai, tačiau vos paūgėję perpranta, jog verkimu galima pasinaudoti siekiant įvairių tikslų - tėvų dėmesio, norimo daikto, užgaidų tenkinimo. Tačiau tokiais atvejais jie dažniausiai verkia be ašarų. Manipuliuoja ašaromis ir suaugusieji, kai nori įtikinti, sugraudinti, lengviau pasiekti savo tikslo, nes jos tarsi liudija žmogaus jausmų ir ketinimų tikrumą. Dažniau šį ginklą naudoja moterys.

Bėgant metams, santykiams tarp žmonių tampant vis sudėtingesniais, bendravimui nepakanka kalbos. Kita, ne mažiau efektyvia bendravimo priemone tampa ašaros, teigė A.Montagu. Ypač kai siekiama sulaukti užuojautos. Jos tarsi tiltas tarp „grynųjų“ emocijų ir smegenų, kurios įstengia išreikšti tik pirminius jausmus. Kiekvienam pažįstamas jausmas, kai didelio skausmo, nusivylimo, džiaugsmo ar euforijos akimirką pritrūkus žodžių pasipila ašaros.

Šaltinis senka?

Šiuolaikiniam žmogui kyla grėsmė, kad išseks ašarų šaltinis. Nuvargintos kasdienio darbo su kompiuteriu, kuomet rečiau mirksima, televizoriaus žiūrėjimo, iš užterštos aplinkos patenkančių nešvarumų, ilgo buvimo kondicionuojamose patalpose, akys gali imti streikuoti - gali sutrikti ašarų sudėties pusiausvyra.

Kai ašarų liaukos gamina nepakankamai riebalinio ašarų plėvelės sluoksnio, vandeninė ašarų dalis greičiau išgaruoja. Akys parausta, peršti, degina, skauda. Gali pasireikšti akių uždegimas, atsirasti ragenos defektų, dėl kurių pablogėja regėjimas. Moterims virš 40-45 metų amžiaus tai gali lemti hormonų pokyčiai organizme. Taip pat įvairios ligos - voko krašto uždegimas, lėtinis konjunktyvitas. Sergant reumatoidiniu artritu sutrinka vandeninės ašarų plėvelės dalies gamyba.

Tokiais atvejais žmogui gali būti diagnozuojamas sausų akių sindromas. Jį įveikti padeda dirbtinės ašaros. Dirbtinėmis ašaromis vadinamas skystis, kurio sudėtyje yra endolakrino, medžiagos, mažinančios akių sudirginimą, saugančios jas nuo išdžiūvimo, ska tinančios akies junginių epitelio susidarymą. Jų lašinant kelis kartus per dieną susidaro apsauginė plėvelė akių paviršiuje.

Kai kurie žmonės kenčia ne nuo ašarų trūkumo, o nuo pertekliaus. Ir visai ne dėl to, kad susigraudina žiūrėdami serialus ar aprauda nelaimingą meilę. Taip nutinka pritrūkus ašarų riebalinės ir gleivinės plėvelės dalies. Tuomet vandeninė dalis greičiau iš garuoja, dėl to ašarų liauka refleksiškai ima jos skirti daugiau. Tačiau tokios ašaros yra nepilnavertės, neatlieka savo funkcijos, nors žmogus ir nuolat ašaroja. Jam gali pagelbėti dirbtinės ašaros.

Dėl ašarų pertekliaus gali būti kaltos ašarų kanalėlių patologijos. Vyresnio amžiaus žmonėms gali sutrikti ašarų nusiurbimas iš junginės maišelio, nes aplinkui apatinį ir viršutinį ašarų kanalėlius esantis raumuo, veikiantis tarsi pompa, mums mirksint nus iurbiantis ašarų perteklių, atrofuojasi ir nebeatlieka savo funkcijos.

Kai žmogus ilgą laiką arba labai intensyviai verkia, sakoma, jog jis išverkė visas ašaras. Ar taip gali atsitikti? Okulistai sako, kad tik perkeltine prasme. Mat ilgai verkiant, kai sielvartauja ar labai džiaugiasi, kitaip tariant, ašaroja dėl emocinių pr iežasčių, išsiskiria daugiau ašarų, bet jos yra nevisavertės. Jose daugiau vandeninės dalies, o riebalinės ir gleivinės - per mažai, todėl sutrinka ašarų plėvelės struktūra, jaučiamas akių sausumas, skausmas, perštėjimas.

Mokslininkai teigia, kad visi stuburiniai gyvūnai turi liaukas, gaminančias ašaras, tačiau jos atlieka tik akių apsaugos ir švaros palaikymo funkciją. Nors skirtingi šaltiniai patiekia duomenis apie tai, kad šimpanzės, drambliai, šunys ir meškos gali kaip ir žmonės lieti su emocijomis susijusias ašaras, tokią prielaidą patvirtinančių mokslinių studijų nėra.

Ajovos universiteto profesorius Tom Lutz tikina, kad praktiškai neįmanoma atskirti, ar gyvūnų ašaros yra emocinės, ar susijusios tik su akių sudirginimu. Kiti tvirtina, kad dauguma žinduolių verkia jausdami ypatingai didelį fizinį skausmą.

Primatus tyrinėjantys specialistai nustatė, kad makakų mažyliai, norėdami prisišaukti motinas, panašiai kaip kūdikiai ir maži vaikai graudžiai rėkia. Minesotos universiteto profesorė Anne Pussy, tyrinėjanti gyvūnų elgesį, teigė, kad taip elgiasi ir šimpan zių atžalos, reikalaujančios motinų dėmesio. Jų skleidžiami garsai labai liūdni, bet ašaros jiems nebyra. Verksmą primenančius garsus daugelis gyvūnų skleidžia ir tada, kai netenka draugo, patelė patino ir pan.

Tačiau jei laikysime, kad ašaros nėra pagrindinė verksmo išraiškos priemonė, tuomet daugelis gyvūnų verkia. Atlikti tyrimai patvirtina, kad jauni žinduoliai ir paukščiai įvairiais skleidžiamais garsais reaguoja į atskyrimą nuo motinų. Meškų mažyliai, atsk irti nuo motinų, leidžia garsus, labai panašius į kūdikio verksmą. Nors ašaros tuo metu neišsiskiria, panašu, kad meškiukų verksmas susijęs su emocijomis.

Drambliukai tokiais atvejais leidžia labai liūdnus, veriančius garsus, primenančius žmogaus verksmą. Pasakojama, kad drambliai, laikomi vienais iš jautriausių, protingiausių gyvūnų, turintys netgi tam tikrą socialinę struktūrą, buvo pastebėti verkiantys. Esą Londono Charleso Darwino zoologijos sodo Indijos dramblių prižiūrėtojai tikino, kad šie gyvūnai liejo liūdesio ašaras.

Bouwling Greeno universiteto psichologas Jaakas Parkseppas, remdamasis žiurkių stebėjimais, teigia, kad ir žiurkiukai verkia - cypia ir knirkia - kai iškrenta iš lizdo, jiems šalta, yra alkani ar neranda motinos. Tiesa, be ašarų.

Tuo tarpu krokodilai, nepaisant paplitusio posakio „krokodilo ašaros“, kuris nusako apsimestinį verksmą, iš tiesų ašaroja rydami grobį. Tačiau tai visiškai nesusiję su atgailavimu: tiesiog kai jie labai plačiai pražioja nasrus, susispaudžia jų ašarų liaukos ir išsiskiria ašaros.

Ar įmanoma verkti pagal užsakymą? Pasidomėjome, kaip tokiose situacijose verčiasi žinomi aktoriai. Ar jų ašarų rezervas toks neišsemiamas, kad vos prireikus gali apsiverkti be jokio vargo?

Televizijos seriale „Nekviesta meilė“ vaidinanti Vilniaus Mažojo teatro aktorė Larisa Kalpokaitė: „Priemonių, padedančių aktoriui apsiverkti, kai to reikalauja vaidmuo, arsenalas platus - nuo svogūnų, žiūrėjimo į prožektorių nemirksint, iki tam tikrų psichofizinių savybių, aktorinės technikos išsiugdymo.

Žinoma, tam prireikia profesionalumo, patirties, išmokti susikaupti esamoje situacijoje, kitaip tariant, įsijausti į vaidmenį, atsiriboti nuo aplinkos. Tik natūraliai byrančios ašaros įtikins žiūrovą, kad yra tikros. Kebliau, kai reikia apsiverkti reikiam oje vietoje yra sulaikyti pradedančias riedėti ašaras, kad įtikinamai atrodytų ekrane“.

Vilniaus Mažojo teatro aktorius Arvydas Dapšys: „Teatre apsiverkti reikiamu metu lengviau, mat palaipsniui įsijauti į vaidmenį, veikia bendra spektaklio nuotaika, turinys. Repetuoju naujame spektaklyje, kuriame tėvas praranda sūnų, taigi, tenka nemažai verkti ir sunkumų dėl to nekyla. Tiesa, jaunystėj e būdavo sudėtingiau, nei dabar. Kine, kai ašarų reikia greitai, įsigyventi ir pasiruošti nėra kada, kai kam tenka griebtis ir įvairių triukų“.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centro direktorius docentas Rimvydas Ašoklis: „Šiuolaikinis žmogus, civilizacijos auka, turi įprasti visuomet po ranka turėti ne tik vaistų nuo galvos skausmo, bet ir dirbtinių ašarų buteliuką, nes jo ašarų aparatas gali bet kada paskelbti streiką“.

Psichiatrė Danguolė Survilaitė: „Streso metu organizme gaminasi streso hormonai adrenalinas ir noradrenalinas, ašaros, viena emocinės iškrovos rūšių, padeda jiems greičiau skilti. Jei verkti neišeina, trenkite kumščiu į stalą, rėkite ar palakstykite laiptais aukštyn žemyn - poveikis bus toks pats“.

* Senovės graikai, romėnai ir hebrajai ašaras laikė laidotuvių ritualų dalimi. Per laidotuvių ceremoniją jie verkdavo į specialius indelius, o po to juos palaidodavo kartu su mirusiaisiais, tarsi dovaną ar savo jausmų išraišką.

* Juokdamiesi, čiaudėdami ir žiovaudami mes taip pat verkiame, tik ne iš liūdesio, o dėl to, kad susispaudžia raumenys aplinkui ašarų liaukas ir išspaudžiamos ašaros.

* Viena teorija aiškina, kad vyrai verkia rečiau nei moterys dėl to, kad tai užkoduota jų genuose nuo seniausių laikų, kai pagrindinis jų užsiėmimas buvo medžioklė. Tam, kad pagautų grobį, reikia gero regėjimo, o ašarojimas tam trukdytų. Todėl jie ir įpra to neverkti. Manoma, kad evoliucijos eigoje streso metu organizme susikaupiančios kenksmingos medžiagos rado kitą pasišalinimo mechanizmą - per prakaitą, todėl vyrai daugiau prakaituoja.

Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus žmogus verkia apie 4 tūkst. kartų. Suaugusi moteris per metus verkia nuo 30 iki 64 kartų, o vyrai nuo 6 iki 17 kartų.

Pjaustydami svogūną mes verkiame ne dėl aštraus jo kvapo. Ašaros bėga dėl to, kad iš šios daržovės išsiskiria lakios dujos, kuriose yra sieros. Pasiekusios mūsų akis jos reaguoja su jas drėkinančiomis ašaromis ir susidaro sieros rūgštis, todėl akis ima gr aužti, norisi jas trinti.

***

Ašarų statistika

49 proc. ašarų mes išliejame iš liūdesio, 21 proc. - iš laimės, 10 proc. - ašaras išprovokuoja pyktis 7 proc. - užuojauta 5 proc. - nerimas 4 proc. - baimė.

Šaltinis: JAV Mineapolio Sausų akių ir ašarų tyrinėjimo centras