Prieš pusantros savaitės 10 metų Kotrynai Vilniaus gamtininkų stotyje į ranką įkando šinšila. Nors mama linkusi manyti, kad ji pasiutusi nebuvo, su dukters gyvybe nusprendė nejuokauti. Pasiutligė – nepagydoma liga. Todėl susirado kol kas dar veikiantį Vilniaus visuomenės centro Pasiutimo ligos kabinetą.
Išklausiusi mamos pasakojimą, medikė taip pat nusprendė nerizikuoti ir Kotrynai skyrė skiepus, kurie susideda iš 5 dozių. Tačiau mergaitė čia bus paskiepyta tik keturis kartus. Kai ateis eilė paskutiniam skiepui, kabinetas nebeveiks. Vykdant Visuomenės sveikatos centro reformą, nuo liepos 1-osios jis naikinamas. Pasiutligės profilaktika perkeliama ant bendrosios praktikos gydytojų pečių, tačiau šie apie tai žino tik iš nuogirdų.
Vietoj taupymo – išlaidos
„Kur turėčiau nukreipti pacientus, kuriems nespėjau suleisti vakcinų, man dar niekas nesakė, – dienraščiui „L.T.“ prisipažino garsiausia Lietuvoje pasiutligės specialistė, Pasiutimo ligos kabineto gydytoja Marija Kasperūnienė. – Ką mes veiksime? Eisiu į darbo biržą“.
„Turbūt per daug sutaupome, kad tapome nereikalingos“, – ironizavo pašnekovė. Anot jos, šiuo metu vakcinai per metus išleidžiama 120–150 tūkst. litų mokesčių mokėtojų pinigų. Vakcinos dozė kainuoja 150 litų, o jeigu žmogui leidžiamas ir imunoglobulino serumas, skiepų kaina išauga iki 3000 litų.
Uždarius kabinetą, anot medikės, išlaidos padidės bent puse milijono litų. Mat bendrosios praktikos gydytojai, norėdami apsidrausti, skiepys net tuomet, kai pacientui to nereikės.
Padaugės mirčių
Labiausiai M.Kasperūnienei nerimą kelia ne pinigai, o tai, kad iki šiol bendrosios praktikos gydytojai nežino, jog jiems bus užkrautas šis darbas.
Kursų ar seminarų šia tema jie nelankė. „Neabejoju, kad bus medikų, kurie netinkamai įvertins riziką, neskirs skiepų, ir žmogus mirs. Šioje srityje dirbu per 20 metų, tačiau vis tiek tenka gerai pamąstyti, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Žinoma, nepakeičiamų žmonių nėra. Vietoj manęs atsiras kitų specialistų, tačiau per 1–2 dienas žinios neatsiras. Tam reikia bent metų.“
M.Kasperūnienė gali papasakoti ne vieną atvejį, kaip neapdairiai kartais elgiasi ligos neišmanantys medikai. „Prieš porą savaičių pas mane atėjo visa medikų šeima, iš kurios traumatologai pasijuokė, kad jie per daug prisiskaitę. Jų šuo pradėjo keistai elgtis, o paskutinę naktį sugraužė dalį kilimo ir kojines. Tai aiškūs pasiutligės požymiai. Anksčiau tai buvo meilus gyvūnas, o pasiutlige galima užsikrėsti ir per seiles. Juk visi turime ant odos mikrotraumų, nepastebimų įbrėžimų“, – stebėjosi kolegomis specialistė.
Ji iki šiol atsimena tragišką įvykį, kai 1993 m. devynerių metų mergaitė, atsisveikindama su mirusiu valkatavusiu katinu, pabučiavo jam į snukutį, o maždaug po 8 mėnesių susirgo ir mirė.
Laukia sumaištis
Anot pašnekovės, sunaikinus nusistovėjusią sistemą, žmonės nežinos, kur kreiptis. „Prieš penkias minutes kaip tik išleidau tokią pacientę. Moteriai nepažįstama katė apdraskė rankas ir kojas. Ji kreipėsi į traumatologijos punktą, o jo darbuotojai pareiškė tvarkantys tik rimtas žaizdas ir pasiūlė kreiptis į polikliniką.
Tačiau ir šeimos gydytoja neturėjo supratimo, ką tokiu atveju daryti. Tuomet moteris kreipėsi į bendrovę „Endemik“, tačiau joje nuo pasiutligės neskiepijama. Šiaip ne taip ji rado mūsų kabinetą. Kadangi buvo sužeistas pirštas, o pasiutligės užkratas iš šios vietos pradeda veikti gan greitai, nukentėjusioji vos nepavėlavo, – tikina M.Kasperūnienė. – O kiek pacientų, neradusių pagalbos, nuspręs pasitikėti likimu, o vėliau mirs? Dideli ponai, aišku, sakys, kad pats kaltas, nes niekur nesikreipė“.
Tuo tarpu medikai, kurie skiepys visus iš eilės, sulauks nemažai komplikacijų. Ypač pavojingas stipriai veikiantis serumas. „Jis būna dviejų rūšių – iš žmogaus kraujo ir iš arklio. Pastarasis maždaug perpus pigesnis, tačiau jame lieka arklio baltymo, kuris neretai sukelia alerginę reakciją: kūną išberia, atsiranda niežulys, pradeda skaudėti sąnarius, pakyla temperatūra, prasideda dusulys ir žmogus atsiduria reanimacijoje.
O jei pacientui teks dar kartą gyvenime suleisti serumo, kad ir po 20 metų, jį čia pat gali ištikti alerginis šokas ir mirtis“, – įspėjo medikė.
Klinikiniai pasiutligės požymiai:
pablogėja savijauta, skauda ir patinsta žaizda. Gali šiek tiek pakilti temperatūra, ligonis darosi irzlus, jį kankina nemiga, baimės priepuoliai, prasideda haliucinacijos. Žmogus serga 6–12 dienų, po to miršta.
Inkubacinis ligos periodas – įvairus. Jei įkanda laukinis gyvūnas, kurio seilėse viruso būna daugiau, jis trumpesnis nei apsikrėtus nuo naminio. Jei gyvūnas įkando į koją, žmogus gali susirgti po 10–12 mėn., į petį – po 3–4, pirštą – po 2,5–3, galvą – mirtis gali ištikti net per 3 savaites.
Jei žaizda yra galvoje, skiepyti būtina nedelsiant – brangi kiekviena valanda. Jei pirštuose – laukti galima tik porą dienų, jei kojoje – ne vėlu ir po savaitės.
Imunitetas po vakcinos susidaro tik 5 metams.
Mirčių statistika
Šių metų pradžioje nuo pasiutligės mirė po Indiją keliavęs vyras, kuriam į koją įkando šuo. Indijoje jam suleido kažkokio preparato, tačiau kad jis buvo neveiksmingas, paaiškėjo per vėlai.
2005 m. nuo šios ligos mirė vyras, kuris net nebuvo apkandžiotas.
2004 m. mirė šešiametis, kuris, anot mamos, taip pat nebuvo apkandžiotas.
2000 m. pasiutligė pasiglemžė žvėrių iškamšas dariusio vyriškio gyvybę.
1997 m. vyras priglaudė pasiutusį lapiuką. Kai šis jam įkando į pirštą, buvo paleistas. Po kurio laiko žmogus mirė.
1992 m. pas senelius viešinčiai 4 metukų mergaitei įkando kaimynų šuo. Žmonės apie pasiutligę nebuvo nieko girdėję, tad nesusirūpino. Mažylė mirė.
Tais pačiais metais nuo pasiutligės mirė manguto apkandžiotas brakonieriavęs aštuoniolikmetis.
Lietuvoje pasiutligės židiniai tarp gyvūnų registruojami visoje šalies teritorijoje.
2006 m. nustatyti 2232 pasiutligės atvejai – 1883 tarp laukinių gyvūnų ir 349 tarp naminių.
Dažniausiai pasiutlige serga lapės, mangutai ir kiaunės, iš naminių gyvūnų – galvijai, šunys ir katės.
www.lt24.lt