Vėžys – gyvenimas su nuosprendžiu

Aktorius Dalius Mertinas, krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis, rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė... Galima be galo vardyti žinomus žmones, kurie vienaip ar kitaip susidūrė su baimę keliančiu žodžiu „vėžys“. Vieni ligą įveikė, kiti šią kovą pralaimėjo, tačiau iki paskutinio atodūsio neprarado optimizmo.

Paskutinį interviu R.Janavičius davė likus kelioms savaitėms iki mirties. Birželio 7-ąją dienraščio „L.T.“ žurnalistei dainininkas sakė tikįs, kad ligą įveiks.

Šviesiai sausio pabaigoje kalbėjo ir J.Ivanauskaitė. Tuomet moteris jau nebesitikėjo, kad pasiseks išgydyti penkerius metus jos organizmą alinusią vieną piktybiškiausių vėžio formų – sarkomą. „Su tuo susitaikiau ir labai šviesiai žiūriu į situaciją. Dar niekada taip šviesiai nežiūrėjau į gyvenimą kaip dabar“, – dienraščiui „L.T.“ paskutiniame interviu sakė rašytoja. Po trijų savaičių ji išėjo Anapus.

Šie didžiuliai praradimai apie savo išgyvenimus dienraščiui „L.T.“ paskatino prabilti garsią aktorę Gražiną Balandytę, verslininką Gediminą Jacką ir vienos didelės Lietuvos bendrovės vadovą, kurių šeimos iki šiol kovoja dėl artimųjų gyvybės. Jie įsitikinę: dažniausiai vėžį galima nugalėti.

Kai praėjusio rudens pabaigoje prastai pasijuto vienos didelės bendrovės vadovo šešerių metų dukrytė, gydytojai niekaip negalėjo nustatyti negalavimų priežasties. Mergaitė vėmė, nuolat jausdavosi pavargusi, o naktimis per miegus dainuodavo, juokdavosi, kartais vaikščiodavo.

Iš pradžių medikai manė, kad tai dėl kirminų, paskui įtarė konjunktyvitą. Vieną vakarą mergaitė užmigo, o kai mama nusprendė nunešti į lovytę, pradėjo stipriai vemti. Tėvams dukrą skubiai nuvežus į ligoninę, ji buvo paguldyta į Reanimacijos skyrių. Atlikus galvos kompiuterinę tomogramą paaiškėjo, kad mažylei – galvos auglys.

„Žinoma, abu su žmona reagavome skaudžiai. Tačiau tokioje padėtyje labai svarbu suprasti, kad onkologinė diagnozė – tai ne mirties nuosprendis, o liga. Reikia užgniaužti emocijas ir racionaliai ieškoti geriausių jos gydymo būdų“, – kalbėjo tėvas.

Lietuvoje mergaitės liga taip ir nebuvo tiksliai nustatyta – būtų reikėję atlikti biopsiją, o tai reiškė operaciją. „Vos sužinojęs apie dukters ligą, klausinėjau, ieškojau informacijos, skaičiau įvairiausius straipsnius. Sužinojau, kad pasaulyje tokiems ligoniams jau daugybę metų biopsijos nedaro, nes auglys puikiai buvo matomas ir nuotraukose, o gydymas būtų tas pats. Tad ta operacija visiškai nereikalinga, – pusmečio senumo įvykius prisiminė vyras. – Mūsų medikai geri, tačiau jie priversti laikytis pasenusių taisyklių.“

Vyras džiaugiasi, kad apsisprendė dukrą gydyti vienoje iš Vakarų Europos valstybių. „Tai nereiškia, kad visi turėtų važiuoti iš Lietuvos. Tiesiog mūsų atveju reikalingo gydymo čia nebuvo. O kitiems siūlyčiau apsvarstyti visas galimybes“, – paaiškino tėvas. Užsienyje mažylei buvo pritaikytos moderniausios technologijos. Rezultatai buvo puikūs. Tiesa, renkantis kliniką reikėjo atidžiai išnagrinėti visas galimybes, nes lengva pakliūti į šarlatanų pinkles, kur gydymas kainuoja daug, o naudos – maža.

„Žmonės tikriausiai mano, kad mums buvo paprasta išvežti dukrą į užsienį, nes esu bendrovės vadovas. Bet mes – ne turčiai. Turėjome tikslą, nenuleidome rankų ir išbandėme viską, kad jį pasiektume. Taip pat būtume elgęsi ir tuomet, jei mūsų šeimos finansinė padėtis būtų prastesnė, – tikino vyras. – Norėčiau, kad skaitytojai suprastų viena – negalima atmesti net menkiausios galimybės. Net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos smulkmenos, skambučiai, bandymai susideda į virtinę, kuri tavo vaikui gali išgelbėti gyvybę.“

Nelengvą laikotarpį išgyvenusi pora nenorėjo visuomenei atskleisti savo pavardės. Nors mergaitės gydymas dar nebaigtas, ji jaučiasi gerai ir kaip bet kuris mažas vaikas nesuvokia ligos sudėtingumo, todėl tėvai nenori, kad aplinkiniai dukrą traumuotų neatsargiomis kalbomis. Šeima stengiasi ligai neleisti ardyti įprasto ritmo.

Palangoje gyvenantį verslininką G.Jacką ir jo žmoną Virginiją labai sukrėtė R.Janavičiaus mirtis. Šiemet penkiasdešimtmetį švęsiančios moters mintyse su smulkiausiomis detalėmis atgijo prieš šešerius metus patirti išgyvenimai, kai sužinojo: jai – žarnyno vėžys.

„Pirmą dieną jaučiausi taip, tarsi tai nutiko ne man. Tik naktį gulėdama palatoje suvokiau, kaip tai rimta. Prapliupau raudoti. Tai buvo vienintelis kartas, kai verkiau dėl ligos. O paskui nusprendžiau, kad noriu gyventi ir įrodyti, jog vėžys yra įveikiamas, – vos sulaikydama ašaras kalbėjo V.Jackienė, moteris labai dėkinga vyrui, kuris ja be galo rūpinosi ir palaikė. – Gulėdama ligoninėje girdėdavau, kaip kitos moterys jaudindavosi, kad namie likę jų vyrai pamiršta vaikus. Tada dėkodavau Dievui, kad turiu nuostabų vyrą ir šeimą. Mano vaikai buvo net labiau prižiūrėti nei paprastai.“

G.Jacka įsitikinęs, kad svarbiausia – ligą laiku pastebėti ir tikėti, jog gali ją įveikti. „Jeigu žmogus stiprus, nėra ko bijoti. O Virginija labai stipri. Džiaugiuosi ja ir žinau, kad viskas bus gerai“, – sakė vyras, kuriam žinią apie Virginijos ligą išgyventi buvo sunkiau nei kitiems šeimoms nariams. Mat tai jau buvo antras vėžio smūgis – prieš aštuoniolika metų ši liga pasiglemžė antrosios Gedimino žmonos, 25-erių Gražinos, gyvybę. „Tuomet nuo Gražinos slėpiau tikrąją negalavimų priežastį. Apie vėžį ji sužinojo tik prieš pat mirtį. Paskutinį atodūsį ji išleido ant mano rankų. To pamiršti neįmanoma“, – pasakojo Gediminas.

Šių išgyvenimų nepamiršo ir aktorė Eglė Jackaitė, nors tuomet jai buvo tik penkiolika. „Atsimenu viską – kaip Gražina kentėjo, kaip stengdavomės jai padėti. Tai labai liūdnas dalykas, – susijaudinusi dienraščiui „L.T.“ kalbėjo šiuo metu Los Andžele viešinti Eglė. – Neįmanoma susitaikyti su mintimi, kad artimas žmogus mirs. Bet tikiu, kad kitame gyvenime jam bus tik geriau, juk kančios jau baigėsi.“

E.Jackaitei vaikystėje teko išgyventi ne vieną skaudų smūgį. Kai pirmoji G.Jackos žmona išėjo iš namų ir paliko vyrą su dviem vaikais, Eglei buvo dveji. Ketverius metus trukusi pamotės kova su vėžiu ir mirtis tapo nelengvu išbandymu. „Likimo smūgiai mus tik sustiprina, padeda subręsti. Žinoma, kitam žmogui to nelinkėčiau, bet to, ką patyriau, kitam taip pat neatiduočiau. Svarbiausia, kad nenustojau šypsotis ir tikėti gėriu“, – sakė E.Jackaitė.

Prieš metus meno pasaulį sukrėtė skaudi žinia – neseniai po patirto insulto pagijusi G.Balandytė serga. Vėžiu. „L.T.“ žurnalistei aktorė sakė, jog šiuo metu jaučiasi gerai, tačiau kalbėti apie ligą ji nenori.

„Su ja kovoju kiekvieną dieną. Dvasiškai tai labai sunku. Nesvarbu, kiek žmogui metų, mirti labai baisu. Bet dar baisiau laukti mirties. Ši liga bjauri, nes nežinai, kiek dar teks iškęsti, kokių skausmų, komplikacijų patirti. Mintys apie tai nemaloniai nuteikia, todėl stengiuosi negalvoti. Viską išgyvenu viduje, bet kalbėti apie tai nesinori, – dienraščiui „L.T.“ sakė garsi aktorė, ji prieš dešimt dienų atšventė 71-ąjį gimtadienį. – Visiems sergantiems norėčiau palinkėti kuo mažiau galvoti apie ligą ir kuo daugiau – apie gyvenimą bei artimuosius. Neužkraukite jiems savo išgyvenimų. Kodėl ir jie turi kentėti? Reikia tvarkytis patiems. Bent jau aš stengiuosi taip elgtis.“

Anot Vėžio profilaktikos ir informacijos centro vadovės pavaduotojo darbuotojo Juozo Kurtinaičio, kartais baimė išgirsti vėžio diagnozę būna tokia didelė, kad žmogus laiku nesikreipia į medikus. „Pasitaikė atvejų, kai moterys, užčiuopusios gumbelį krūtyje, delsė 6–12 mėnesių. O kai liga užleista, būna vėlu. Todėl tarp vėžio ir mirties pas mus vis dar dedamas lygybės ženklas, – teigė pašnekovas. – Žmonių baime netrunka pasinaudoti visokie šarlatanai.“

Spėjama, kad ne mažiau kaip apie 30 proc. piktybinių navikų sukelia rūkymas, apie 25 proc. – netinkama mityba, maždaug po 4 proc. – alkoholis ir kenksminga darbo aplinka, 2 proc. – aplinkos užterštumas, 1 proc. – vaistai, medicininės procedūros. Kai kurios vėžio formos gali pasireikšti po 20–30 metų, kai atsiranda pirmieji pakitimai.

Kiek šansų išgyventi? „Odos vėžys pagydomas beveik 100 proc. Taip pat ilgai išgyvena žmonės su skydliaukės vėžiu. Tačiau yra vėžių, kurie labai pikti, pavyzdžiui, kasos, tulžies, plaučių, kepenų. Pacientai išgyvena metus ar net trumpiau, – pasakojo J.Kurtinaitis. – Beje, pacientės su IV stadijos gimdos kaklelio vėžiu išgyvena vos dvejus metus, o išaiškinus jį I stadijos, mirčių pasitaiko retai. Tas pats ir su plaučių vėžiu, tačiau išaiškinti jį I stadijos galimybės dar menkos.“

Pasaulyje vykdomos trys pagrindinės prevencinės programos, galinčios gerokai sumažinti mirtingumą – dėl gimdos kaklelio, krūties ir storosios žarnos vėžio.

www.lt24.lt