Kas tai – mados klyksmas? Noras išsiskirti iš kitų? Patirti adrenalino ataką po ilgo sėdėjimo biure? Apie ekstremalių pojūčių mėgėjus lrytas.lt kalbėjosi su psichologe Aušra Kuriene.
Psichologės teigimu, faktas, kad žmonės nori išbandyti save – senas kaip pats pasaulis.
„Žmonės visada norėjo išbandyti savo galimybių ribas. Tik su kiekviena civilizacijos pakopa tie išbandymai darosi vis įdomesni. Kažkada žmonės sėdo į laivelį ir plaukė nežinia kur, kol atrado naujus žemynus. Visada buvo noras išbandyti, kiek tu gali. Ar vandenynas už tave stipresnis, ar tu už jį“, - kalbėjo psichologė.
Paklausta, ar tai nėra dėmesio stokos rezultatas ir jo siekimas visuomenėje, A.Kurienė sakė, kad esama ir to, tačiau dėmesio siekimas pats iš savęs – nėra blogas dalykas: „Dauguma žmonių nori dėmesio. Tiksliau kalbant, visi žmonės siekia kitų dėmesio. Be dėmesio žmogus negali užaugti, fiziškai išsivystyti. Galbūt kai kurie viešą dėmesį labiau mėgsta, bet dėmesio siekimas pats savaime tikrai nėra nei blogas, nei geras. Tai - normalus reiškinys. Žmogaus dėmesio siekimas gali trigdyti tik tuo atveju, jei dėmesio jis siekia nepriimtinomis formomis, pavyzdžiui, prirakina mus prie kranto, o tu turi sėdėti ir žiūrėti, kaip jis neria ir būna po vandeniu“ - aiškino A. Kurienė.
Ar yra būdų, kurie padėtų sportininkui įveikti fizinę įtampą?
A.Kurienės nuomone, psichologiškai sunkiose situacijose dauguma žmonių turi individualius būdus, kurie jiems padeda.
Pavyzdžiui, vieni galvoja apie malonius dalykus, jiems padeda mintys, vaizdai, atsiminimai, jie save ramina: „Dar vaikystėje atrandame būdų, kuriais mes save nuraminame ištikus dideliems sunkumams, arba žinome, kad yra žmogus, kuris mums padeda nusiraminti, todėl mes pas jį einame, šnekamės, glaudžiamės, liūdim kartu, stiprybės semiamės“.
Vis dėlto psichologė teigia nemananti, kad sportininkai, siekiantys ekstremalių aukščių arba distancijų, turi laiko apskritai ką nors tokio daryti: „Manau, kad jie yra labai motyvuoti pasiekti tikslą, psichinės energijos koncentracija turėtų būti labai didelė. Po to jiems reikalingas laikas atsistatyti, susivokti, kokia viso to prasmė, kaip jiems pasisekė, susitaikyti su tuo, kad pavyzdžiui pritrūko vienos sekundės, išlaikyti motyvaciją vėl pakartoti“.
Geras pavyzdys gali būti Vidmanto Urbono plaukimas per Baltiją, kai jis turėjo atidėti savo plaukimą dėl gamtinių sąlygų. Iš pradžių reikėjo pasiryžti pradėti plaukti ir jau plaukti, ir staiga – viskas atsideda.
V.Urbono misija, pasak psichologės - švietėjiška, jis yra sportininkas, bet yra daugybė žmonių, kurie užsiima labai rizikingomis veiklomis, kurios yra labai toli nuo sporto.
Tokių žmonių tikslas yra patirti susijaudinimo būseną . „Jauni žmonės, paaugliai atsiduria tam tikroje priklausomybėje nuo ištisinės susijaudinimo būsenos. Reikia nušokti vis nuo didesnės uolos arba vis ant trumpesnės gumos arba pernerti per vis gilesnį duburį ir taip toliau, nes susijaudinimo kiekis organizme tam tikra prasme virsta priklausomybe“, - sakė A.Kurienė.
Anot psichologės, tokiems žmonėms reikia patirti nuolatinę stimuliaciją, kad patirtų susijaudinimą.
“Man nerimą kelia jaunoji karta. Turėjau nelaimės pamatyti J.Basanavičiaus gatvę Palangoje, kur visi vaikai yra tokioj ypatingoje, didelėje stimuliacijoje – šokdinami, kirkinami, stimuliuojami. Pažiūrėkite, ką veikia jaunas žmogus, kai jis turi laisvą minutę laiko, pavyzdžiui, laukdamas troleibuso: visi iki vieno paaugliai maigo kokį nors žaislą arba mobilųjį telefoną“, - kalbėjo A.Kurienė.
Psichologė pasakojo ir apie paauglius, kurie vagia, bet ne tam, kad jiems reikalingi daiktai, o tik tam, kad patirtų susijaudinimą.
Pasak psichologės, tokie žmonės pradeda vystyti labai rizikingas veiklas, kurios kartais yra sportas, o kartais – jau ir ne sportas: „Tai, ką žmonės vadina adrenalino fanatikais, ir yra tas vidinis susijaudinimas, kuris labai ryškus mūsų visuomenėje“.
Tačiau A.Kurienė tikino, kad bandęs Baltijos jūrą perplaukti Vidmantas Urbonas prie tokių nepriskirtinas, nors labai daug ekstremalių sporto šakų suteikia susijaudinimo patyrimą, kuris dažnai tampa pripratimu.