Greitai bus trys mėnesiai, kai likimas 26 metų vaikiną prikaustė prie lovos. Jis nejaučia rankų pirštų, nejudina kojų. Tik padedant medicinos slaugytojoms Zbignevas gali apsiversti lovoje ir atsisėsti į neįgaliųjų vežimėlį. Per 56 dienas, kurias praleido Vilniaus universiteto Santariškių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre, jis padarė didelę pažangą – jau sugeba ir pats pavalgyti bei išsivalyti dantis.
„Čia dar būsiu lygiai 72 dienas. Tuomet galėsiu važiuoti namo“, – kasdien kalendoriuje Zbignevas užbraukia dieną ir skaičiuoja net valandas, kai vėl galės su mama gyventi gimtajame Šalčininkų rajone. Tik bus viskas kitaip.
Prieš šuolį – skambutis mamai
Zbignevas puikiai prisimena gegužės 26 dieną. Bet pasakoti apie tai, prisipažįsta, nelengva. Statybose dirbančiam vaikinui tą šeštadienį kaip tik ne-reikėjo skubėti į darbą. Diena pasitaikė itin šilta. Tad su draugu nutarė pradėti maudynių sezoną netoli namų esančiame tvenkinyje. Vaikinai maudėsi, nardė, šokinėjo nuo tiltelio kiek širdis geidė. Abu puikiai pažinojo vaikystės tvenkinį ir nė vienam nė minties nekilo apie artėjančią nelaimę.
Vis dėlto lyg nujausdamas Zbignevas nusprendė paskambinti mamai prieš paskutinį savo šuolį į vandenį. „Gali jau šildyti valgyti. Paskutinį kartą šoku ir ateinu“, – telefonu pranešė mamai, kuri po šio skambučio sūnų pamatė tik ligoninėje.
„Taip staigiai viskas įvyko. Ir kodėl aš šokau ne nuo lieptelio kaip visada, o nuo kranto? Pamenu, kaip paslydo koja... smūgis galva į dugną. Kažkaip dar spėjau išnirti į paviršių ir pamatyti, kaip draugas įšoko manęs gelbėti,“ – pasakojo vaikinas.
Ištrauktas į krantą nardytojas sąmonės neprarado, tik sušuko: „Kur mano kojos?!“ Bet jokio skausmo, sako, tąkart nejautė. Pasikvietęs į pagalbą kelis vyrus Zbignevo draugas jį nunešė į namus, paskui iškvietė greitąją pagalbą. Tačiau Šalčininkų medikai vaikinui padėti negalėjo, tad jis buvo skubiai nuvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę.
„Po operacijos gydytojai pasakė, jog man pažeisti šeštas ir penktas kaklo slanksteliai. Pastarasis subyrėjęs visiškai. Rankų pirštų nevaldau. Kojas jaučiu, bet negaliu valdyti. Dar sakė, kad man yra abiejų plaučių uždegimas“, – nardymo pasekmes vardijo šalčininkietis.
Jis tiki
Kartu su dviem panašaus likimo broliais palatoje gulintis Zbignevas neslepia kartais pagalvojantis, kodėl jam visa tai atsitiko. „Likimas? Gal greičiau išbandymas“, – rimtai svarstė vaikinas, tačiau nuo jo veido per visą pokalbį nedingsta šypsena. Jis jau nustojo graužtis ar ką nors kaltinti. Stiprybės jam suteikia ir kasdien aplankantys artimieji bei draugai.
„Iš pradžių jie man melavo. Na, nesakė tiesos, ko tikėtis. Tik iš gydytojų sužinojau, kad mažai galimybės, jog vaikščiosiu. Bet aš tuo netikiu“, – opti-mizmo ir valios Zbignevui galėtų pavydėti ne vienas sveikas žmogus. – Žinoma, statybininku jau nedirbsiu. Tačiau ką nors sugalvosiu. Knygų nemėgstu skaityti, tačiau prie kompiuterio pasėdėti – mielai. Tik reikia patobulinti įgūdžius ir tikrai neprapulsiu.“
„Tiki stebuklu?“ – klausiau. „Juk nuleisti rankų negali. Kam tada gyventi?“ – šypsojosi vaikinas.
Gretimoje palatoje gulinčio uteniškio Valdo (tikrojo vardo nenorėjo sakyti) istorija panaši. Staliaus amatą antrus metus studijavęs vaikinas taip pat gegužės pabaigoje šokinėjo į ežerą nuo lieptelio. Viskas klojosi sėkmingai, kol jis panoro šokti atbulas. „Buvo negilu, tad trenkiausi galva į dugną. Atsimenu, galėjau pajudinti tik alkūnes. Kad nepaskęsčiau, jomis ir kapsčiausi, bet kojų visiškai nebejaučiau“, – liūdnai pasibaigusias maudynes prisiminė uteniškis. Optimizmu jis kaip nelaimės draugas netrykšta: „Neįsivaizduoju, kaip toliau gyvensiu. Kažkaip reikės taikytis.“
Pagausėjo traumų
Vilniaus universiteto Santariškių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro 1-ojo stacionarinio reabilitacijos, skyriaus vedėja Jūratė Ke-sienė neslėpė, jog šiandien vilčių šiems vaikinams vaikščioti labai nedaug. Viskas, anot jos, priklauso nuo medicinos laimėjimų.
Keturioliktus metus šiame centre dirbanti medikė pastebėjo, kad ši vasara traumų skaičiumi labiausiai išsiskyrė iš kitų.
„Rodos, ši vasara ir nebuvo labai karšta, bet kažkodėl itin daug traumų, patirtų nardant. Tas didelis jaunuolių noras atsipalaiduoti, išlėkti į gamtą, tas vaikiškas entuziazmas neatsilikti nuo nardančių draugų turbūt ir priveda prie to“, – svarstė J.Kesienė.
Neriant, pasak medikės, pažeidžiamos nugaros smegenys, o liaudiškai kalbant – įgyjama kaklo trauma. „Tai ne slankstelio ar kaulo pažeidimas, kaip dažnai manoma, o būtent nugaros smegenų, kurios yra tame stuburo kauliniame kanale. Todėl ir išsivysto tokia būklė, – aiškino gydytoja. – Dažniausiai paralyžiuojamos ir rankos, ir kojos. Praktiškai žmogus nevaldo keturių galūnių, nejaučia jų. Dažnai sutrinka ir vidaus organų funkcija, pavyzdžiui, žmogus nekontroliuoja šlapinimosi.“
Svarbi pirmoji pagalba
Pirmame stacionariniame reabilitacijos skyriuje, kuriame yra 18 lovų, šiuo metu dėl nugaros smegenų pažeidimų paguldyti devyni pacientai. Iš jų šeši čia atsidūrė po nesėkmingo nardymo.
Sunkiausios traumos, pasak J.Kesienės, būna, kai neriant galva atsitrenkiama į dugną: „Taip dažniausiai atsitinka, kai nardoma nepažįstamose vietose ir neapskaičiuojamas vandens telkinio gylis. Nuo to smūgio lūžta arba išnyra kaklo slanksteliai ir pažeidžiamos nugaros smegenys.“
Be galvos traumos, neatsargus nardytojas gali patirti ir vidaus organų pažeidimų. Po smūgio galva, medikės teigimu, žmogus pradeda skęsti, tuomet vanduo patenka į kvėpavimo takus ir viskas dar labiau komplikuojasi.
Laukiant greitosios pagalbos gydytoja pataria nepamiršti ir pirmosios pagalbos gelbstint traumuotąjį skenduolį. „Jei žmogus sako nejaučiąs kojų, jokiu būdu nereikia jo sodinti. Yra buvę atvejų, kai taip netinkamai pasielgė skenduolį traukiantys artimieji. Tuomet galimi antriniai pažeidimai, kai lūžę kaklo slanksteliai pradeda judėti“, – netinkamo gelbėjimo pasekmes vardijo J.Kesienė ir pridūrė, jog traukiant žmogų iš vandens būtina kaip nors tvirtinti jo kaklą – kad ir rankomis.
Reikia susitaikyti
Reabilitacijos paslaugos teikiamos poūminiu traumos periodu. Paciento reabilitacijos trukmė – iki 130 dienų. Tačiau jei lieka sutrikimų ir prarandamas darbingumas, ligonis turi teisę į pakartotinę reabilitaciją.
„Jei nugaros smegenys pažeistos, pacientas dažniausiai nebegali vaikščioti. Tuomet jam telieka judėti vežimėliu. Jei pažeidimas yra aukštai kakle, blogai valdomos rankos, tada reikia elektrinio vežimėlio. Kai pažeidžiami antras ir trečias kaklo slanksteliai, paralyžiuojami ir kvėpavimo takai. Toks žmogus gali gyventi tik su dirbtine plaučių ventiliacija“, – liūdną mėgėjų nerti į vandenį ateitį nusakė pašnekovė. Tačiau suskubo pridurti, jog daugelis šių vaikinukų gali studijuoti ir būti darbingi.
„Žmogaus savijauta, psichologinė būklė labai priklauso nuo jo paties, artimųjų supratimo bei palaikymo. Nuo noro toliau gyventi. Tik vieni su pasikeitusiu gyvenimu greičiau susitaiko, kitiems prireikia net kelerių metų“, – kalbėjo J.Kesienė.
www.lt24.lt