Mirtį atstūmęs šiaulietis pakilo į kovą dėl kitų gyvybės

Kasdien išgeriamos keturios piliulės lėtine mieloidine leukemija sergančiam aštuoniolikamečiui – gyvybiškai būtinos.

Tačiau ne visi šios ligos varginami ligoniai tokie laimingi. Medikai gydymą šiais naujos kartos medikamentais skiria tik kas penktam ta pačia liga sergančiam pacientui.

Š.Narbutas – vienas laimingųjų, už kurio vaistus moka valstybė.

Jo gydymas per mėnesį kainuoja 10 tūkstančių litų.

Kitiems ligoniams skiriama chemoterapija arba kaulų čiulpų persodinimo operacija. Taip elgiamasi taupumo sumetimais ir nepaisoma, kad gydymas naujos kartos medikamentais – efektyvesnis.

„Manau, kad skirstyti ligonius – neteisinga“, – įsitikinęs pamažu sveikstantis šiaulietis.

Į laimingųjų sąrašą patekęs būsimasis teisininkas Š.Narbutas užsimojo padėti kitiems ligoniams.

Jis įkūrė interneto svetainę „gyvensiu.lt“, kurioje galima pasirašyti peticiją, reikalaujančią visiems sergantiems leukemija užtikrinti gydymą moderniausiais vaistais.

Netrukus 19-ąjį gimtadienį švęsiantis vaikinas nestokoja optimizmo ir mano, kad Sveikatos apsaugos ministerija atkreips dėmesį į jo organizuotą akciją.

Mėnesį veikiančioje interneto svetainėje po vaikino sukurta peticija jau pasirašė per 40 tūkstančių lankytojų.

Apie savo ligą J.Janonio gimnazijos auklėtinis sužinojo praėjusių metų spalį. Iš pradžių gimnazistas manė, kad jį kamuoja lėtinė sloga, vėliau įtarė užsikrėtęs virusine liga.

Krepšinį žaidęs, treniruoklių salėje nuolat sportavęs vaikinas po trijų savaičių suprato, kad kažkas negerai. Šiaulietį konsultavusi šeimos gydytoja iš pradžių patarė kelias dienas nelankyti mokyklos, pailsėti, o galiausiai paskyrė kraujo tyrimą.

Tą pačią dieną į namus atėjusi medicinos sesuo patarė skubiai sugrįžti į gydymo įstaigą ir pakartoti kraujo tyrimą.

Vakare į Narbutų namus pasibeldęs gydytojas pasakė, kad kažkas negerai – medicinos aparatūra negalinti Šarūno kraujyje suskaičiuoti leukocitų.

Š.Narbuto kraują sostinės medikai ištyrė ir išsyk ištarė kraupią diagnozę – lėtinė mieloidinė leukemija.

„Vilniuje gyvenanti 30-metė sesuo Neringa dar prieš tyrimą įtarė, kad gali būti ši liga. Ji paskaitė medicininės literatūros ir palygino mano simptomus, – praėjusio rudens įvykius prisiminė aštuoniolikametis. – Nespėjau išsigąsti, nes turėjau raminti verkiančius artimuosius.

Kažkaip tada išsyk pagalvojau, kaip gyvensiu toliau“.

Medikai pacientui pasiūlė chemoterapiją arba kaulų čiulpų persodinimo operaciją.

„Sesuo tuomet paklausė, kodėl nėra skiriamas gydymas naujos kartos medikamentais, – pasakojo Š.Narbutas. – Gydytojai netgi nustebo, kad mes žinome apie šiuos vaistus“.

Chemoterapijos seansų iškart atsisakęs ir kaulų čiulpų transplantacijai apsisprendęs šiaulietis namo išvažiavo dar nežinodamas, ar bus skirti naujausi vaistai.

Medikai jam paaiškino, kad šiuos brangius medikamentus gali skirti tiktai kas penktam pacientui.

Š.Narbutui išsyk buvo skirti senesni medikamentai. Jais gydydamasis vaikinas jautėsi prastai, negalėjo net lankyti mokyklos.

Mokytojų lankomas aštuoniolikametis ir ligos patale nestokojo optimizmo.

„Žinojau, kad turiu pasveikti, o dar geriau pasijutau, kai praėjusio gruodžio pradžioje antrąsyk konsultavę medikai pranešė, jog man paskirti naujausi vaistai“, – iš gydytojo Laimono Griškevičiaus išgirstą džiugią žinią prisiminė vaikinas.

Keturios kiekvieną dieną išgeriamos kapsulės pamažu sugrąžino Š.Narbutui jėgas, ir jis sugrįžo į gimnaziją ruoštis egzaminams.

„Žinojau, kad turiu kruopščiai dirbti, nes laukė stojamieji į Vilniaus universitetą, – pasakojo vaikinas. – Tada tik keli draugai žinojo tikrąją diagnozę“.

Pamažu atsitraukiančią ligą rodė ir atliekami kraujo tyrimai.

Kartą per mėnesį buvo atliekamas išsamus kraujo tyrimas, kartą per tris mėnesius – dar sudėtingesnis kraujo tyrimas.

Kartą per pusmetį gydytojai atlieka kaulų čiulpų tyrimą.

Š.Narbutas, išgirdęs šiurpią diagnozę, neskubėjo savo nelaime dalytis su bendramoksliais. Jie žinojo, kad bendraklasis turi sveikatos problemų, negali lankyti mokyklos, bet neįtarė, kad jam diagnozuota mirtina liga.

Tačiau pamažu kalbos pasklido, ir aštuoniolikametis ėmė sulaukti vis daugiau užuojautų.

Vaikino tvirtinimu, užuojauta mažai padeda, ligoniui kur kas labiau reikia optimizmo.

„Suvirpindavo širdį, kai mokykloje man paplodavo per petį ir užjaučiamai klausdavo, kaip sveikata, – prisiminė šiaulietis – Dėmesys yra gerai, bet tik iki tam tikros ribos“.

Prie populiarumo nepratusį vaikiną užuojautos griūte užgriuvo, kai jis įkūrė tinklalapį: „Yra visko, daugiausia padrąsinamų laiškų, į kuriuos stengiuosi atsakyti, padėkoti. Tačiau yra ir spontaniškų komentarų, į kuriuos nematau prasmės atsakinėti. Rašė ir keli medikai, siūlę homeopatinį gydymą“.

Birželį medikai Šarūnui skyrė vaistų trims mėnesiams, o pasirodyti liepė atvažiuoti rugsėjį.

„Jaučiuosi normaliai, vėl ėmiau lankyti treniruoklių salę, žaisti krepšinį, – šypsojosi vaikinas. – Tyrimai rodo, kad sveikstu“.

Tačiau kaskart dėl konsultacijos apsilankęs Santariškių klinikose šiaulietis išvysta ligonius, kurie gydomi chemoterapija.

Matydamas leukemijos iškankintų sunkiai vaikštančių žmonių veidus, būsimasis teisininkas nesuvokia vieno: kodėl ne visiems skiriami naujausios kartos efektyvūs medikamentai.

„Taip, aš labai džiaugiuosi, kad man buvo skirti šie vaistai, bet kartu gaila kitomis priemonėmis gydomų ligonių, kurių nemaža dalis neišgyvens, – emocingai kalbėjo vaikinas. – Lietuvoje mieloidine leukemija serga apie 200 žmonių, ir nesuvokiu, kodėl visiems negalima padėti“.

Š.Narbutą žeidžia toks išskirtinumas. Šiaulietis nežino, kodėl jis pateko tarp laimingųjų, tačiau yra įsitikinęs – moderniausia pagalba turi būti teikiama visiems: „Tai būtų teisinga“.

Savijauta nesiskundžiantis vaikinas patiriama nuoskauda dėl kitų mieloidine leukemija sergančių ir vaistų negaunančių ligonių pasidalijo su artimaisiais, medikais.

„Ir tėvai, ir medikai pritarė minčiai įkurti interneto svetainę ir viešai prabilti apie nelygią kovą su mirtimi.

Todėl su draugais įgyvendinau savo idėją“, – šypsojosi su šiauliete drauge sostinėje ketinantis studijuoti vaikinas.

Prieš kelias savaites atsiradusį tinklalapį Š.Narbutas pavadino žodžiu „gyvensiu“. „Taip nutariau po ilgų svarstymų. Niekada neabejojau įveiksiąs ligą, todėl ir pavadinimas turėjo kelti optimizmą“, – kalbėjo aštuoniolikametis.

Vienas šiauliečio draugas sukūrė netgi virtualų žaidimą apie lėtinės mieloidinės leukemijos gydymą. Lankytojas tariamiems pacientams gali pats parinkti gydymo būdą ir išvysti, kiek ligonių įveiks ligą.

Tarsi laimingą loterijos bilietą laimėjęs ir gydytis moderniausiais medikamentais galintis Š.Narbutas pripažįsta: jam jau pavyko laimėti žaidimą dėl gyvybės.

Į laimingųjų gretas pakliuvusio šiauliečio laukia mažiausiai dvejus metus truksiantis gydymas, bet teisininko studijas netrukus pradėsiantis vaikinas tiki: blogiausia – jau praeityje.

„Visi ligoniai turi teisę gauti šių piliulių ir po metų išgirsti, kad liga įveikta“, – įsitikinęs Š.Narbutas.