Pernai gegužės mėnesį per Izraelio raketų ataką Gazos ruože žuvo keli palestinietės Marijos Amin šeimos nariai, o jos pačios stuburas lūžo prie pat sprando - ji ne tik nebegali valdyti galūnių, bet ir savarankiškai kvėpuoti.
Tik per stebuklą palestiniečiams pavyko išsaugoti Marijos gyvybę ir nugabenti į gerais chirurgais garsėjančias Izraelio ligonines.
Už gydymą jose sumokėjo Izraelio gynybos ministerija, tačiau dabar ji nori grąžinti mergaitę į palestiniečių valdomose teritorijose esančius medicinos centrus, kurie galėtų suteikti tik menką dalį priežiūros, kurios ji iki šiol sulaukė. Jei Marijos būklė pablogėtų, Palestinos ligoninės vargiai galėtų jai padėti.
Išsivysčiusioje šalyje tinkama priežiūra, įranga ir pinigai taip sunkiai sužalotam žmogui gali leisti nugyventi pakankamai ilgą ir produktyvų gyvenimą.
Tačiau likusiame pasaulyje net ir išgyventi po tokios traumos yra negirdėtas dalykas. O gyventi ilgai ir sulaukti nuolatinės priežiūros praktiškai yra neįmanoma.
Paraplegikai – stuburą susilaužę, bet rankas valdantys žmonės – gali gyventi taip pat ilgai kaip ir sveiki žmonės, jei jiems parūpinama reikalinga informacija ir įranga.
Kartais užtenka prieigos prie informacijos šaltinių ir pakankamai elementarios įrangos – spaudimą paskirstančių vežimėlių ir čiužinių.
Tačiau pasak labdaros organizacijų atstovų, besivystančiose šalyse dauguma paraplegikų miršta per dvejus arba trejus metus.
Kiti ilgus metus guli ligoninėse arba slaugos namuose, retai arba išvis niekada nesikeldami iš lovos ir dažnai kęsdami nuogulų ir infekcijų skausmą.
Skurdas žudo
Gladys Charowa susilaužė stuburą per automobilio avariją Zimbabvėje prieš pat 2001 metų Kalėdas. Iš ligoninės ją išrašė 2002-ųjų balandį – kartu su 19 kitų nugaros traumas patyrusių žmonių. Lapkritį tik ji viena dar buvo gyva.
„Jie mirė dėl skurdo ir informacijos trūkumo, - ji telefonu kalbėjo su naujienų agentūros “Reuters” žurnalistu, – Jei nevaldai kojų ir tave vežioja karučiu, o ne invalido vežimėliu, tikrai prisitrinsi nuospaudų“.
Lygiai prieš metus “Reuters” žurnalistas Peteris Appsas susilaužė kaklą atlikdamas užduotį Šri Lankoje. Priešingai nei Marija, jis gali savarankiškai kvėpuoti, tačiau nevaldo nei kojų, nei rankų.
Kolombo miesto gydytojai jo kolegoms pasakojo, kad šitaip paralyžuoti žmonės dažnai paliekami atokiose palatose ir miršta nuo nuogulų arba plaučių uždegimo, nes nepakanka pinigų parūpinti tinkamą priežiūrą.
Mariją gydžiusios Izraelio ligoninės atstovai sako, kad Palestinos medicinos centrai lygiai taip pat neturi išteklių, kad galėtų jai padėti – ypač jei jos būklė pablogėtų.
Ji vis dar negali pati kvėpuoti ir valdyti galūnių, tačiau gali važinėti elektroniniu invalido vežimėliu su įtaisytu respiratoriumi ir smakru valdoma vairalazde. Mergaitės tėvas privalo ja visą laiką rūpintis – maudyti ir maitinti.
O jei respiratorius nustotų veikti, mergaitė mirtų.
Kadangi Gazos ruožą, kuriame yra Marijos namai, dabar užgrobė grupuotės „Hamas“ smogikai, Izraelis norėtų ją nusiųsti į okupuotąjį Vakarų Krantą.
Ligonė nebus siunčiama namo – jos bylą šį mėnesį nagrinės Izraelio aukščiausiasis teismas, o ligoninės atstovai kol kas tikina, kad neleis išrašyti.
Pinigai gali nupirkti gyvenimą
G.Charowa, kuri dabar dirba neįgalių Zimbabvės moterų asociacijoje, sako, kad prieš penkerius metus jos šalyje mirdavo 90 procentų stuburo traumą patyrusių žmonių.
Šiuo metu prieinamesnė informacija – ir tinkami vežimėliai bei pagalvėlės – skaičių sumažino iki 20 procentų.
Už pokytį ji dėkinga britų labdaros organizacijai „Motivation“, tačiau negali atsikratyti baimės, kad dėl hiperinfliacijos Zimbabvėje žmonės nebegalės įpirkti jiems būtiniausių daiktų, kateterių vamzdelių ir net maisto, tad mirtingumas vėl išaugs.
Organizaciją „Motivation“ įkūrė žemiau kaklo paralyžiuotas britas Davidas Constantine‘as, kuris gali šiek tiek judėti, tačiau jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Jo organizacija besivystančioms šalims tiekia pigius vežimėlius, pagalvėles ir galūnių protezus.
„Požiūris labai pasikeitė, - sakė D.Constantine‘as. – Tai labai efektyvus pinigų panaudojimo būdas – gali iškart pamatyti, kaip pasikeičia žmonių gyvenimai“.
Tačiau įranga išsprendžia tik dalį problemos. Pacientai besivystančiose šalyse dažnai negali susimokėti už slaugos paslaugas, taigi ši našta gula ant šiam darbui neparuoštų šeimos narių pečių.
Pinigai išties gali viską pakeisti. G.Charowa pasakoja, kad vienas nei kojų, nei rankų nevaldantis Zimbabvės gyventojas taip gyvena nuo 1982 metų.
Netgi turtingose pasaulio valstybėse dėl visuomenės senėjimo ir ribotų išteklių sveikatos apsaugos sistemoms darosi sunku mokėti už ilgalaikę žmonių, kurie patys negali susimokėti, priežiūrą.
Netgi kai kuriose Didžiosios Britanijos dalyse nauji sveikatos apsaugos planai nebe tokie dosnūs, kaip buvo prieš kelerius metus.
Kadangi nuolat trūksta vietų specialiuose stuburo traumoms gydyti skirtuose ligoninės skyriuose, sužeisti žmonės ilgus mėnesius priversti gulėti specialia įranga neaprūpintose ligoninėse.
“Reuters” žurnalistas P.Appsas, pargabentas iš Šri Lankos, penkias savaites praleido Didžiosios Britanijos universitetinėje ligoninėje. Jis pripažįsta suvokęs, kad britų gydytojams nepavyko tinkamai pasirūpinti jo virškinimo sistema – kartais vyras gulėdavo užkietėjusiais viduriais bijodamas, kad neprasidėtų komplikacijos, galinčios pasibaigti insultu. “Kaip ir kitos stuburo traumų aukos visame pasaulyje, aš bandžiau susivokti, kas man nutiko, ir nežinojau, ko man reikia“, - pasakojo P.Appsas.
„Jei negali pats paprašyti, ko tau reikia, papraščiausiai to negausi“, - sakė D.Constantine‘as.
Tačiau kai kuriems, tokiems kaip palestinietė Marija Amin ir jos tėvas, gali neužtekti vien paprašyti.