Sveikatai, sveikam gyvenimo būdui 51 metų treneris skiria nemažai dėmesio, nors prisiminęs jaunystę neslepia – anuomet sveikata jam nė kiek nerūpėjusi.
Kazanės „Uniks“ (Rusija) ekipos strategas, tik prieš dvejus metus atsisakęs žaisti krepšinį, iki šiol jaučia didžiojo sporto pasekmes: jis priverstas ypač tausoti dešiniąją koją.
„Sveikatos gidui“ A.Sireika papasakojo apie pasikeitusį požiūrį į sveikatą, priežastis, privertusias atsisakyti alkoholio, rūkalų, patirtas traumas ir santykius su medikais.
* * *
- Kaip jaučiatės perkopęs penkiasdešimtmetį?
- Fiziškai jaučiuosi lyg 30-metis vyras. Bet kartu puikiai suvokiu, kad kasdien tolstu nuo trisdešimtmečio. Sveikata išties nesiskundžiu.
Juolab kad šią vasarą labai gerai pailsėjau. Dešimt vasarų dirbau su rinktine, o šią turėjau kaip niekada daug atostogų.
- Ar dažnai tenka kreiptis į medikus?
- Nedažnai. Beveik nesergu.
Kartais prisikabina sloga, bet greitai praeina.
Pastarąjį kartą rimtai buvau sunegalavęs prieš trejus metus. Grįžęs iš Atėnų olimpinių žaidynių susirgau plaučių uždegimu.
- Kas jumis rūpinasi, kai tenka atsigulti į ligos patalą?
- Žmona Aurelija. Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad esi svarbus tik brangiausiam žmogui.
- Pastaruosius metus dirbote Kazanėje. Ar teko patirti Rusijos medikų globą?
- Teko pas juos apsilankyti, bet ne iš reikalo. Sulaukęs penkiasdešimties privalai kasmet pasitikrinti sveikatą – kraujospūdį, širdies darbą, kraujo sudėtį, plaučius. Kad žinotum, kur gali slypėti bėdos, ir galėtum užbėgti joms už akių.
Pasitikrinau, o gydytojai sako, kad viskas gerai, kvepia ilgaamžiškumu.
Kai išgirsti tokį atsakymą, smagu tampa ir pas gydytojus vaikščioti.
- Tačiau vis dar šlubčiojate dešine koja. Dar neatėjo laikas gulti ant operacinio stalo?
- Koja – didžiojo sporto pasekmė. Jaunystėje nekreipdavau dėmesio į sumušimus, išnirimus, raiščių plyšimus. Pakentėdavau, ir tiek. Net nepajutau, kaip pasislinko sąnarys, kadangi iš vienos pusės visiškai nebebuvo laikančių raiščių – visi nuplyšę.
Yra trys išeitys. Viena – keisti sąnarį. Kita – jį blokuoti, tačiau tuomet tektų vaikščioti nebejudria pėda. Trečia išeitis – nieko nekeisti, stengtis tausoti koją. Tad ir stengiuosi saugoti save, kontroliuoti judesius.
- Šiaulių garbės piliečiui tikriausiai nereikia lūkuriuoti eilėse pas gimtojo miesto medikus?
- Ne, laukti iš tikrųjų netenka. Bet tai nereiškia, kad ateinu į polikliniką, ir visos durys atviros. Jei reikia, paskambinu pažįstamiems gydytojams, susitariu dėl patogaus vizito laiko.
Kartą skaudėjo petį. Paskambinau savo draugui gydytojui ir paklausiau, kur kreiptis. Jis pažadėjo pakalbėti su kolega dėl priėmimo, bet taip išėjo, kad pats ten nuvažiavau nelaukdamas, kol bus susitarta.
Atpažino, priėmė išskėstomis rankomis. Teko pasikalbėti su visu personalu.
- Kaip atsilyginate medikams už suteiktą pagalbą? Esate davęs kyšį?
- Kyšį? Ne. Elgiuosi pagal įstatymus ir nebruku pinigų. Žinau, kad ir taip pažeidžiu tvarką – einu tiesiai pas specialistą, bet taip sutaupau laiko.
Gydytojams atvežu kelionėse pirktų suvenyrų, knygų. Taip įstatymams nenusižengiu.
- Kokią nemaloniausią procedūrą teko iškęsti?
- Labiausiai bijodavau dantistų. Tas zvimbiantis grąžtas... Jaunas būdamas vengiau jo kaip įmanydamas. Kai baimė praėjo, ir stomatologų technika patobulėjo (juokiasi). Dabar viskas kitaip.
Apskritai nesu patyręs nei lūžių, nei sudėtingų operacijų. Kartą operavo anginą, bet čia juk tas pats kaip dantį taisyti.
- Trenerio darbe neišvengiama įtampa. Kuo malšinate ją po rungtynių?
- Nemalšinu niekaip. Vadovaujuosi principu: jei nori išgyventi iki pensijos, nesidžiauk ir neliūdėk ilgiau kaip vieną vakarą. Taip ir stengiuosi daryti – savigrauža nieko nepakeis.
Žinoma, po rungtynių užmiegu tik paryčiais, bet tai ne naujiena. Ir per rungtynes stengiuosi būti ramus.
Anksčiau rūkydavau, dabar atsisakiau ir šio įpročio.
- Kas paskatino gyventi sveikiau – atsisakyti stipriųjų alkoholinių gėrimų, cigarečių?
- Atsisakyti rūkymo paskatino šeima. Dukra Toma visą balkoną buvo išklijavusi įspėjamaisiais užrašais, ko žmogus netenka rūkydamas. Toma net referatą parašė Tarptautinės nerūkymo dienos proga.
Tačiau noras atsisakyti rūkymo turi subręsti viduje. Turi pats suvokti, kad niekas tavęs neverčia rūkyti. Rūkymo atsisakiau grįžęs į Kazanę po to, kai su šeima atšvenčiau Kalėdas. Iš Lietuvos buvau net atsivežęs daug mėgstamų cigarečių atsargų. Bet apsisprendžiau, kad gana.
Nebandžiau jokių priemonių, padedančių mesti rūkyti, – padėjo tik užsispyrimas.
Kai pasakiau šeimai, kad neberūkau, iš pradžių manimi nelabai patikėjo.
Grįžęs namo juokiuosi, kad Rusijoje niekas manęs neįveikė – nei degtinė, nei cigaretės, nei moterys.
Stipriųjų alkoholinių gėrimų nebevartoju jau keleri metai. Tuo užkrėtė mano draugas Gintaras Krapikas („Uniks“ klube dirbantis A.Sireikos asistentu. – Red.). Jau vienuolika metų jis išgeria tik alaus.
Rusai buvo nustebę, kad atsisakau degtinės. Klubo prezidentas Jevgenijus Bogačiovas dar juokėsi: „Negeri – išmokysim“. Bet nebeišmokė – kelis kartus išgirdo griežtą „ne“ ir atstojo.
- Ar dar pasportuojate?
- Mažokai. Stengiuosi paminti dviratį, pakilnoti svarmenis salėje, vasarą paplaukioti, kad nesubliūkščiau. Krepšinis? Nebežaidžiu jau dveji metai.
- Kaip įvertintumėte rūpinimąsi savo sveikata?
- Jei vertinčiau jaunystę, rašyčiau nulį. Tada buvau kupinas energijos, nekreipdavau dėmesio į sumušimus, patempimus. Manydavau, kad viskas tuoj praeis, sugis, eidavau į aikštę net nepasveikęs.
Už dabartinį požiūrį, ko gero, tinkamiausias būtų septynetas.
Daug įtakos sveikam gyvenimo būdui turi Aurelija. Ji pasako, kokių maisto papildų, vitaminų reikėtų.
Anksčiau pirkdavo visiems – sūnui Arnoldui, dukteriai Tomai, kartu ir man. Dabar pats nusiperku, nes Kazanėje gyvenu be šeimos.
Suprantu, kad būtina rūpintis savimi, nes gyvenimas duotas tik vienas. Jo nenusipirksi. Ir garsiojo dainininko Luciano Pavarotti mirtis parodė, koks pasaulis bejėgis prieš ligas.