Nerijaus Maskolaičio gyvenimas buvo panašus į daugelio. Gyveno Jurbarko rajono Raudonės miestelyje. Automechaniko profesiją įgijęs vaikinas draugavo su mergina, įstojo į Kauno technologijos universitetą, bet po metų metė, nes studijų nesuderino su darbu. Prie stikliuko nebuvo prisirišęs, bet, sako, per šventes kaip visi pasivaišindavo, dūmą užtraukdavo.
Beveik prieš pusantrų metų Nerijus pajuto, kad gulėdamas ant nugaros dūsta. Dieną užsimiršdavo, nemalonūs pojūčiai išnykdavo, bet būdavo silpna. Nerijus miegodavo atsisėdęs.
Išrašė pertusino
N.Maskolaitis kreipėsi į Jurbarko šeimos gydytoją. Šis, pasakoja Nerijus, skyrė... pertusino ir išleido namo gydytis bronchito. Pablogėjus savijau-tai, vaikinas paprašė siuntimo į Kauną, bet jam atsakė, kad to nereikia, nes kauniečiai kolegos dar pamanys, kad Jurbarko gydytojai bronchito nemoka gydyti.
Nerijus kreipėsi į Veliuonos privačią šeimos kliniką. Čia atlikus tyrimus iškart buvo pasiųstas į Kauno medicinos universiteto klinikų Kardiochirurgijos kliniką. Jam nustatė širdies raumens patologiją. Skyrė vaistų, tačiau po kelių savaičių organizmas vėl ėmė silpti. Tiesa, gydytojai jį perspėjo, kad jei vais-tai nebus veiksmingi, teks transplantuoti širdį. O Lietuvoje širdies donoro laukia apie 50 žmonių.
Sapnavo tunelį
Nerijus silpo akyse. „Mane operavo beveik mirusį. Buvo klinikinė mirtis. Tada ir implantavo dirbtinę širdį“, – pasakojo Nerijus. Jo gydytoja Loreta Jankauskienė patvirtino, kad galimybių išgyventi prijungus dirbtinę širdį Nerijus turėjo nedaug: dėl ligos išsivystė inkstų, kepenų ir kitų organų nepakankamumas.
Pooperacinio laikotarpio vaikinas neprisimena. „Tiesiog sapnuodavau visokius sapnus ir tą tunelį, kurį mato ir kiti, – kreivai nusišypsojo Nerijus. – Bet nespėjau pasiekti šviesos.“
Atgavęs sąmonę N.Maskolaitis po operacijos iš naujo mokėsi vaikščioti, sėdėti – buvo sunykę raumenys. Per kelis mėnesius jis neteko 20 kilogramų svorio. Anot jo, po klinikinės mirties labai keičiasi požiūris į gyvenimą.
Po pusmečio jam prijungė portatyvinį, mažesnį, širdies aparatą, su kuriuo jis galėjo pasivaikščioti lauke. Keliskart lankėsi namie, bet po kelionės vis sukarščiuodavo. Dirbtinę širdį taip pat reikėjo sekti: laiku įkrauti akumuliatorius. Sako, tada nuolat jausdavosi lyg pririštas prie šakutės lizdo.
„Keista pajusti širdį“
Spalio 13 dieną gydytoja L.Jankauskienė jam pranešė: „Ruoškis.“ Širdies transplantavimui vadovavo profesorius Rimantas Benetis. Operacija pavyko, jau po 12 valandų Nerijui buvo atjungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas. Labiausiai bijota infekcijos.
„Atsibudus keista pajusti širdies plakimą ten, kur jis ir turi būti. Buvo labai gera“, – šypsojosi sveikstantis Nerijus.
Metai, kai gulėjo ligoninėje, atrodė tarsi keleri. Vis dėlto vaikinas sako nepagalvojęs, kad gali nesulaukti donoro ir mirti. Liga tapo ir draugystės išbandymu. „Išliko tik patys tikriausi draugai. Išsiskyrėme su drauge. Bet dabar bendrauju su nuostabia mergina. Susipažinome internetu. Ji mane dažnai lankydavo ligoninėje“, – prasitarė.
Grįžęs iš sanatorijos, kur šiuo metu mėgina atgauti jėgas, jis ketina vėl rengtis studijoms. Ir užsimena – norėtų žinoti, kur yra žmogaus, kurio širdis plaka jo krūtinėje, kapas. Nors gėlėmis padėkotų už dovanotą gyvybę.
www.lt24.lt