Vyrą kamavo daugybė ligų. Apie galimybę išsitirti ir gauti profesionalų gydymą bei slaugą svajojo daugiau nei dešimt metų.
Nelaikė kojos
Namuose prie lovos prikaustytas 58 metų vyras nekart patyrė, jog jo svoris – didžiausia kliūtis gauti profesionalią medikų pagalbą. Nors medikai jį lankydavo namuose, čia neįmanoma atlikti visų būtinų tyrimų.
Sunkiausiu Lietuvoje žmogumi pripažintą A.Kėsų jau keletą metų svoris laikė prikaustytą prie lovos.
Milžiniško svorio neišlaikė vyro kojos.
Pernai metų pabaigoje vyro sveikata itin pablogėjo – jis neteko daug kilogramų, ėmė kentėti didžiulius kūno skausmus.
Tada „Lietuvos rytui“ jis sakė, kad buvo gerokai sumenkęs, nes jau trečias mėnuo negalėjo nieko valgyti. „Per dieną išgeriu pusę stiklinės ką tik išspaustų sulčių ir dar tiek pat vandens“, – prisipažino žurnalistės lapkritį aplankytas Karklėnų kaimo gyventojas.
Patikėjęs, jog tokių storulių kaip jis ligoninės priimti negali, ir susitaikęs su likimu, namuose jis laukė gyvenimo pabaigos.
Vyro svajonė patekti į ligoninę netikėtai išsipildė, kai „Lietuvos rytas“ ėmė domėtis, kodėl sunkiasvoriui užtrenktos durys į stacionarinio gydymo įstaigas.
Ligoninėje - lova iš namų
Ligoninės penktajame aukšte esančioje palatoje buvo pastatyta ir jo namuose buvusi specialiai jam pagaminta lova.
Iki tol vyrui buvo aiškinama, kad gydymo ligoninėje jis negali tikėtis, nes esą tokių žmonių nėra kur guldyti.
A.Kėsus netikėtai jam atsivėrusias ligoninės duris laikė stebuklu, kurio laukė daugiau kaip dešimtmetį.
Iš Karklėnų kaimo į Plungės ligoninę A.Kėsus buvo atgabentas greitosios pagalbos automobiliu. Vyrą su visu čiužiniu į automobilį nešė Plungės priešgaisrinės tarnybos gelbėtojai.
Vietoj neštuvų, kurie nebūtų išlaikę sunkiasvorio, buvo panaudotas specialus brezentas.
Į ligoninės penktąjį aukštą sunkiasvoris buvo pakeltas liftu.
Ligoninės administracijai nereikėjo užsakyti specialios lovos nestandartinių matmenų ligoniui. Ji buvo paimta iš A.Kėsaus namų ir atvežta paskui greitosios pagalbos automobilį.
Kiek svėrė į ligoninę atvežtas A.Kėsus, nežinojo nei jį gydytis priėmę medikai, nei pats sunkiasvoris. Ligoninė neturi svarstyklių, kuriomis galėtų pasverti gulintį sunkų žmogų.
Bijojo vėžio
Į ligoninę A.Kėsus ėmė prašytis po to, kai prabudęs vieną lapkričio pradžios rytą pajuto nebegalįs valdyti rankų ir kojų.
A.Kėsus savo vienintelės slaugytojos žmonos Bronės padedamas susisiekė su šeimos gydytoju ir paprašė siuntimo į kurią nors Klaipėdos ligoninę. Sunkiasvoriui rūpėjo išsitirti staiga atsiradusių negalavimų priežastis, jį kamavo nerimas, ar neserga vėžiu.
Paskambinęs rajono socialinės paramos darbuotojoms A.Kėsus sulaukė pagalbos: jam buvo atsiųsta gelbėtojų komanda ir specialiai parengtas greitosios pagalbos automobilis.
Iš jo buvo išimti visi neštuvai ir gultai, kad sunkiasvorį su visu lovos čiužiniu būtų galima įkelti į automobilį.
Į Klaipėdos ligoninę nepriėmė
Gelbėtojai net nesitikėjo, kad tos pačios dienos pavakare sunkusis žemaitis bus parvežtas atgal ir jį teks vėl nešti į kambarį.
Klaipėdoje iš greitosios pagalbos automobilio A.Kėsus nebuvo net iškeltas. Medikai pacientą jame ir apžiūrėjo.
„Gydytojai ėjo grupėmis. Vieni paėmė kraujo tyrimui, kiti paklausė širdies, bet į ligoninę sakė negalį priimti. Apgailestavo, kad tokiems žmonėms kaip aš neturi vietų“, – apie medikų vizitus į kieme stovintį greitosios pagalbos automobilį pasakojo A.Kėsus.
Piliulės dirgino skrandį
Bet iš Klaipėdos A.Kėsus grįžo su viltimi. Mat gydytojai, atlikę skubius laboratorinius tyrimus, spėjo, kad sunkiasvorio baimė, jog prie visų kitų negalavimų prisidėjo dar ir vėžys, ko gero, nepagrįsta.
Supratęs, kad apie mirtį galvoti dar anksti, iš Klaipėdos grįžęs A.Kėsus pagalbos paprašė savo šeimos gydytojo Konstantino Katkaus. Pas jį nusiuntė savo žmoną vaistų.
Šiai teko grįžti namo su receptu piliulėms, kurios dirgino ir taip vaistų pažeistą A.Kėsaus skrandį.
Karklėnų kaime nėra slaugytojos, kuri net už užmokestį apsiimtų suleisti tų pačių vaistų injekcijas, o K.Katkus tikino dirbantis be padėjėjos, kuri galėtų šią procedūrą atlikti paciento namuose.
B.Kėsienė į namus sugrįžo dar kartą įsitikinusi, kad kaime gyvenančiam sunkiasvoriui būtinoji medicinos pagalba nepasiekiama.
Slauga rūpinosi namiškiai
Plungės medikų sprendimas A.Kėsų priimti į ligoninę nustebino ir namiškius, kuriuos išvargino sunkaus ligonio slauga.
Jų pastangos palengvinti jo kančias ne visada duodavo rezultatų. Tad dažniausiai iš lovos nepasikeliančiam namiškiui jie galėjo padėti tik užuojauta.
Kelias savaites nebegalėdamas valdyti rankų ir kojų, nebegalėjo atsisėti ir bent kelioms minutėms leisti atsigauti didelio svorio nuspaustai dešiniajai kūno pusei.
Keisti gulėjimo padėtį A.Kėsui buvo likęs vienintelis ir didžiausias gyvenimo malonumas. Juo sunkiasvoris galėjo mėgautis tik kartą per parą. Vakarais po darbo į tėvų namus atvažiuodavo sūnūs ir sukibę su motina padėdavo tėvui pakeisti sunkaus kūno padėtį.
Retai judinamą kūną pastaruoju metu buvo nusėjusios pirmosios pragulos.
Ligonio žmona apgailestavo, kad daugiau nei dešimt metų lovoje praleidęs jos vyras nebuvo anksčiau priimtas į ligoninę ir neturėjo galimybių palengvinti kančių, kurias kelia didelis svoris ir jį lydinčios ligos.