Alkoholio gaminimas, jo rekla­ma,­ jos apribojimai ir jų priešai

Tik keletas faktų: užuot sulaukę Lietuvos sveikatos programoje planuoto alkoholio vartojimo sumažėjimo, šiandien fiksuojame vis didesnį jo vartojimą. 2006 m. vienas gyventojas per metus vidutiniškai jau suvartojo 11 litrų gryno alkoholio; alkoholinių psichozių pagausėjo nuo 9 atvejų 100 000 gyventojų 1990 m. iki 100 atvejų 100 000 gyventojų 2006 m.; 7–14 metų vaikų, gydytų dėl apsinuodijimo alkoholiu, skaičius išaugo nuo 17 atvejų 2001 m. iki 259 atvejų 2006 m.; per penkerius metus 40% padažnėjo mirčių nuo alkoholio vartojimo sukeltų ligų; 15–16 metų amžiaus grupėje visiškai nebevartojančių alkoholio liko mažiau nei 2%.

Nieko keista, kad įvairių interesų sankirtoje lyg iš gausybės rago pilasi įvairios nuomonės, ir daugeliui gana sudėtinga tarp jų susivokti. Taigi tenka konstatuoti, kad tik paskiri žmonės suvokia problemos esmę ir žino tikruosius „alkoholio reklamos draudimų skandalo“ motyvus ir tikslus.

Visame šiame chaose gana aiškiai girdėti nuolat kartojami teiginiai: reklama ne skatina vartojimą, o tik lemia produkto pasirinkimą; draudimais problemos neišspręsi; reklamos draudimas yra tikrųjų problemų dangstymas ir neigimas ir t. t.

Tokioje situacijoje kaip niekad svarbu tapo patraukti į savo pusę visuomenės dėmesį, užsitikrinti jos palaikymą. Pagal tai, kokį mastą įgavo šis „karas“, galima numanyti, kad į tai buvo mesti didžiuliai pinigai. Kita vertus, tapo akivaizdu, kokios rimtos problemos slegia visuomenę, kaip leng­va ja manipuliuoti ir kaip tiesmukai savo interesą gina agresyvus verslas.

Iš pradžių – keletas minčių apie alkoholio reklamą ir jos poveikį. Jei to poveikio išties nebūtų, tai, matyt, reikėtų uždaryti ištisus fakultetus, rengiančius reklamos specialistus ir paneigti visą iki šiol sukauptą šios srities mokslinę patirtį. Viena vertus, ieškoma vis efektyvesnių būdų per ­rek­lamą pasiekti žmogaus sąmonę ir pasąmonę ir taip paveikti jo elgseną.

Kita vertus, gausėja tyrimų, atskleidžiančių, kad alkoholinių gėrimų reklama skatina vaikus anksčiau pradėti vartoti alkoholį. O ir pats vartojimas dėl reklamos poveikio būna intensyvesnis. Patys alkoholio gamintojai nuolat tvirtina, kad jų produkcijos reklama turi reikšmės tik suaugusiems ir kad jos paskirtis – suteikti galimybę vartotojui pasirinkti gėrimo rūšį (firmą), o paskatinti sprendimą gerti ar negerti.

Tačiau grupė JAV mokslininkų, remdamasi 63 000 mokinių apklausomis, priėjo prie išvados1, kad nepriklausomai nuo reklamuotojų tikrųjų ketinimų alkoholio reklama turi įtakos nepilnamečių gėrimo įpročiams. Kitame šių mokslininkų paskelbtame darbe teigiama, kad, remiantis jų tyrimais, visiškai uždraudus alkoholio reklamą, paauglių dalyvavimas išgertuvėse sumažėtų 24%, o gausių išgėrimų (binge drinking, kai vienu metu išgeriama po 5 ir daugiau alkoholinių vienetų) tarp paauglių sumažėtų net 42%.

Kita grupė JAV mokslininkų, tyrusių alaus reklamos įtaką 7–12 klasės paauglių žinioms apie alaus logotipus (prekių ženklus)3, polinkį gerti ir gėrimo įpročius, nustatė, kad reklamos mokinius ir veikia taip, kaip siekia alaus pramonė: a) paskleisti žinias apie logotipą, kad jis būtų atpažįstamas; b) pasiekti, kad šiam logotipui būtų teikiama pirmenybė; c) pasiekti, kad produktas būtų pardavinėjamas ir vartojamas; d) formuoti vartotojo ištikimybę logotipui.

Nustatyta, kad alaus pramonė tarp paauglių ne tik pasiekia visus šiuos tikslus, bet ir kad jos sėkmė priklauso nuo įdėtų lėšų. Ištyrus polinkio gerti ir išgėrimų dažnio priklausomybę nuo įvairių veiksnių, konstatuota, kad didžiausios reikšmės turi bendraamžių (30%) ir žiniasklaidos (21%) įtaka. Autoriai daro išvadą, kad žiniasklaida ir reklama yra itin svarbūs veiksniai, lemiantys paauglių gėrimo įpročius. Tokių tyrimų galima rasti vis daugiau.

Suprantama, alkoholio gamintojai, komentuodami tokių mokslinių tyrimų rezultatus, nebūna itin skrupulingi. Antai Lietuvoje vis kaltindami vietinius mokslininkus nepakankama kompetencija ir šališkumu, patys remiasi tik duomenimis tokių tyrimų, kurie palankūs jų verslui.

Verslo įtaka mokslui yra gerai žinoma iš tarptautinės tabako kontrolės praktikos, todėl dabar save gerbiantys moksliniai žurnalai prašo nurodyti tyrimų finansavimo šaltinius.

Mūsų šalyje tai, kad tyrimas finansuotas alkoholio gamintojų, niekam nesukelia abejonių tyrimo rezultatais. Nors tyrimų rezultatų interpretacijos neretai yra labai abejotinos. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti aludarių nuolat peršamą iliustraciją, kad kai kuriose šalyse, didėjant išlaidoms alkoholio reklamai, jo suvartojimas beveik nekinta.

Remiantis tokiais duomenimis, daroma išvada, kad reklama neskatina daugiau. Bet situaciją žinančiam arba atidesniam žmogui gali kilti klausimas: ar šalyse, kuriose išlaidos reklamai buvo skaičiuotos, pati reklama ir jos transliacija nepabrango? Jei taip, tai natūralu, kad tam pačiam reklamos kiekiui pateikti reikia didesnių lėšų, o reklamos kiekis – nekinta. Tad ir apie reklamos poveikį vartojimui tokie tyrimai nieko nesako.

Niekam neturėti kelti abejonių, kad būtent reklamos keliu Lietuvos rinkoje įsitvirtino sidras, alkoholiniai kokteiliai ir alaus mišiniai. Būtent šių gėrimų gamyba ir pardavimai kasmet auga įspūdingais tempais. Kaip tik šiuos gėrimus dažniausiai ir vartoja 15–24 metų merginos. To paties amžiaus vaikinai dažniausiai vartoja alų.

Todėl galima teigti, kad šių gėrimų reklamos poveikis Lietuvos vaikams ir jaunimui yra neabejotinas. Alkoholio gamintojai manipuliuoja tyrimais, kuriuose bandoma įrodyti teigiamą alkoholinių gėrimų poveikį sveikatai. Antai aludariai teigia, kad aluje esama vitaminų ir mikroelementų, reikalingų ir naudingų žmogui.

Bet aluje esama ir alkoholio, todėl jo negalima rekomenduoti kaip vitaminų šaltinio, juolab kad skatindamas šlapimo išsiskyrimą per inkstus, alus paskatina ir minėtų mikroelementų pasišalinimą. Taip pat teigiama, kad raudonajame vyne yra antioksidantų, tačiau tyrimai patvirtina, kad tiek pat, o kartais net daugiau antioksidantų ir flavanoidų esama ir vynuogių sultyse, užtat jose nėra alkoholio.

Pažymėtina, kad medicinoje ilgą laiką gyvavo nuostata, pagrįsta ir tyrimais, jog nedidelės alkoholio dozės mažina išeminės širdies ligos riziką. Tačiau pastarųjų metų tyrimai ir mokslinės studijos rodo5, kad toks požiūris tėra sisteminių klaidų atliekant tyrimus pasekmė, kai prie visiškų abstinentų būdavo priskiriami ir tie, kurie jau nebegalėjo gerti alkoholio dėl esamų sveikatos problemų. Natūralu, kad juos vargino daugiau sveikatos problemų ir jie mirdavo anksčiau nei tie, kurie tų problemų dar neturėjo.

Netgi iki šiol atsargiai apie alkoholio reklamos draudimą kalbėjusi Pasaulio sveikatos organizacija 2007 m. ataskaitoje6 apie alkoholio kontrolę jau aiškiai patvirtina, kad alkoholio reklama, kuri siejama su sportu ir kitais jaunimui patraukliais dalykais, neabejotinai veikia jaunimo alkoholio vartojimo įpročius.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad alkoholio gamintojų savireguliacija (kurią labai aktyviai perša ir Lietuvos alkoholio gamintojai) neturi efekto, jei tie mechanizmai nėra aiškiai apibrėžiami įstatymais ir prižiūrimi valstybinių kontrolės institucijų.

Lietuvoje mėgstama manipuliuoti­ ar­gumentu, kad silpnų alkoholinių gė­­rimų reklamos draudimo nesama nie­­kur, na, nebent Prancūzijoje, kuri nesanti tinkamas pavyzdys, nes ten reklamos draudimo neva išsireikalavę vyndariai, kad neįsileistų į rinką aludarių.

Na, gal dar Norvegijoje, – bet ji juk ne ES šalis ir todėl negalinti būti mums pavyzdžiu. Tačiau iš tiesų alkoholinių gėrimų reklamos apribojimai sėkmingai veikia daugelyje šalių, o Prancūzijoje draudžiama ne tik reklamuoti alkoholinius gėrimus, bet ir alkoholinių gėrimų gamintojams remti sportą ir kultūrą, idant vėliau nebūtų galima pasinaudoti ta parama kaip įrankiu, siekiant sau palankių įstatymų.

Čia galime prisiminti panašią, visiškai neseną istoriją su tabako reklamos draudimu. Tada Lietuvoje taip pat aistringai buvo laužomos ietys, o sprendimas uždrausti tabako gaminių reklamą buvo apskųstas Konstituciniam Teismui.

Nuėjus į biblioteką ir pavarčius 1997–1999 m. spaudą, galima rasti daugybę labai panašių samprotavimų, kad tabako reklamos draudimas neišspręsiąs problemų, kad reklamą uždraudus bankrutuosią laikraščiai, televizijos, nukentėsią renginiai, kurių neberems tabako pramonė. Ir kas gi įvyko? Nuo 2000-ųjų, kai įsigaliojo draudimas, ir suaugusiųjų, ir vaikų rūkymo plitimas liovėsi, o pastarųjų metų tyrimai jau rodo ir mažėjimą.

Skandinavai jau seniai suvokė tokių reklamos draudimų efektą, ir Norvegijoje tabako gaminių reklama buvo uždrausta dar 1975 m., po ko rūkymo paplitimas sumažėjo 9% Po dvejų metų tą patį pakartojo Suomija, kurioje po draudimo buvo užfiksuotas 7% rūkymo paplitimo sumažėjimas. Toks pat efektas stebimas praktiškai visose reklamą uždraudusiose šalyse.

Tad ir Lietuva – ne išimtis. Po reklamos draudimo rūkymo paplitimas tarp vyrų sumažėjo 8%, o tarp moterų – 3%. Skeptikai gali sakyti, kad tai niekinis efektas. Užtat populiacijos požiūriu net ir 1% reiškia tūkstančius išgelbėtų gyvybių.

Kas atsitiko vėliau? Dabar jau priimta Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencija, kurią pasirašė 168 ir jau ratifikavo 152 JT narės (tarp jų ir Lietuva). Pasak konvencijos, šalys pripažįsta, kad visiškai uždraudus rek­lamą, pardavimo skatinimą ir rėmimą, sumažėtų tabako gaminių vartojimas, todėl kiekviena šalis, remdamasi savo konstituciniais principais, įsipa­reigoja visiškai uždrausti bet kokią tabako reklamą, pardavimo skatinimą ir rėmimą.

Taigi žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tabako reklamos draudimas, buvęs išskirtiniu reiškiniu, tampa pasauline praktika, dėl kurios daugiau nebediskutuojama. Tuo tarpu alkoholio reklamos draudimo motyvai vėl diskutuojami iš naujo.

Alkoholio gamintojų ir reklamos transliuotojų interesas suprantamas – didesnio pelno siekimas. Tačiau su apmaudu tenka stebėti, kai į diskusijas įsitraukia ir alkoholio gamintojų interesus pradeda ginti žymūs medicinos ar psichologijos atstovai.

Didelę nuostabą visuomenėje sukėlė kelių žymių Lietuvos medikų pasirašytas ir aludarių pinigais apmokėtas kreipimasis žiniasklaidoje, kur buvo kritikuojamas alkoholio reklamos apribojimas. Dar daugiau nuostabos kelia žinomo psichologo Eugenijaus Laurinaičio teiginys, kad lietuviai neprasigėrę, kad nesama tyrimų, kurie rodytų šios problemos mastą, ir iš jo lūpų skambantis aludarių lozungas, kad didžiausia problema esanti stip­riųjų gėrimų vartojimas.

Aludarių gerbėjų gretas papildo ir psichologas Gintaras Chomentauskas, teigiantis, kad Lietuvoje didėjančio girtavimo priežastis yra visuomenės depresija ir ypatinga lietuvių tautos genetika.

Tokie pasisakymai ypač pavojingi, nes asmens lygmeniu alkoholio vartojimą sąlygojantys veiksniai sutapatinami su populiaciniais veiksniais ir tokioje šviesoje kritikuojami rinkos reguliavimo ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojami populiaciniai alkoholio vartojimo mažinimo būdai. Minėtų specialistų teiginių nuoširdumu verčia abejoti ir tai, kad jų pasisakymus beveik be išimčių spausdina savo krepšinio klubą ir paramą jam iš aludarių gaunantis dienraštis, kuris, be abejo, pelnosi ir iš tiesioginės alkoholio reklamos skelbimo.

Nacionalinės sveikatos tarybos ir Seimo kontrolieriaus atliktuose vertinimuose pažymima, kad valstybė nevykdė savo įsipareigojimų, kuriuos buvo numačiusi Valstybės alkoholio kontrolės programoje bei nesilaikė pagrindinių politinių principų, įvardytų Alkoholio kontrolės įstatyme.

Per daugiau negu 10 metų šis įstatymas buvo taisytas daugiau nei 24 kartus, kaskart vis palengvinant verslo sąlygas gamintojams ir prekiautojams. Alkoholio gamintojai ir dabar teikia pasiūlymus dėl įstatymo pataisų, teigdami, kad jie geriau žino, kaip viskas turėtų būti tvarkoma. Savo žinojimą jie puikiai pademonstravo per pastarąjį dešimtmetį, kai, niekieno netrukdomi ir pasitelkdami įvairias politikų poveikio priemones, taip pakirto alkoholio kontrolę, kad Lietuva jau seniai atsidūrė tarp pirmaujančiųjų Europoje pagal alkoholio sukeliamas pasekmes.

Paprastam žmogui sunku pastebėti alkoholio gamintojų dviveidystę. Juolab kad nuolat remiama kultūra ir sportas padeda palaikyti itin teigiamą alkoholio gamybos bendrovių įvaizdį visuomenėje. Užtat visuomenei netenka matyti įžūlių alkoholio gamybos bendrovių atstovų ir advokatų, kurie atvirai šaiposi ir iš sveikatos specialistų, ir iš vykdomosios valdžios atstovų, leisdami suprasti, kad jie puikiai gali daryti įtaką politiniam elitui.

Alkoholio gamintojų bijo ir jų nuomonės paiso dauguma politikų, kuriems, matyt, tenka daug atidirbti už rinkimų kampanijoms gautas lėšas. Be to, alkoholio gamintojams nuolat perkant straipsnius žiniasklaidoje ir metant didžiulius pinigus reklamai, kuri taip pat neša pelną žiniasklaidai, joks politikas negali būti tikras, kad, pateikęs alkoholio gamintojams nenaudingų įstatyminių iniciatyvų, kitą dieną žiniasklaidoje nebus sumaišytas su žemėmis.

Alkoholio gamintojų taktika labai aiški: jei nėra rimtų argumentų vienai ar kitai alkoholio kontrolės priemonei nuneigti, tuomet tą priemonę bandoma diskredituoti klaidinant visuomenę. Kaip pavyzdį galima pateikti išmonę, su kuria alkoholio gamintojai reklamos apribojimą susiejo su žūstančiaisiais keliuose, svariai pareikšdami, kad šie apribojimai nepadėsiantys sumažinti girtų vairuotojų padaromų autoįvykių skaičiaus.

Tačiau niekas kitas, išskyrus juos, ir nesako, kad reklamos draudimas skirtas avaringumui mažinti. Reklamos draudimas ar apribojimas apsaugo nuo žalingos informacijos vaikus, kurie dar nesugeba atsirinkti, kas yra gera, o kas bloga. Realius šių draudimų rezultatus bus galima pamatyti tuomet, kai užaugs nauja karta, kuri jau nematys reklamos.

Taigi klaidinti visuomenę naudinga, nes tada galima kvailiais išvadinti ir tuos, kurie tokias priemones siūlo. Kitas pavyzdys – degalinių savininkų teiginiai, kad draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse sukels nepatogumų klientams, kurie negalės patogiai nusipirkti alkoholio, kada panorėję. O argi ne to siekia pasiūlos mažinimo principas?

Maža to, visuomenei klaidinti nuolat pateikiamas JAV prohibicijos pavyzdys, neva turintis parodyti, kad draudimai yra neefektyvūs. Tai taip pat akivaizdus visuomenės klaidinimas, nes JAV andai galiojo visiškas alkoholio draudimas, kas šiandien nėra realu ir nereikalinga. Niekas ir nesiūlo visiškai uždrausti gaminti, parduoti ir vartoti alkoholį, o ir šiuolaikinės demokratijos bei teisinės sistemos sąlygomis tai net teoriškai nebūtų neįmanoma.

Taigi prikaišiojant prohibiciją tik erzinama visuomenė, panašiai kaip ir per prieš keletą metų prekybos tinklų vykdytą akciją, kai net iš pensininkų perkant alkoholį buvo reikalaujama pilnametystę patvirtinančių dokumentų.

Vienas mėgiamiausių alkoholio gamintojų triukų yra teiginys, kad legalios alkoholio rinkos kontrolė pažadins nelegalią rinką. Tiesa, tam teiginiui pagrįsti nerandama geresnių argumentų už privačius liudijimus apie kelionę į kokį Lietuvos kaimą.

Tačiau laikantis teisingumo, galima ir šį teiginį pasverti. Nelegali alkoholio prekyba išties buvo suklestėjusi Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Tuomet šalį kankino ekonominė krizė, žmonės neturėjo pinigų ir darbo, klestėjo nusikalstamos grupuotės, kurios ir aprūpindavo rinką nelegaliu alkoholiu. Tačiau šiandien situacija iš pagrindų pasikeitusi, didžioji dalis nelegalaus verslo seniai legalizavosi, Valstybinės tabako ir alkoholio kont­rolės tarnybos dėka iš parduotuvių praktiškai išnyko nelegali produkcija, – tik kaimuose pilstuką perkančių ir masiškai mirštančių alkoholikų nepakeitė niekas, ir nerealu, kad kas nors sugebėtų pakeisti.

Tačiau likusioji visuomenės dalis pasikeitė, ir dabar, apribojus alkoholinių gėrimų prieinamumą, naivu būtų manyti, kad norimu laiku ir norimoje vietoje negavę jo nusipirkti gyventojai bėgs ieškoti pilstuko. Jei alkoholio gamintojams jau taip rūpi nelegali prekyba, tai kodėl jie nefinansuoja Policijos departamento, kuris galėtų užsiimti efektyvesne šios veiklos prevencija, užuot švaistę pinigus jokio efekto neduodančiai socialinei reklamai kaip antai „Stop karui keliuose“?

Galimu kontrabandos ir nelegalios prekybos augimu besirūpinantiems verslininkams siūlyčiau įsteigti fondą, iš kurio kiekvienam nelegalios prekybos tašką likvidavusiam policininkui būtų išmokėta 20 000 Lt premija. Efektas, manau, būtų stulbinamas, nes vadinamieji „taškai“ tokių pinigų mokėti neišgalėtų. Bet juk daug geriau paremti kokias nors miestų šventes, kai gavus išimtines teises lauko prekybai alkoholiu, galima susižerti pasakiškus pelnus ir palikti miestui spręsti šlapimu pradvisusių kiemų problemas.

Taigi paaiškėjus, kad alkoholio rek­lamos apribojimų išvengti nepavyks, alkoholio gamintojai, pajutę grėsmę savo pelnams, praėjusių metų pabaigoje pradėjo eilinę masinę melo ir šantažo kampaniją, tikrai primenančią sovietmetį. Kaip sumanu buvo sukonstruoti lietuvių sąmonę „užkabinantį“ raudonais kryžiais ir gedulo juostomis apjuostą vaizdo klipą, kuriame teigiama, kad Seimas uždraudė krepšinio transliacijas, nes ten reklamuojamas alus, – ir parodomi sporto žlugdytojai, Seimo nariai Antanas Matulas ir Birutė Vėsaitė.

Tačiau pažvelkime į šį kovos su draudimais procesą nuosekliau. Veikiama buvo labai apgalvotai, pasirenkant seniai patikrintus ir alkoholio pramonei palankius Seimo narius. Tiesą sakant, jai palankus net pats premjeras. Juk partijai būtinai reikia pinigų būsimajai rinkimų kampanijai. Premjeras pirmasis pareiškė, kad reklama nedaro įtakos vartojimui.

Bet premjeras negali imtis tokių „nereikšmingų“ reikalų kaip alkoholio reklama, todėl pataisas, numatančias lengvų alkoholinių gėrimų reklamos panaikinimą, parengė ir kartu su keliais kitais Seimo nariais užregistravo Eligijus Masiulis. Tik vėliau viešumoje pasklido žinia, kad aiškinamasis raštas buvęs parengtas LNK televizijos kompiuteryje, o jo rengėjas – LNK konsultuojantis teisininkas Ąžuolas Čekanavičius. Pagaliau išryškėjo tik­rasis interesas, t. y. suinteresuotieji reklamos išlikimu.

Toliau veiksmas plėtojosi pagreitintu tempu. Pataisas, numatančias silpnų alkoholinių gėrimų reklamos draudimo panaikinimą, buvo bandoma „prastumti“ iki Kalėdų, idant neįsigaliotų nuo 2008 m. sausio 1 d. numatytieji apribojimai (visų alkoholinių gėrimų reklamos draudimas radijuje ir televizijoje nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro). Klausimo dar neapsvarsčius Sveikatos ir Švietimo komitetams, pataisas ėmėsi svarstyti Ekonomikos komitetas.

Bet nesusi­rinkus pakankamam skaičiui komiteto narių, svarstymas neįvyko, o komiteto pirmininkė Vėsaitė pasiūlė alternatyvą ir užregistravo įstatymo pataisą, kuri būtų leidusi silpnų gėrimų reklamą sporto aikštelėse ir ant sportininkų marškinėlių. Tačiau, kaip sakoma, „įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ji ir ant altoriaus užsilips“.

Gamintojams to neužteko, juk, tiesą sakant, jiems rūpėjo ne sporto rėmimas, o pinigų, gaunamų iš varžybų transliacijų, alkoholinių gėrimų reklamos ir dėl to augančių pajamų iš alkoholinių gėrimų prekybos. Negi neaišku, kodėl alkoholio gamintojai Lietuvoje neremia tokių sporto šakų kaip stalo tenisas, lengvoji atletika ir kt.? Arba kodėl remia tik tokius kultūros renginius kaip „Pažaislio muzikos festivalis“ ar miesto šventės?

Atsakymas pap­rastas – tos sporto šakos ir renginiai yra populiariausi ir labiausiai rodomi bei žiūrimi per televiziją. Taip galima gauti didžiausią porciją nemokamos reklamos.

Veiksmui vykstant toliau, matyt, ne be alkoholio gamintojų pagalbos, Seimo narys Julius Veselka per naktį sugebėjo surinkti Ekonomikos komiteto narių parašus Tabako kontrolės įstatymo pataisų projektui svarstyti ir, dabar jau pažeidžiant Seimo statutą (apie įstatymo projekto svarstymą turi būti iš anksto prieš 2 dienas paskelbta Seimo tinklapyje), klausimas imtas nagrinėti.

Viskas buvo organizuojama greitai ir slapta, kad komiteto posėdyje negalėtų dalyvauti nevyriausybinių organizacijų atstovai. Posėdyje nebuvo atsižvelgta į Seimo teisės departamento pastabas, kad tokios įstatymo pataisos, kurios sugrąžintų silpnųjų alkoholinių gėrimų reklamą, prieštarautų LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymui. Nebuvo atsižvelgta nei į LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos specialistų pastabas, nei į tik laimingo atsitiktinumo dėka posėdyje atsidūrusių nevyriausybinių organizacijų atstovo pastabas.

Ekonomikos komitetas balsavo ir pritarė Masiulio pataisoms (kurių aiškinamasis raštas, kaip minėta, buvo parengtas viename LNK kompiuterių), nors komiteto pirmininkė ir aiškino, kad toks svarstymas pažeidžia Seimo statutą.

Tačiau vėliau klausimo nepavyko užregistruoti ir svarstyti Seimo plenariniame posėdyje. Tai ir paskatino alkoholio gamintojus pradėti švaistytis dešimtimis bei šimtais tūkstančių litų kainuojančiais, visuomenę priešinančiais ir tendencingai sukonstruotais reklaminiais klipais, kuriuose juodinami Seimo nariai ir skelbiama apie Lietuvos „sporto žlugdymą“.

Lietuvoje (kitaip negu Prancūzijoje) alkoholio gamintojams nėra uždrausta remti sportą ir kultūrą, todėl gamintojai ir toliau gali (jei tikrai nori) remti sportą, tik to neafišuoti ant marškinėlių ir aikštelės grindų.

Ne be tų pačių aludarių pagalbos Seimas nepritarė alaus akcizų didinimui 20% ir padidino akcizą tik 10% Todėl alus vidutiniškai pabrangs ne 4 ct, o tik 2 ct (Valstybės tabako ir alkoholio tarnybos duomenimis). Tas akcizo skirtumas sudaro dešimtis tūkstančių litų per vienerius metus, kuriuos surinkus į biudžetą, būtų buvę galima skirti tam pačiam sportui ir jo transliacijoms finansuoti. Tam kelią užkirto patys neva sportu besirūpinantys aludariai.

Žiniasklaidoje jau prasidėjus visuotinei kvailinimo kampanijai, scenoje pasirodė ligi tol visuomenei mažai girdėtas tarnybos vadovas Feliksas Petrauskas, kuris pradėjo grasinti ir gąsdinti baudomis televizijoms ir net laikraščiams, kurių įstatymo pataisos visiškai neliečia.

Jo nuoširdumu verčia abejoti jau vien jo biografijos faktai, tarp kurių paminėtinas vadovaujantis darbas alkoholio gamybos bendrovėje „Stumbras“, o vėliau dalyvavimas aludarių garbės teisme. Tačiau ypač keistas atrodo minėtos Vartotojų teisių apsaugos tarnybos, kuriai alkoholio reklamos kontrolė žiniasklaidos priemonėse patikėta nuo 2002 m., elgesys.

Pabrėžtina, kad Alkoholio kontrolės įstatyme jau nuo 1996 m. buvo draudžiama alkoholinių gėrimų reklamą sieti su sportu ir žymiais sportininkais. Kadangi ta nuostata galioja jau daugiau kaip 10 metų, kyla pagrįstas klausimas, kodėl tarnyba miegojo iki šiol?

Tarnybos veikla pagyvėjo tik pastaruosius 2 metus, kai pirmiausia nevyriausybinės organizacijos, nebeapsikentusios dėl reklamos pažeidimų, kai net animacinių filmų metu imta rodyti alaus reklamas, užpylė tarnybą skundais. (Vienoje iš konferencijų tarnybos atstovas pareiškė, kad institucijos veiklos efektyvumas padidėjo ir apie tai byloja dvigubai didesnis skundų skaičius. Pastebėtina, kad tai labai originalus būdas darbo efektyvumui matuoti.)

Taigi pats Felikso Petrausko pasirodymas ir gąsdinimai tokiu metu, kai reikėjo ramios reakcijos ir blaivaus teisinio mąstymo, leidžia manyti, kad tai buvo gerai suplanuota ir su alkoholio gamintojais suderinta akcija, kurios neišeina vadinti kitaip negu spaudimu įstatymų leidėjams.

Kaip sakė pats Petrauskas, jei Seimas pakeisiąs įstatymą, tai tarnyba nebebausianti už nustatytus pažeidimus. Principingumo tokiame požiūryje nematyti, užtat labai gerai matyti šantažo elementas. Bet visa ši painiava nedavė laukto efekto, o Seimo nariai grasinimų ir šantažo bijojo neilgai. Per tą laiką pasikeitė ir alkoholio gamintojų, ir reklamos transliuotojų motyvai, kodėl reklama turėtų išlikti. Dabar jau teigiama, kad, netekusios pinigų iš alkoholinių gėrimų reklamos, televizijos išsikels iš Lietuvos.

Be to, pradėta iš tabako gamybos kompanijų perimta, gerai patikrinta socialinės atsakomybės demonstravimo banga. Televizijose pradėti transliuoti klipai, kuriuose skaičiuojama, kaip teisingai būtų galima padalinti vieną iš alkoholio reklamos gautą litą.

Tik kyla logiškas klausimas, o kodėl iš skalbimo miltelių reklamos gautas litas negalėtų būti paskirstytas analogiškai? Tame pačiame klipe teigiama, kad didžiausia blogybė yra alkoholinių gėrimų pardavimas nepilnamečiams. Labai rimta problema, tik kokiame kontekste ji primenama? Tame klipe nei įvardytos už kontrolę atsakingos institucijos, nei nurodyti telefonai, kuriais galima pranešti apie pastebėtą alkoholio pardavimą nepilnamečiams.

Tai tik dar vienas pavyzdys, kad ir geras idėjas galima panaudoti blogiems ketinimams ir tikslams pasiekti.

Žaidimas nesibaigė. Tik dabar, į veiksmą įsijungus nešališkiems teisininkams, vis dažniau pasigirsta nuomonė, kad alkoholio reklamos apribojimas nedraudžia rodyti logotipų ir transliuoti varžybų ar kultūros ­renginių, kuriuose matyti alkoholį gaminančių įmonių pavadinimai. O tai yra dar vienas ženklas, kad visas triukšmas buvo sukeltas be reikalo, siekiant iš esmės vienintelio tikslo – sugrąžinti alkoholinių gėrimų reklamą dienos metu.