2003 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikto tyrimo duomenimis, iš tyrime dalyvavusių 35 šalių Lietuvoje yra daugiausia vaikų, patiriančių patyčias ir besityčiojančių iš kitų. Paradoksalu, bet reikėtų gerokai pasistengti, kad rastumėm vaiką, nepatyrusį patyčių. Psichologinis smurtas yra tapęs savaime suprantamu dalyku.
Šiuo metu yra sukurta tam tikra grėsmės atmosfera. Informacija apie patyčias mus pasiekia įvairiais kanalais: per visuomenės informavimo priemones, privačių pokalbių metu ir t.t. Žmones gąsdina bejėgiškumas. Bejėge jaučiasi ir dažna vaikus auginanti šeima. Tėvai neįstengia kovoti su jų vaikus persekiojančiais žeminimais, užgauliojimais, grasinimais. Kita vertus, tame pačiame buitiniame lygmenyje vyrauja tėvų požiūris, kad vaikai, jeigu juos skriaudžia, turi atsakyti tuo pačiu.
Sudėtingas uždavinys yra keliamas šeimai. Šeima yra pagrindinė grandis ruošiant vaiką visaverčiam socialiniam gyvenimui. Vaiko artimieji turi būti itin budrūs - laiku pastebėti, kad vaikas kenčia psichologinį smurtą, taip pat turi padėti savo vaikui įgyti tokių įgūdžių, kurie padėtų savarankiškai spręsti iškilusias problemas.
Tačiau dabartinis gyvenimo tempas kartais verčia tėvus į šį reiškinį žvelgti paviršutiniškai. Iš tėvų vaikai sulaukia tik vienkartinio dėmesio, gailesčio arba patarimo susitaikyti ir prisitaikyti prie tokių gyvenimo sąlygų. O galbūt tėvai negali padėti, nes nežino, kaip? Tokie šeimos požiūriai problemos išspręsti nepadės, o tik dar labiau pagilins. Juk jeigu vaikas tampa patyčių objektu, jis pradeda vis labiau nepasitikėti savimi ir kitais. Tai gali tapti net ir savižudybės priežastimi. Todėl būtina šviesti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, kaip reikėtų kovoti su šiuo reiškiniu.
Visų pirma, tinkamo elgesio vaikai mokosi šeimoje. „Pažeminimai šeimoje [...] gali tapti priešiško elgesio pavyzdžiu, ir vaikas gali susitapatinti su žemintoju arba auka, o tai jį skatins atkartoti tokį elgesį“, - teigia M.G.H.Robichaud. Taigi, jeigu šeimoje vyrauja meilė ir pagarba, labiausiai tikėtina, kad santarvėje augantis vaikas elgsis pagarbiai bendraudamas su žmonėmis.
Ką dar galime?:
Kalbėti apie psichologinį ir fizinį smurtą, su kuriuo vaikai susiduria kasdienybėje: žaisdami kompiuterinius žaidimus, žiūrėdami televizorių ir t.t.;
Mokyti vaikus įvairių būdų, kaip išlieti susikaupusį pyktį, nenuskriaudžiant kito žmogaus;
Aiškinti, kad kitą žmogų žeidžiantis elgesys – nepriimtinas;
Padėti vaikui suprasti kitų jausmus, išgyvenimus;
Išklausyti vaiką. Svarbu parodyti, kad išsipasakoti ar kreiptis pagalbos yra gerai, nes pasakodamas apie patyčias jis didins ir savo, ir kitų vaikų saugumą;
Mokyti vaiką spręsti problemas. T.y. mokyti įvairių problemos sprendimo būdų;
Dalyvauti savo vaiko mokyklos gyvenime.
Tai tik keletas patarimų, kaip tėvai turėtų elgtis, norint išvengti patyčių. Tačiau, jeigu gimdytojai vadovautųsi bent jau šiais, tikrai sušvelnėtų žiaurioji statistika. Juk ne auklėtojai, ne mokytojai, o būtent tėvai yra patys svarbiausi savo vaiko mokytojai.