Muzikologei Z.Kelmickaitei gaila laiko poliklinikoms

Audronė Baltkojytė ("Sveikatos gidas")
Į namus Zita Kelmickaitė grįžta vėlai. Kartais iki paryčių žiūri televizorių. Nesportuoja. Sako, kad lipti ant dviračio yra per stora, – esą iš meškos jauna stirna vis tiek nevirsianti.
„Šiąnakt miegojau vos tris valandas“, – atskubėjusi į pokalbį prisipažino 56 metų Z.Kelmickaitė.
Ji smarkiai kosi ir sloguoja, tačiau net nemano gultis į lovą.
- Kodėl taip savęs netausojate?
- Kad neišeina. Mielai gulėčiau užsikėlusi koją ant kojos namuose, bet reikia kurti televizijos ir radijo laidas, dirbti Muzikos akademijoje, Vilniaus miesto savivaldybės taryboje.
Kuriu ir vedu laidą „Gyvenimo ratu“. Kaip voverė tame rate sukuosi.Supratau, kad man nebepakanka 24 valandų.
- Visi mes ne geležiniai. Juk reikia ir pailsėti.
- Manau, kad žmogus neturi rodyti savo nuovargio, nepasitenkinimo, silpnumo. Jeigu toks esi, sėdėk namuose tol, kol „išviduriuosi“ tą savo nesveikatą, nemeilę ir kažkokią negalią.
Niekaip nesuprantu, kodėl lietuviams patinka verksmingi, nuolat nusiminę žmogeliai. Man patinka sveiki, gražūs žmonės, trykštantys sveikata.
Žmogus turi susitaisyti dantis, laikytis higienos, būti gražus, kvepiantis, švytintis ir pailsėjęs. Ne toks, kaip aš dabar.
- Bet net ir būdama pavargusi spinduliuojate energija.
- Piktnaudžiauju Dievulio dovanomis.
Gyvybingumą tikriausiai paveldėjau iš savo motinos Petronėlės, kuriai dabar 78 metai. Ji iškentė tris insultus, tris infarktus, aneurizmos operaciją.
Pati spaudimą pasimatuoja, vaistus išgeria, nors amžius jau daro savo – skauda kojas, didelė artrozė. Bet dar gyvastinga.
Tačiau dabar jau ir mano kūnas sako „stop“. Esu labai pervargusi. Daug greičiau užsikrečiu sloga, pradedu kosėti, pavargstu, kojos ir rankos tampa sunkios tarsi pagalvės.
Žinau, kad reikėtų nueiti išsitirti skydliaukę, tinkamai maitintis. O mes, būna, sėdime ir kiaurą naktį montuojame laidą, alkį malšindami bandelėmis.
Pati susimažinti naštos negaliu, nes ji man ne tik prikepusi prie nugaros, bet ir patinka. Esu darboholikė.
- Pastaruoju metu sunkiomis ligomis serga daug žinomų žmonių. Ar nemanote sulėtinti tempo?
- Susimąstau. Ir neinu pas daktarus, nes bijau, kad man ką nors ras. Aišku, tai yra blogai. Pripažįstu.
- Bet gal kaip tik spėtumėte užkirsti kelią ligai? Gal būtų įmanoma padėti?
- Ką jie ten padės! Su Janina Miščiukaite šnekėjome tą šeštadienį, kai ji paskutinį kartą dainavo. Ji užsisakė žuvies su daržovėmis, aš kirtau kažkokią mėsą. Sakiau: „Jane, gal nereikia tos operacijos“. „Reikia, – sakė ji, – skausmai vis stiprėja“.
Paklausiau, ar ne per anksti, juk tai bus antroji operacija per mėnesį. Ji sakė greitai susitvarkysianti, nes labai vargina skausmai, kamuoja didelis rūgštingumas, visą laiką ėda rėmuo.
Pamaniau: Dieve, ir man rėmuo. Gal ir man ta pati liga? Nugeni tokias mintis, ir tiek.
Bet dabar susimąsčiau. Turbūt eisiu į privačią kliniką.
- Kodėl į privačią?
- Kas gali turėti laiko po poliklinikas vaikščioti? Į polikliniką gali eiti, kai tau – 16 metų ir nori nuo mamos pabėgti. Ateini ir džiūvi ten eilėje.
Kartą sumaniau pasitikrinti skydliaukę. Užsukau į polikliniką. Man pasakė, kad tyrimas – po dviejų mėnesių.
Vajėzau! Per tą laiką gali ir numirti. Ruošiuosi apie tai sukurti radijo laidą, tačiau viešai apie tai kalbėti atsisakė gydytojai – jie saugo savo darbo vietą.
Prioritetas turėtų būti skirtas ne žmogui atgaivinti ir atkočioti, kai jis jau miršta, o tam, kad jis nesusirgtų, – kad nekištų šlamšto į savo skrandį, žinotų, kokius produktus rinktis.
- Ar pati žinote, kokius produktus rinktis?
- Nesu vegetarė. Pasisotinti morkos ar saliero stiebais? Niekada.
Dėl kasos ar kokio kito organo streiko nelabai galiu valgyti žalių daržovių. Tačiau galiu valgyti kalnus vaisių.
Mėgstu žuvį. Pelėsinius sūrius, kurių man negalima, nes riebūs, o aš jau ir taip per stora.
- Ar ko nors griebiatės norėdama pakeisti savo figūrą?
- Laukiu Dievulio malonės, bet, matyt, jis jau visą malonę man yra išdalinęs, reikės už tai atidirbti.
Anksčiau žmonės daug dirbo. Nupjovė šieną, nusimaudė šaltoje kūdroje, sukirto bryzą lašinių, lėkštę geros sriubos. Atsisėdo, paperdė, popietę numigo.
Šiandien kitaip. Vaikai palinkę ir akis įsmeigę į kompiuterio ekraną, mažai juda. Tačiau pastebiu ir džiaugiuosi, kad vis dažniau jauni žmonės sportuoja, rūpinasi išvaizda.
Aš esu apsileidusi ir daktarams – o juos labai myliu – būčiau labai tinkama pacientė.
- Mylite daktarus? Žmonės paprastai jų bijo.
- Aš juos dievinu. Taip norėjau turėti kavalierių daktarą, o niekada neturėjau.
Man daktaro profesija – kažkas nepaprasta. Tačiau geras gydytojas yra tas, pas kurį atėjęs pasveiksti vien pamatęs jo akis.
O gydytojo akys dažnai nieko nerodo. Dabar jų, turinčių jautrią širdį, atidžių, matančių žmogų, o ne pas juos ateinantį organizmą, likę nedaug.
- Esate liaudies tradicijų žinovė. Gal išbandėte ir natūralių gydymosi priemonių?
- Kada aš tas ramunėles uostysiu?! Baikit juokus. Visai tam neturiu laiko.
Pasitikiu medikais ir cheminiais vaistais.
Nesu iš tų, kurie dievagojasi: ne, ne, jokios chemijos. Juk esame įpratę prie užteršto oro, nė vienas neužaugo benzino nepauostęs.
- Kas jumis pasirūpintų, jeigu susirgtumėte?
- Niekam nenoriu suteikti rūpesčių. Žinau, kad tai, kaip gyvenu dabar, ateityje man žiauriai atsirūgs. Taip daryti negalima.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.